Tačiau turbūt sunkiai galėtume sugalvoti labiau prieštaringą palyginimą – šių dviejų veikėjų tikruosiuose ir legendiniuose likimuose tiek daug skirtumų, kiek skirtingas yra jau pats faktas, kad Jamesas Bondas niekada iš tiesų negyveno, kitaip negu Basanavičius, šios žemės keliuose praleidęs net 75 metus. Bet ar tikrai negalėtume rasti jokių panašumų? Ar valstybės ir jos piliečių istorinėje atmintyje retkarčiais neatsiranda tokių erdvių, kuriose persipina realus gyvenimas ir fikcija – gimsta mitas ir miršta realybė? O gal jie taikiai sugyvena? Apie tai bus ir šis tekstas – apie taiką ir pyktį.
Iš tiesų didžiausias kontrastas tarp dviejų J.B. nėra realios istorinės asmenybės siužetas. Geriau pagalvojus, prieš 90 metų miręs daktaras mano kartos žmonėms yra daug mažiau pažįstamas negu keli naujausi Jameso Bondo vaidmens kūrėjai, tiksliau Didžiosios Britanijos įvaizdžio formuotojų komandos sukurtas jo avataras.
Negalėčiau sakyti, kad paminėjus Basanavičiaus pavardę neiškyla joks vaizdinys: iškyla – tas tipas ant 50 litų banknoto, kuris dabar jau tapęs ne prekeivių, o numizmatų trokštamu atributu. Tokį Basanavičių – ilgos žilos barzdos ir didelių akių savininką – lengvai atpažintume Lietuvos istorijos didvyrių panteone, nebūtų jis panašus į romėnų skulptūras, kur visi imperatoriai perdėm imperatoriški. Bet Basanavičius kaip realiai gyvenęs asmuo atrodo toks pat oksimoronas kaip ir Julijus Cezaris Ožkabaliuose.
Bandydamas pildyti šį vakuumą, Algirdas Grigaravičius pasiryžo papasakoti tą istoriją – tiesa, ne Cezario, o daktaro Jono – kelionę iš gimtojo Ožkabalių kaimo, nusidriekusią per Osmanų imperijos pakraščius iki tuomet dar tvirto Gedimino pilies kalno Vilniuje. 376 puslapių knygoje Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai (1 dalis: Žmogaus dalia), kaip autorius teigia, „stengtasi kiek įmanoma priartinti prie šeimos, santykių su broliu Vincu ir jo vaikais, draugų, asmeninės laimės akimirkų, ligų ir atsiskyrėliškos vienatvės“ (p. 32). Būsimos dvi dalys paliekamos Basanavičiaus „dalyvavimui politikoje ir versle“ ir jo įvaizdžio lietuvių kultūroje tyrinėjimui.
Projektas atrodo tikrai įspūdingai, o autoriaus užmojis pretenzingas, bet kilnus: juk nuo 1938 m., kai tokį veikalą išleido Adolfas Nezabitauskis, Basanavičiaus biografijos beveik nebuvo bandoma rekonstruoti. Taigi žmogaus dalios aprašymas knygoje padalytas į tris skyrius, kurie, tiesa, neturi pavadinimų, bet galime juos įvardyti, norėdami palengvinti turinio analizę: „Basanavičiaus giminės ir draugai“, „Daktaras Bulgarijoje“ ir „Liūdnasis Vilniaus atsiskyrėlis“. Iš dalies toks pasakojimo logikos pasirinkimas atrodo padiktuotas knygos herojaus gyvenimo chronologijos, tačiau tekste šio nuoseklumo nesistengiama išlaikyti, juolab kad ir visų knygų siužetas pasirinktas kaip daktaro asmenybę nagrinėjantis probleminiu principu.
Bandant įvade rasti daugiau gairių, kurios supažindintų skaitytoją su knygos parengimo ir aktualumo principais bei palydėtų į tolesnį pasakojimą, tenka šiek tiek nusivilti. Tiesa, Grigaravičius nagrinėja Basanavičiaus amžininkų ir tarpukario interesantų nuomones apie daktarą ir bandymus aprašyti jo indėlį į Tautinį Atgimimą, tačiau istoriografijos analizė lengvai virsta turinio atpasakojimu, kuriame tampa neaišku, kur cituojamas Basanavičius, kur yra tyrėjų komentarai, o kur dabartinės biografijos autoriaus vertinimai. Tokia siurrealistinė teksto konstravimo pozicija, kai nepaaiškinama, kurio kalbančiojo pozicija reiškiama, aptinkama visoje knygoje. Tad pabandykime ją suprasti kiek įmanoma nuosekliau.
Basanavičiaus giminės ir draugai
Nors pradėjus knygos skaitymą, keistai konstruojamas tekstas šiek tiek glumina, tačiau pirmajame skyriuje susiduriame su rimtesne bėda – pasikartojimu. Deja, pasirinktas probleminis analizės principas pats ima kurti problemas. Atrodo, siekiant istoriją pasakoti ne chronologiškai, turėtų būti lengviau išvengti pasikartojimų, nes tuomet atmetama šaltiniuose randama kitų siužetų dimensija ir stengiamasi surinkti informaciją vienu klausimu. Taip pat knygos turinys gana smulkiai suskaidytas – gausu skyrelių ir poskyrių, todėl navigacija tekste turėtų būti paprasta netgi neskaitant visos knygos, o norint išsiaiškinti vieną iš skirsnių, kuriais dalijamas Basanavičiaus gyvenimas. Tačiau paprastumas tikrai nėra šios knygos savybė.
Pirmajame skyriuje pasakojama istorija – tai Basanavičiaus ir jo susirašinėjimo draugų laiškuose randamų aktualijų aptarimas. Kadangi šis skyrius sudarytas pagal tai, kas rašė daktarui ir ką jis į tai atsakė, daugiau nei 100 puslapių tekstas skaitytoją tiesiog užbombarduoja XIX a. pabaigos buities ir būties smulkmenomis. Kodėl tai nėra malonu? Nors laiškuose atsiskleidžia gyvi ir įdomūs personažai, stebina autoriaus pasirinkimas atpasakoti kiekvieno laiško turinį ir dviejų žmonių dialogą pateikti ne kaip istoriko susintetintą pasakojimą, o beveik kaip šaltinio publikaciją su komentarais – po trumpą pastraipą apie Basanavičiaus ir jo adresato santykius randame tik kiekvieno skyrelio apie asmenis pabaigoje.
Štai iš tų pastraipų būtų galima sukonstruoti keliasdešimt informatyvaus teksto lapų, pagardinant juos pikantiškomis smulkmenomis. Tačiau, deja, knygos autoriui tas sodrus imperinės provincijos realybės kvapas nelabai įdomus. Jau knygos pradžioje tampa aišku, kad įdomiausios yra Basanavičiaus didybės, pergalinčios net jo lietuvybę, paieškos. Ne gyvenimas tarp Ožkabalių ir Maskvos, o gyvenimas tarp vėlių ir pilnaties.
Galime sutikti, kad toks pasakojimo būdas įmanomas – jeigu jau Basanavičius buvo kosmonautas, tai apie jį pasakoti kaip apie pasakos herojų yra nuostabu.
Galime sutikti, kad toks pasakojimo būdas įmanomas – jeigu jau Basanavičius buvo kosmonautas, tai apie jį pasakoti kaip apie pasakos herojų yra nuostabu. Tačiau tada reiktų vadovautis ne mokslinio tyrimo logika, o paveikaus ir užburiančio teksto siekiamybe. Norą tokio metapasakojimo paieškoti šiek tiek apsunkina pyktis, skaitytoją pačiumpantis ties pirmojo skyriaus pabaiga – kam reikalingas 1.5 skyrelis, kuriame tiesiog pateikta tame skyriuje jau aptartos epistoliarikos kompiliacija? Jeigu tie patys šaltiniai ir jų teikiamos žinios būtų panaudotos tam, kad paryškintų Basanavičiaus vaidmenį „Asmeniniame ir viešajame gyvenime“, tuomet viskas būtų suprantama. Galima tęsti tų pačių šaltinių analizę į gylį ar į plotį arba tiesiog pateikti skyriaus apibendrinimą. Tačiau autorius renkasi tiesiog dar kartą pakartoti tuos pačius teksto lapus (!) kitoje vietoje, kad užpildytų dar 40 knygos puslapių.
Skaitančiajam kyla mintis, kad gal knygos rėmimas gautas tam tikram puslapių skaičiui. Na, kaip sovietmečio poezijoje. Tiesa, autorius įvade perspėja, kad gali pasitaikyti pasikartojimų, nes skyriai rengti straipsnių pagrindu (p. 33), tačiau koks tada jų limitas? Kalbėjimas apie tą patį dalyką kelis kartus, pasirodo, nėra didžiausia blogybė, kai tai užgožia savęs perpasakojimas. O daugybė redakcinių ir gramatinių klaidų siūlo mintį, kad tikriausiai recenzijos autorė yra pirmasis žmogus, perskaitęs šią knygą nuo pradžios iki pabaigos... Bet gana apie pyktį. Jis kyla iš sunkumo surasti knygos siužetą, ne iš jo nebuvimo.
Pirmasis, kaip ir paskutinysis skyriai, kuriuose daugiausia asmenų ir vietų vardų, tiesiog būtų lengviau įkandami, jei būtų asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Juk galbūt kam nors, ieškančiam vieno asmens komunikacijos su Basanavičiumi istorijos, bus įdomu perskaityti visą jų korespondencijos medžiagą. Bet ar jis skaitys visų kitų draugysčių istorijas? Kažin. Ypač jei knyga orientuota į platesnį skaitytojų ratą, neapsiribojant mokslininkų bendruomene. Ar tokią intenciją autorius turi, iš tiesų nepavyko iki galo suprasti.
Daktaras Bulgarijoje
Antrasis skyrius, pasakojantis apie Basanavičiaus metus Bulgarijoje dirbant gydytoju ir laisvalaikiu tyrinėjant etnografiją, tikrai yra stipriausia knygos dalis. Gal dėl to, kad mažiausiai analizuota ir šiek tiek ignoruota tos epochos tyrinėtojų? Galbūt. Bet iš tiesų šiame skyriuje Grigaravičiui pavyksta lengviau suvaldyti pasakojimo objektus ir subjektus, o populiarus ir šmaikštus, nors keistokas ir po žmonos mirties depresuojantis medikas Basanavičius čia užmezga ryšį su skaitytoju.
Šioje knygos dalyje visko tikrai gausu: ir spintose laikomi žmonių skeletai, kuriuos konfiskuoja bulgarų policija, apkaltinusi Basanavičių raganavimu, ir tarpukariu rengta lietuvių inteligentų ekspedicija į Lom Palanką ir Varną užrašinėti pasakojimų apie garsųjį tautietį, ir galiausiai puiki detektyvinė istorija apie pasikėsinimą nužudyti, kur paliekama intriga – dėl politikos ar dėl pinigų Basanavičiui teko visą likusį gyvenimą nešioti kulką stubure? Žinoma, istoriniam tyrimui šimtmečio senumo įvykiai tolimoje šalyje dažniausiai yra nepalankus siužetas. Tokius pasakojimus reikia palikti vaizduotės vedamai literatūrai ir kinui. Bet autoriaus pasiryžimas bent jau pabandyti nagrinėti šį Basanavičiaus gyvenimo etapą tikrai sveikintinas.
Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad ši knyga yra istorinis tyrimas, taigi norėtųsi daugiau tikslumo pateikiant nuorodas į šaltinius – čia autorius vėl labai savitai suvokia šią pareigą. Išnašų tekste gausu, ne visuomet aišku, kuri citata ar mintis iš kur, bet tai teksto „moksliškumui“ didelės įtakos neturi. Tačiau naudodamas dar neskelbtus šaltinius, tiksliau – Basanavičiaus užrašų knygelėse randamą informaciją, knygos autorius apsiriboja tik bylos ir fondo numeriu. Pradžioje aptaręs, kokie svarbūs šie šaltiniai, saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne, išnašose niekaip neįvardija paties dokumento (pavyzdžiui: LLTI BR, F2-2022, lapai nenumeruoti, p. 236). O juk koks tai tekstas ir kurio laiko, yra svarbiausia ne tik kolegoms istorikams, bet ir „pasauliečiui“ skaitytojui, kuriam minėti skaičiai ir raidės tikrai nieko nesako. Leisime sau priminti, kad Basanavičiaus amžininkų dienoraščių ir laiškų šaltinių publikacijos yra tikrai gausios ir tokios informacijos naudojimas istorikų tekstuose turi (kintančią) tradiciją dar nuo 1990 m.
Liūdnasis Vilniaus atsiskyrėlis
Bandant rašyti tekstus apie asmenybes arba komentuoti jau parašytas biografijas, dažnai kyla klausimas, ar biografija būtinai turi pasibaigti herojaus mirtimi? Juk ir taip aiški žemiškojo gyvenimo išvada – jis baigtinis, ribotas ir laikinas. Nenorint kartoti banalios frazės, kad didvyriai nemiršta, vis dėlto tenka apgailestauti, jog paskutinė šio biografinio bandymo apie Basanavičių dalis skirta jo ligoto gyvenimo pabaigai ir laidotuvėms.
Tokia martirologija ir hagiografija turi savito žavesio, tačiau gana vienpusiškai nušviečia ne tik paskutinius knygos herojaus gyvenimo metus, bet ir visą Vilniuje praleistą laiką – daugiau nei du dešimtmečius. Didžiųjų politinių permainų ir okupacijų dvidešimtmetis vis dėlto galimas matyti kaip Basanavičiaus pergalė – norėta pabudinti tauta atsikėlė ir sujudo, netgi susėdo ant žirgų ir išjojo kariauti protėvių karų. Ir nepaisant mitinės sostinės praradimo, joje apsigyveno svarbiausias Tėvas Kūrėjas, saugantis ir Viduramžių, ir XX a. pradžios Vilniaus paslaptis.
Šio eretiško pasažo jokiu būdu negalima traktuoti kaip mokslinės perspektyvos, bet galime pasiūlyti interpretaciją, kad Basanavičius Vilniuje – tai šioks toks lietuvių laimėjimas ar bent jau dalinis nacionalistinių interesų patenkinimas, – juk nepavykus ginklu, mes tyliai ir kantriai, basanavičiškai prasigraušime, sutrupinsime „lenkomanybės“ pamatus. Čia tik prielaida, bet bent jau tarpukariu vyravusių požiūrių į Basanavičiaus buvimą kunigaikščių sostinėje sintezė skambėtų tikrai panašiai. Įdomu, ar su ja sutiktų šios biografijos autorius?
Paskutiniame skyriuje leisdamas daugiausia kalbėti Basanavičiui, knygos autorius pateikia ištisus to meto šaltinius: pasakytas ir nepasakytas Basanavičiaus kalbas, dienoraštį, autobiografijos ištraukas, o 1927 m. herojus tiesiog pasakoja iš savo perspektyvos, citatų nelydi jokie komentarai (p. 354–366). Nors toks autoriaus etinis ir estetinis teksto kūrimo pasirinkimas atrodo keistas, tačiau negalime teigti, kad nepriimtinas. Bėda ta, kad noras sudėti visus žinomus faktus ir šaltinius į vieną vietą, dažnai knygą daro panašią į kompiliaciją arba, kaip jau minėta, tiesiog šaltinių publikaciją. Tai nėra priekaištas turinio prasme, greičiau sintetinimo veiksmo trūkumas, kurį istorijos tyrėjas turėtų atlikti po šaltinių medžiagos surinkimo ir suskirstymo. Ir būtent sintezės nebuvimas, faktų atrankai netaikomi kriterijai ir yra didžioji viso teksto problema, labiausiai išryškėjanti paskutiniame skyriuje.
Nors kelios autoriaus pastabos suponuoja apie tragišką 1927 m. Basanavičiaus likimą, šis laikas, skaitant pateiktus šaltinius, neatrodo nei niūrus, nei tuščias. Basanavičius iki pat paskutinių dienų keliauja, bendrauja, susirašinėja, skaito ir tyrinėja pasaulį. Prieš tai buvusios vasaros susitikimų pajūryje sąrašas įspūdingas – daugybė oficialių ir asmeninių vizitų, paskaitos, vakarienės, priėmimai. Net faktas, kad Basanavičius šiuo gyvenimo etapu nebuvo toks aktyvus kalbėtojas kaip XX a. pirmame dešimtmetyje, neužgožia to, jog daktaro gyvenimas ir veikla buvo turiningi, pilni iššūkių, kartais sunkūs, bet tikrai nenuobodūs.
Noras kanonizuoti tautos didvyrius, jiems dar gyviems esant, buvo pasiekęs ir Basanavičių, o liūdnuoju Vilniaus atsiskyrėliu jį padarė jauni ir ironiški Kauno tarpukario poetai, nesutikdami su perdėtu garbinimu ir svarstydami savo santykį su Tėvais Kūrėjais ir Auszros gadyne, tada jau neįtikėtinai nutolusia. Nors bandomas pristatyti kaip aplinkybių auka, šioje biografijoje Basanavičius lieka ištikimas sau netgi 1927 m., kai neatrodo nei mažiau komunikabilus, nei mažiau darboholikas ar hipochondrikas, nei labiau susidomėjęs politine veikla ar viešu savo įvaizdžiu negu ankstesniais metais. Mokslininkas vienišius, turėjęs daugybę projektų ir lietuvybės idėjų, niekur nedingsta, nepalieka jokios kitos išvados, kaip tik neperregimą savo pastovumą. Basanavičiaus asmenybės misticizmas ir yra jo žavesys, kurio analizės nebūtina sieti nei su heroizmo ieškojimu, nei su siekiu dekonstruoti nacionalistines apraiškas lietuvių kultūros istorijoje ir jos tyrimuose. Čia mūsų problema, kad jau baigiasi šimtmetis, kai norime regėti Joną kaip (ne)gyvąjį paminklą Vilniuje, suspausti jį iki liaudies poeto įvaizdžio, taip mus užbūrusio XX a. pabaigoje. Jonui nelabai įdomūs tokie paveldėtojai, jis galbūt vis dar tebeieško tinkamos spalvos trakų-prygų vėliavai.
Algirdo Grigaravičiaus parašyta biografija pateikia daugybę naujų ir negirdėtų-neskaitytų faktų apie daktarą Joną Basanavičių. Turėdamas tikslą surinkti viską iš visur, sudėti į vieną vietą visus raštus, kuriuose minima ši asmenybė, knygos autorius išsikelia didelį ir beveik neįgyvendinamą tikslą. Noras papasakoti kuo daugiau užgožia siekį aiškinti, analizuoti, apibendrinti ir galiausiai – praeities asmenį įkūnyti dabarties tekste. Su visu iš tokios negalimybės išplaukiančiu subjektyvumu kultūros ir istorijos tyrinėtojai vis nenuilsta bandyti, vis iš naujo pamildami ir vėl išsižadėdami savo herojų. Bet nepavargstantis rašymas ir yra rašančiojo stiprybė, taigi ieškojimas jau yra pradžia į atradimą.
Pabaigoje norėtųsi pridurti tik tai, kad vis dėlto pagrindinis skirtumas tarp Jameso Bondo ir Jono Basanavičiaus yra tas, jog antroji pavardė vis dar nesiejama su įdomiu, kelias epochas peržengusiu gyvenimu. Daktaras Jonas tarsi ir yra mūsų kultūrinė savastis, bet be vakarietiškos dimensijos, be kurios asmenybės paveikumas tik dalinis. Tikėkimės, kad net po pykčio, tiksliau pasipiktinimo, ateina taika ar bent jau pavasaris.
