Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Moteris ežere“: psichologinis trileris apie tai, kas ir šiandien padaliję Ameriką

Psichologinio trilerio „Moteris ežere“ veiksmas vyksta praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio Baltimorėje, tačiau knygoje vaizduojama socialinė ir rasinė nelygybė bei vienos moters ambicijos, kurios neretai apakina žmones, kuria universalią istoriją, aktualią ne tik pagrindinės veikėjos Medės, bet ir mūsų laikmečiui. Šį amerikiečių rašytojos Lauros Lippman Į lietuvių kalbą romaną vertė Daumantas Gadeikis.
Laura Lippman „Moteris ežere“
Laura Lippman „Moteris ežere“ / Knygos viršelis

Šį psichologinį detektyvą rekomenduoja pats Stephenas Kingas. Siaubo ir fantastinių romanų žvaigždė teigia, kad „1945 metais literatūros kritikas Edmundas Wilsonas nurašė detektyvus, prilygindamas jų literatūrinę vertę kryžiažodžiams. Jis suformulavo klausimą, kuris iki šių dienų neduoda ramybės ištikimiems šio žanro skaitytojams. Kam rūpi, kas nužudė tą Rodžerį Ekroidą? Praėjus maždaug 75 metams, panašu, kad atsakymas į šį klausimą būtų – rūpi milijonams žmonių. Įskaitant ir mane. Man taip pat rūpi, kas romane „Moteris ežere“ nužudė Kleo Šervud ir Tesę Fain. Jų mirtis naujame, įtraukiančiame L.Lippman romane aiškinasi Medė Švarc. Ši knyga tokia ypatinga, net išskirtinė, nes kryžiažodžio aspektas joje – antraplanis. L.Lippman, kuri Amerikos kontekste prilygsta britų Ruth Rendell, mums siūlo kur kas daugiau. Vingiuota Medės kelionė per septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį atspindi tuometinę prarają tarp to, ko iš moterų buvo tikimasi, ir to, kuo tikėjosi tapti pačios moterys.“

O dabar apie tai, kokius detektyvų stereotipus griauna ir kokias paslaptis narplioja „Moteris ežere“ – pokalbis su romano autore L.Lippman.

Leidyklos nuotr./Laura Lippman
Leidyklos nuotr./Laura Lippman

– Kodėl nusprendėte rašyti apie 1966 metų Baltimorę?

– Nežinojau, kaip rašyti apie dabartį. Atrodė, kad visi, kuriuos pažinojau laksto tarp kompiuterių, planšečių, telefonų apkalbėdami naujausias antraštes. Neįsivaizdavau, kaip rašyti apie tokį laiką, tad supratau, kad turiu atsigręžti į praeitį. Veiksmą nukėliau į 1966 metus, nes daugiau pasidomėjusi nusprendžiau, kad šie metai visai pamiršti septintojo dešimtmečio kontekste. Žmonės dažnai prisimena 1963 metus dėl Džono Kenedžio nužudymo, 1964 metus – dėl Martino Liutherio Kingo ir Roberto Kenedžio nužudymų, dažnai kalbama ir apie 1969-uosius. Tarp šių datų 1966 metai atrodo kaip nesvarbūs, tačiau, mano akimis žiūrint, jie reikšmingi. Man tai ašiniai metai, jungiantys dešimtmečio pradžią su pabaiga.

– Esate minėjusi, kad iš pradžių tikėjotės visai kitokio trilerio, tačiau berašant istorija susidėliojo ne pagal išankstinius planus. Ar tai jus suerzino, ar pradžiugino?

– Nemaniau, kad rašysiu detektyvą apie žurnalistinį tyrimą. Kai sumaniau rašyti apie dvi mirtis, paremtas tikrais 1969 metų įvykiais, ėmiau sukti galvą, kaip galėčiau jas susieti. Sumaniau, kad jų saitu galėtų tapti kas nors, kas pastebėtų, kokio dėmesio susilaukė vienuolikmetės baltaodės mergaitės mirtis, ir suprastų, kokį potencialą turi istorija apie dvidešimt kelerių metų afroamerikietės mirtį, kurią miestas pasitiko itin abejingai. Skirtumas tarp to, kiek dėmesio buvo kreipiama į Tesės Fain mirtį, palyginus su Kleo Šervud mirtimi, tapo puikiu pretekstu įdomiam žurnalistiniam tyrimui. Juk kuo kitu, jei ne žurnalistės profesija, prisidengusi Medė Švarc galėjo tirti mirčių priežastis septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Baltimorėje?

– Papasakokite apie tikrus įvykius, kuriais rėmėtės kurdama šį psichologinį trilerį.

– 1969 metais, kai man buvo dešimt, be žinios dingo vienuolikmetė mergaitė Esther Lee Lewis ir jau po kelių dienų buvo rastas jos kūnas. Mergaitė buvo nužudyta, o jos byla labai greitai išnagrinėta. Svarbu pabrėžti, kad nors knygoje rėmiausi daugybe šio nusikaltimo faktų, pats bylos tyrimas yra visiškai išgalvotas. Realybėje vienuolikmetę mergaitę nužudė vyras, dirbęs tropinių žuvų parduotuvėje. Bylos nagrinėjimas prilygo CSI kriminalistų tyrimui – radus nužudytosios kūną ant jo buvo aptikta toms vietovėms nebūdingo smėlio. Ši detalė ir nuvedė prie žudiko. Žmogžudystė nebuvo planuota, ji įvyko labai staigiai. Suimtasis teigė, kad pratrūko, ir, mano žiniomis, jis iki šiol sėdi kalėjime. Ir štai aš dešimtmetė skaitau vakarinį laikraštį. Be abejo, ši istorija prikaustė mano dėmesį. Nežinojau, kad vaikai gali būti nužudyti. Septintame dešimtmetyje žiūrėdamas televiziją nepamatydavai tokių dalykų, man tai labai giliai įstrigo.

Nežinojau, kaip rašyti apie dabartį.

Prabėgus dvidešimt keleriems metams pradėjau dirbti dienraštyje „Baltimore Sun“ ir sužinojau apie Shirley Patridge mirtį. Tais pačiais 1969 metais jos kūnas buvo rastas Druid Hill parko ežere. Ši mirtis taip niekada ir nebuvo klasifikuota kaip žmogžudystė. Niekas nežino, kaip šios moters kūnas atsirado ežere. Niekas nežino, kas iš tikrųjų nutiko. Nors nuo septinto dešimtmečio padarėme nemažą pažangą, tamsiaodžių moterų dingimai vis dar mažai akcentuojami žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Šiuo aspektu mažai kas pasikeitė.

– Kaip romane derinote tikrus kriminalinius įvykius su fikcija?

– Kai nusprendžiu, kad knygos siužetą paremsiu tikru nusikaltimu, nieko daugiau apie jį neskaitau. Nenoriu žinoti nusikaltimų detalių. Dažniausiai nusikaltimas patraukia mano dėmesį, nes įžvelgiu jo temos potencialą. Sugalvoju, kokią istoriją ta tema norėčiau papasakoti, todėl negaliu leisti, kad mane varžytų tikros įvykio aplinkybės.

Pastebiu, kad rašant apie tam tikrą istorinį laikotarpį, jo tikroviškumas atsiskleidžia per mažytes detales. Rašydama „Moteris ežere“ daug laiko praleidau domėdamasi visai neesminiais dalykais. Varčiau žurnalus ir analizavau reklamas. Man atrodo, kad reklamos puikiai atspindi tai, ko troško to laikotarpio žmonės. Skaičiau receptus „The New York Times“ žurnale ir galvodavau: „Į ką žiūrėtų Medė? Ką ji matytų? Kas ją domintų?“

– Detektyvo žanras apaugęs daugybe klišių. Ilgą laiką detektyvuose mirusioji buvo vaizduojama kaip daili, jauna, baltaodė mergina. Ką apie tai manote? Ar situacija kiek nors kinta?

– Pastaruoju metu buvo labai smagu stebėti moteris rašytojas, kurios nusprendė – bent jau mes papasakosime įvairesnes istorijas. Galiu drąsiai teigti, kad pavartę apdovanojimus pelniusius detektyvinius romanus, kurie laikomi rimta literatūra, galime atrasti labai gerų knygų. Tačiau daugumą knygų, kurias laikome geriausia mūsų laikų detektyvine literatūra, pavyktų apibūdinti vienu sakiniu: graži moteris miršta, o vyras dėl to blogai jaučiasi.

Didžiąją dalį, apie 80% – 90%, detektyvinių romanų auditorijos sudaro moterys. Ir kai jos pačios ėmė rašyti šio žanro knygas pastebėjau kylantį nepasitenkinimą vyrų rašytojų gretose. Pasigirsta net tokių dejonių kaip: „įsivaizduojate, man liepė pasirašyti inicialais, kad atrodytų, jog knygą parašė moteris“. Mačiau taip darančių vyrų. Vienas žinomiausių pavyzdžių – A.J.Finn, šį pseudonimą naudoja rašytojas Danas Mallory. Nors visi puikiai žino, kad knygas rašo vyras.

Leidyklos nuotr./Laura Lippman
Leidyklos nuotr./Laura Lippman

Nemanau, kad vyrai būtinai turi pasirašinėti moterų vardais, kad būtų publikuojami. Nemanau, kad norint parašyti sėkmingą detektyvą būtinai reikia pasakoti istoriją nepatikimos moters lūpomis. Nemanau, kad detektyvo pavadinime privalo būti bent vienas daiktavardis, toks kaip žmona, mergina ar sesuo, pritraukiantis moterišką auditoriją. Manau, kad pagrindinis pokytis detektyvinių romanų žanre – ženkliai išaugusi kokybės kartelė. Kai kurie rašytojai, iki šiol rašę pakankamai geras knygas, dabar priblokšti, supratę, kad to nebeužtenka norint atsidurti tarp geriausiųjų. Pagrindiniai detektyvų veikėjai neprivalo būti baltaodžiai vyrai, tačiau statistiniai duomenys apie kitų rasių veikėjus detektyvuose vis dar nedžiugina.

– Viena pagrindinių knygos „Moteris ežere“ veikėjų yra tamsiaodė moteris. Esate sakiusi, kad stengėtės kuo geriau atstovauti Kleo kultūrai, tačiau kartu ir jos nenusavinti. Papasakokite apie kūrybos procesą.

– Netekau kantrybės vis girdėdama autorius kartojant: „rašau grožinę literatūrą, todėl galiu rašyti ką tik noriu“ W. B. Yeatsas yra pasakęs: „atsakomybė prasideda svajonėse“. Šie žodžiai puikiai atspindi rašymą apie veikėją iš kitokio kultūrinio konteksto. Baltimorėje rasiniai klausimai nuolat yra dėmesio centre. Viena iš priežasčių, kodėl šioje knygoje tiek daug veikėjų – parodyti, kad skirtingų juodaodžių, baltaodžių, žydų, moterų, vyrų patirtys skirtingos. Stengiausi iš visų jėgų. Tikiuosi, kad mano knyga aiškiai parodo, jog Kleo gyvybė svarbi.

– Pagrindinė veikėja Medė – labai maištinga moteris. Ji palieka šeimą, užtikrinusią garbingą statusą, užmezga romaną su juodaodžiu policininku, užsispyrusiai kabinasi į darbą, kuriame nėra laukiama. Įdomu stebėti, kaip to laikotarpio ir socialinio sluoksnio moteris be jokios sąžinės graužaties naudojasi išvaizda ir komunikabilumu asmeniniams tikslams pasiekti. Kaip jums pavyko išsaugoti istorinio laikmečio autentiškumą ir kartu sukurti veikėją, su kuria lengvai susitapatintų šiandieniniai skaitytojai?

– Kuo tekstas konkretesnis, tuo jis atrodo universalesnis. Kai ryžtiesi sukurti labai specifinį veikėją, gyvenantį specifiniu laikmečiu, specifinėje vietoje ir kilusį iš specifinio kultūrinio konteksto, tas veikėjas yra daug tikresnis, su juo lengviau susitapatinti. Manau, kad rašytojai neretai klysta galvodami, kad jų kuriami personažai privalo turėti daug bendrinių bruožų, būti priimtini.

Manau, kad pagrindinis pokytis detektyvinių romanų žanre – ženkliai išaugusi kokybės kartelė.

Visuomet kūriau labai specifinius veikėjų portretus, kai kurių iš jų skaitytojai tikrai negalėtų pamėgti. Kūriau antipatiškus veikėjus dar prieš tai, kai šia tema užvirė literatūrinės diskusijos. Man niekada nerūpėjo, ar mano veikėjas bus mėgstamas. Svarbiausia – ar ji bus įdomus, ar skaitytojai norės leisti su juo laiką. Vienas pagrindinių rašytojo tikslų – sukurti tokį veikėją, kurio skaitytojai negalėtų išmesti iš galvos, kuris priverstų nekantriai versti knygos puslapius, sekti, kas bus toliau. Juk dažnai tolimesni veikėjų poelgiai mus domina būtent todėl, kad jie elgiasi priešingai nei pasielgtume mes.

– Knygą dedikavote Anapolio laikraščio „Capital Gazette“ žurnalistams, nužudytiems 2018 metų birželį per šaudynes redakcijoje. Kodėl?

– Vienas iš nušautųjų – Rob Hiaasen – buvo mano artimas draugas, kai dirbau „Baltimore Sun“ dienraštyje. Abu turėjome vienodą žurnalistikos viziją. Mums abiem patiko rašyti apie labai kasdienius, paprastus dalykus. Mėgome išeiti į gatvę ir surasti istoriją, apie kurią nieks kitas redakcijoje nenorėtų rašyti.

Manau, kad Robas ir kiti keturi jo kolegos neteko gyvybių dėl to, kad šiandieninėje Amerikoje kalbant apie žiniasklaidą naudojama priešiškumą kurstanti retorika. Už ją atsakingas prezidentas D. Trumpas. Jo kalbos paskatina žmones, tokius kaip tas, kuris prieš porą metų įžengė į „Capital Gazet“ redakciją ir nušovė penkis žurnalistus. Jie buvo augančio karo su žiniasklaida aukos. O visiems, sakantiems, kad šis nusikaltimas neturi nieko bendro su prezidento retorika, atsakau: aišku, kad retorika svarbi, aišku, kad žodžiai svarbūs.

Pagal chireviewofbooks.com, www.npr.org, www.salon.com parengė Augustė Burbaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius