Konferencija, kurioje dalyvavo JAV prezidentas Franklinas Delanas Rooseveltas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis ir Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, organizuota hitlerinei Vokietijai ir vokiečių sąjungininkei Japonijai pralaimint karą, todėl Didžiuoju trejetu įvardyti politikai susirinko aptarti baigiamojo karo etapo ir pokario tvarkos, įskaitant Vokietijos bei Rytų Europos kraštų likimą.
Diena po dienos, pradedant Vakarų šalių lyderiu atvykimu į Krymą, autorius pasakoja apie nervingą derybų atmosferą, nušviečia skirtingų valstybių vadovų strategijas, lūkesčius bei prioritetus. JAV prezidentui labiausiai rūpėjo sovietų pagalba kare prieš Japoniją, britų premjerui – Lenkijos likimas, o J.Stalinas siekė įtvirtinti absoliučią įtaką visose teritorijose, kurias jau prarijo Raudonoji armija ir kurias dar galėtų praryti.
Vadovaudamiesi skirtingais prioritetais, Vakarų sąjungininkai sunkiai derino bendrą strategiją. Puikus manipuliatorius J.Stalinas sumaniai pasinaudojo tais prieštaravimais ir, kartais pritardamas tai F.D.Rooseveltui, tai W.Churchilliui, gilino jųdviejų nesutarimą, iš to išpešdamas nemažai naudos. Amerikiečiai gavo tai, ko norėjo: sovietų pažadą įsitraukti į karą prieš japonus, W.Churchilliui palikta visiška veiksmų laisvė Britanijos imperijai gyvybiškai svarbioje Graikijoje, taip pat išrūpintas J.Stalino sutikimas skirti Prancūzijai administruoti nemažą okupuotos Vokietijos dalį. Tačiau visa Rytų Europa, įskaitant sovietų pakartotinai užgrobtus Baltijos kraštus, liko po Maskvos padu.
Ypatingas derybinis mūšis užvirė dėl pokario Lenkijos likimo, šalies, dėl kurios Britanija stojo į karą prieš Adolfą Hitlerį. Tačiau Kremliaus šeimininkas liko nepalenkiamas. Lenkijos klausimu W.Churchillis tiesiog neturėjo įtakos svertų, o labai ligotas F.D.Rooseveltas laikėsi gana pasyviai. Anot J.Stalino, būtent pro Lenkijos teritoriją priešas visada „užpuldavo Rusiją“, todėl ši šalis turinti tapti „draugiška valstybe“. Lenkijoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos valstybių, turėjo būti įtvirtinta „liaudies demokratija“.
Daugiau nei ketvirtį amžiaus Rusijoje įsigalėjęs ir grobiamąjį karą Ukrainoje pradėjęs Vladimiro Putino režimas siekia „naujos Jaltos“.
Žinoma, tai reiškė sovietizavimą, besitęsiančias represijas prieš kitaminčius bei siautėjantį terorą. Nugalėtą Vokietiją galutinai sutarta padalyti į okupacines zonas, išsprendžiant jos likimą ateityje. Aptarti rimti teritoriniai pokyčiai Rytų Europoje, lenkams „kompensuojant“ vakaruose praradimų rytuose sąskaita, sovietams pasiglemžiant Karaliaučiaus kraštą, koreguojant kitų būsimojo socialistinio bloko valstybių sienas.
Nors Jaltos konferencija dažnai įvardijama kaip klastingo sovietų diktatoriaus absoliuti pergalė prieš ryžto stokojusius F.D.Rooseveltą ir W.Churchillį, vis dėlto, knygos autoriaus tvirtinimu, tai tik iš dalies tiesa. Vakarų atstovai taip pat išpešė tam tikrų geopolitinių nuolaidų. Deja, jos nebuvo susijusios nei su Baltijos kraštais, nei su Lenkija.
Kryme vykusi konferencija dažnai pateikiama kaip lemiama Antrojo pasaulinio karo laikotarpio konferencija, tačiau iš tiesų ji buvo tarpinė tarp 1943 m. vykusios Teherano konferencijos ir 1945 m. Potsdamo konferencijos. Nemažai Jaltoje aptariamų klausimų jau buvo aptarti Teherane ir galutinai įtvirtinti Potsdame, todėl Jaltos konferencija negali būti išplėšta iš bendro konteksto. Būtent kartu visos šios trys konferencijos ir nulėmė pokario pasaulio tvarką, tačiau apsimestines šypsenas netrukus pakeitė nusivylimas. Bendras šalių nepasitenkinimas, susierzinimas dėl rezultatų ir skirtingas pasiektų susitarimų traktavimas nulėmė Šaltąjį karą.
Mūsų dienomis knyga apie Jaltos konferenciją kaip niekad aktuali. Daugiau nei ketvirtį amžiaus Rusijoje įsigalėjęs ir grobiamąjį karą Ukrainoje pradėjęs Vladimiro Putino režimas siekia „naujos Jaltos“, naujo pasaulio padalijimo į įtakos sferas. Užsitikrinusi visišką Kinijos paramą, Maskva manipuliuoja JAV prezidentu Donaldu Trumpu, naudojasi Vakarų pasaulio lyderių tarpusavio prieštaravimais ir atvirai prokremlinėmis jėgomis, trokšdama užsitikrinti įtaką visoje postsovietinėje erdvėje, įskaitant buvusio socialistinio lagerio valstybes. Ar bus „naujoji Jalta“, priklauso nuo laisvojo pasaulio vienybės ir ryžto pagaliau suduoti agresoriui tinkamą atkirtį.
Kitos lietuviškai išleistos S.Plokhijaus knygos: „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“, „Europos vartai. Ukrainos istorija“, „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Rusijos ir Ukrainos karas. Istorija kartojasi“, „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Nepaisant daugybės priešingų teiginių, Stalinas pirmasis iškėlė idėją suskaldyti Vokietiją. Tai nutiko pačiu netikėčiausiu laikotarpiu, 1941 m. lapkritį, kai sparčiai prie Maskvos artėjanti vokiečių kariuomenė privertė užsienio šalių misijas bei sovietų ministerijas palikti SSRS sostinę ir keltis į Kuibyševą (dab. Samara) prie Volgos. 1941 m. lapkričio 21 d., kai Vermachtas buvo 65 km nuo Maskvos, Molotovas telegrafavo Ivanui Maiskiui, tuometiniam Sovietų Sąjungos ambasadoriui Londone, tokią žinutę: „Stalinas mano, kad Austrija turėtų būti atskirta nuo Vokietijos kaip nepriklausoma valstybė ir kad pati Vokietija, įskaitant Prūsiją, turėtų būti padalyta į daugiau ar mažiau nepriklausomas valstybes. Tai būtina padaryti taikos Europoje labui.“
Ši žinutė buvo skirta britų komunistams, bet tą patį mėnesį sovietų vyriausybės nurodymu Maiskis aptarė Vokietijos suskaldymo klausimą su Anthony Edenu. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius neatmetė tokios galimybės, tačiau suabejojo, ar Vokietijos suskaldymas išspręstų problemą, nes visos dalys nuolat siektų susijungti.
Churchillis pasirodė esąs atviresnis šiai idėjai nei jo užsienio reikalų sekretorius. 1941 m. gruodžio 5 d., kai vokiečiai buvo vos už 25 km nuo Maskvos, Molotovas gavo Maiskio telegramą, kad Churchillis pasisako už Prūsijos atskyrimą nuo likusios Vokietijos. Tačiau, kaip ir Edenas, jis norėjo išvengti bet kokio viešumo šiuo klausimu, kad nesustiprintų nacių fanatizmo. Sąjungininkai aiškiai simpatizavo Stalino idėjai.
Mūšis dėl Maskvos pasiekė lūžio tašką tą dieną, kai Molotovas sulaukė Maiskio telegramos. 1941 m. gruodžio 5 d. Raudonoji armija, sustiprinta iš Tolimųjų Rytų permestų šviežių divizijų, pradėjo kontrpuolimą prieš išsekusį ir sušalusį Vermachtą. Kai gruodžio 15 d. Anthony Edenas atvyko į Maskvą aptarti karinio bendradarbiavimo ir būsimojo taikos susitarimo su Stalinu, sovietų kariuomenė nustūmė vokiečius nuo Maskvos, išvadavo 85 km nuo sostinės esantį Klino miestą ir 150 km nutolusį Kalininą (dab. Tverė).
Su kiekviena diena Stalinas atrodė vis narsesnis. Pradžioje jis pasiūlė Rytų Prūsijos vakarinę dalį perduoti Lenkijai, o rytinėje dvidešimčiai metų įtvirtinti sovietų okupaciją. Esą tai bus garantas, kad Vokietija mokės reparacijas. Austrijoje turėjo būti atkurta nepriklausoma valstybė, Reino regionas taptų atskiru dariniu, kaip ir Bavarija. Visa tai susilpnintų likusią Prūsiją, kuri būtų paversta „Berlyno valstybe“.
Edenas atsakė asmeniškai neprieštaraująs Rytų Prūsijos perdavimui Lenkijai, taip pat manantis, kad nuo Vokietijos galima atskirti Reino regioną ir Bavariją. Tačiau pridūrė, kad šalies suskaldymas būtų ilgalaikis, jei į pagalbą pavyktų pasitelkti separatistinius judėjimus. Kitu atveju iredentistų judėjimas anksčiau ar vėliau suvienytų šalį. Britanijos vyriausybė buvo pasirengusi apsvarstyti galimybę padalyti Vokietiją, bet Edenas negalėjo prisiimti jokių įsipareigojimų, kol šis klausimas nebuvo aptartas vyriausybėje. Stalinas mėgino spausti savo svečią priimti sovietų pasiūlymą, bet Edenas nenusileido. Diktatoriui neliko nieko kito, tik laukti.
Sovietai ir toliau puoselėjo Vokietijos suskaldymo planus, bet vengė šį klausimą primesti Sąjungininkams. Pagaliau jis įtrauktas į klausimų sąrašą, kurį turėjo nagrinėti Maksimo Litvinovo 1943 m. rugsėjį sudaryta komisija. Litvinovas buvo sovietų ambasadorius Vašingtone ir Molotovo pirmtakas užsienio reikalų liaudies komisaro poste. Tą patį mėnesį komisija gavo išsamų dokumentą, kuriame buvo pristatyti Vokietijos suskaldymo scenarijai į tris, keturias arba septynias dalis. [...]
Teherane būtent Rooseveltas, o ne Stalinas iškėlė klausimą dėl Vokietijos suskaldymo. Tačiau kai tik klausimas buvo iškeltas, Stalinas į jį įsikibo, palikęs Rooseveltui ir Churchilliui pirmenybę siūlyti konkrečius planus. Kadangi Teherane Rooseveltas neturėjo valstybės sekretoriaus, galinčio jį pristabdyti, o Churchillis nesileido paveikiamas Edeno, abu Vakarų šalių lyderiai mielai sau leido perbraižyti Europos žemėlapį.
Prisimindamas savo jaunystės keliones po Vokietiją, Rooseveltas sakė, kad kraštas buvo daug laimingesnis, padalytas į 107 kunigaikštystes. Churchillis tvirtino, kad Prūsiją – tą didžiausio blogio šaknį – reikia atskirti nuo likusios Vokietijos. Stalinas pradėjo raškyti savo iniciatyvos vaisius. Jis palaikė Roosevelto planą padalyti Vokietiją į penkias
valstybes, nors ir pridūrė, kad pats būtų ėmęsis dar drastiškesnio padalijimo. Jam nepatiko Churchillio mintis apie Dunojaus konfederaciją, kurią sudarytų Bavarija, Austrija ir Vengrija, nes ši konfederacija galėtų tapti pirmuoju žingsniu į vieningos Vokietijos atgimimą. [..]
1944 m. žiemos pabaigoje ir pavasarį Maksimas Litvinovas nenuilstamai darbavosi prie šių planų. Jis pasisakė už Vokietijos padalijimą į septynias dalis. Pietuose esanti Saksonija, Bavarija ir Badenas-Viurtembergas taptų atskiromis valstybėmis. Litvinovas Molotovui rašė, kad jei nepavyktų įtikinti Vakarų sąjungininkų tas teritorijas paversti nepriklausomomis valstybėmis, jos galėtų gauti kuo plačiausią autonomiją federacinėje valstybėje.
1944 m. spalį, Churchillio vizito į Maskvą metu, Stalinas nusprendė, kad atėjo laikas vėl iškelti šį klausimą, bet diktatoriaus strategija liko ta pati: ne pačiam teikti pasiūlymus, bet išprovokuoti vakariečius tai padaryti. Tačiau šįkart britai atrodė nelinkę svarstyti problemos. Anthony Edenas atkreipė dėmesį į klausimo sudėtingumą ir užsiminė apie tris galimus elgesio su Vokietija variantus: nubrėžti naujas sienas, pripažinti istorines sienas arba pramonines Vokietijos zonas perduoti Sąjungininkų kontrolei. Tuo metu pats Churchillis rėmė planą, kurį 1944 m. rugsėjį pasiūlė JAV iždo sekretorius Henry Morgenthau.
Jo plane numatytas ne tik politinis Vokietijos suskaldymas, bet ir jos pavertimas išimtinai žemės ūkio šalimi. Tai turėtų atverti rinką britų pramoninėms prekėms. Morgenthau pasisakė už tai, kad Vokietijos pramonės įranga būtų perduota Sovietų Sąjungai, ypač Ukrainai, kuri, jo manymu, labiausiai nukentėjo kare. Stalinas turėjo būti patenkintas sovietams palankia britų nuomone reparacijų klausimu, bet jis siekė priversti Churchillį galvoti apie Vokietijos suskaldymą.
Pastarasis buvo pasirengęs diskutuoti dėl dalies Vokietijos teritorijos perdavimo Lenkijai ir SSRS, vokiečių pramonės objektų tarptautinės kontrolės, tačiau pareiškė nepakankamai svarstęs, kaip padalyti Vokietiją. Britanijos premjeras pakartojo savo mintį dėl Prūsijos izoliavimo, bet daugiau detalių nepateikė. Stalinas nesiliovė uždavinėti klausimų ir galiausiai Churchillis su Edenu nusileido.
