Šiandien Rubenso vardą žino net ir tie, kurie retai lankosi muziejuose – būtent dėl jo drobėse meistriškai įamžintų putlių moterų formų meno istorijoje atsirado iki šiol vartojamas terminas „rubensiškas“. Tačiau šis albumas atskleidžia, kad Rubensas buvo kur kas daugiau nei tik šio savito stiliaus tapytojas.
Pirmoje albumo dalyje supažindinama su dailininko biografija: nuo pameistrystės metų Antverpene iki studijų Italijoje. Aprašomas jo kelias į tarptautinį pripažinimą, pelnęs jam „dailininkų princo ir princų dailininko“ vardą. Rubensas tapo tikra savo laikmečio žvaigžde, dar būdamas gyvas, sulaukė visuotinės šlovės, o amžininkai jį pagrįstai vadino „šiuolaikiniu Apeliu“. Dailininkas palaikė itin artimus ryšius su įtakingiausiais Europos monarchais, o tarp didžiausių jo talento gerbėjų ir užsakovų buvo pats Anglijos karalius Karolis I.
Antroje albumo dalyje pateikiama 300 svarbiausių Rubenso kūrinių galerija. Joje atskleidžiamas neprilygstamas menininko universalumas: Rubensas buvo ne tik genialus tapytojas, bet ir diplomatas, mokslininkas, kolekcininkas bei mokytojas. Į leidinį įtraukti visi žymiausi šedevrai, tokie kaip „Kryžiaus pakėlimas“, „Prikaustytas Prometėjas“ ir „Meilės sodas“.
Knyga, iliustruota 500 reprodukcijų, pateikia išsamią vieno didžiausių pasaulio menininkų kūrybos apžvalgą. Rubenso energija, išradingumas ir išskirtinis talentas įtvirtino jo vardą meno istorijoje.
Leidykla „Briedis“ serijoje apie garsius dailininkus yra išleidusi albumus, skirtus L.da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto, P.Gogeno, V.van Gogo, F.Gojos, E.Manė, P.Sezano gyvenimui ir kūrybai. Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
GEIDULINGOS MOTERYS
Nelaimei, taika, kurios taip sunkiai siekė Rubensas, truko neilgai, ir dar beveik dvidešimt metų Europą kamavo Trisdešimties metų karas. Tai buvo liūdnas visų šių pastangų galas, tačiau Rubensas dabar atsiribojo beveik nuo visko, džiaugdamasis gyvenimu su naująja jaunamarte.
Elena Rubensui tikrai suteikė naujo postūmio tapyti gražias ir geismingas moteris. Ji įkvėpė beveik visus būsimus paveikslus: jis ją vaizduodavo kaip deivę arba mirtingąją, ją pačią arba įsikūnijusią į kitą vaidmenį. Švelnus, putlus ir rausvas jos kūnas tapo viena geriausiai atpažįstamų Rubenso kūrybos detalių. Apkūni jos figūra buvo laikoma madingo grožio ir sveikatos įsikūnijimu, gerovės ir elegancijos simboliu. Įvairių jos atvaizdų buvo tiek daug, kad jie tapo tarsi asmeniniu dailininko ženklu.
TAKTILINĖ TAPYSENA
Nors Rubenas jau buvo įžengęs į šeštąją dešimtį, jo energija, šiltas būdas, pastabumas ir ištvermė neblėso, o švytinčios spalvos ir veržli tapymo maniera buvo dar meistriškesnė nei karjeros pradžioje. Jis sukūrė vienus energingiausių savo darbų, o savo stilių praplėtė laisvesne taktiline tapymo maniera, kuri buvo neįprasta to meto dailininkams, paprastai tapiusiems dailius, kruopščius, realistiškus vaizdinius nematomais potėpiais. Tuo metu Rubenso įtaka visoje Europoje gniaužė kvapą, ir daugelis kitų menininkų ėmė jį mėgdžioti, keisdami savo stilių ir tapydami laisviau.
Rubensui moters figūra simbolizavo paslaptį, vilionę, vaisingumą ir jaukumą, tačiau jį traukė ir kitos savybės: turtas, gracingumas, intelektualiniai pokalbiai, moteriškumas, grožis, ištaigingi audiniai ir prabangios tekstūros – visa tai pasirodo jo paveiksluose.
Meilė gyvenimui matyti visur: dosnių apimčių figūrose, išraiškingai nutapytose tekstūrose, žmonijos meilėje, švelnaus kūno potraukyje ir jausmų išraiškoje. Visa tai atsispindėjo ir dideliuose, ir mažuose kūriniuose, tačiau intensyvūs jausmai Elenai ypač jaučiami paveiksluose, nutapytuose po 1630-ųjų. Po daugybės amžių kai kurie geismingi jo vaizdiniai žiūrovams ėmė kelti nejaukius jausmus: apkūnios moterys pasidarė nebemadingos, tačiau XVII amžiuje putlios, stamantrios figūros vis dar buvo populiarios, o Rubensas, vaizduodamas geismą ir aistrą, užfiksavo laikmečio dvasią.
NEOFICIALŪS PAVEIKSLAI
Per dešimties metų santuoką Rubensas ir Elena susilaukė penkių vaikų: Klaros Joanos (Clara Johanna; 1632–1689), Franso (Frans; 1633–1678), Izabelės Elenos (Isabella Helena; 1635–1652), Peterio Pauliaus (Peter Paul; 1637–1684) ir Konstancijos Albertinos (Constantia Albertina; 1641–1709/1712). Žmonos su vaikais paveikslai yra vieni meiliausių ir švelniausių dailininko kūrinių. Jis jautėsi laimingiausias artimame šeimos rate, o neoficialūs vaikų ir Elenos paveikslai sukurti sklandžiais, gracingais potėpiais, švelniomis spalvomis ir natūraliais gestais. Elenos portretai taip pat yra švelnesni nei kiti jo nutapyti atvaizdai.
MEILĖS ŠVENTĖ
Rubensas žavėjosi graikų ir romėnų mitologija, taigi pavaizdavo daugelį pasakojimų. Dažniausiai tai būdavo privatūs užsakymai, suteikiantys galimybę tapyti geidulingas moteris. Šių kompozicijų lyriškumas, iškalba ir jausmingumas nuo 1620-ųjų darosi dar galingesni ir atviresni, o po antrosios santuokos jis mielai tapė mitologinius pasakojimus apie meilės galias.
