Pokalbyje, kurio tema iš pradžių buvo autoriaus apsakymas „An Angel Passed Above Us“ (liet. Angelai mus praskriejo viršuje), rašytojas pasuko prie karo Ukrainoje ir savo šalies reakcijos į šį konfliktą.
Pasak L.Krasznahorkai, Vengrijos valdžios laikysena karo atžvilgiu jam kelia siaubą. Jis pabrėžė, kad premjero Viktoro Orbáno deklaruojamas „neutralumas“ prieštarauja tiek moralinei logikai, tiek istorinei patirčiai.
-
Nobelio laureatas J.Fosse: mažakalbė Norvegijos literatūros žvaigždė, kurią K.Knausgårdas laiko didžiuoju mokytoju
-
Nuo paauglio su gitara iki Nobelio literatūros premijos laureato: rašytojo J.Fosse istorija
-
2024-ųjų Nobelio literatūros premija atiteko Pietų korėjietei Han Kang
-
2025-ųjų Nobelio literatūros premija atiteko vengrų rašytojui László Krasznahorkai
„Vengrija yra Ukrainos kaimynė, o V.Orbáno režimas užima beprecedentę poziciją – beveik nebūtą šalies istorijoje. (...) Kaip šalis gali būti neutrali, kai rusai įsiveržia į kaimyninę valstybę? Ir ar jie jau beveik trejus metus nežudo ukrainiečių?“ – klausė rašytojas.
L.Krasznahorkai apie valdžios poziciją Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu pasisako aštriai.
„Ką reiškia sakyti, kad tai „vidinis slavų reikalas“? – kaip tai formuluoja Vengrijos ministras pirmininkas. Kaip galima kalbėti apie vidaus reikalą, kai žmonės žudomi? Ši Vengrijos valdžia – klinikinis atvejis“, – pokalbyje teigė rašytojas.
L.Krasznahorkai teigimu, toks požiūris – „nežmoniškas išskaičiavimas“, grindžiamas baime ir trumparegiškumu. Anot jo, šiuolaikinė Vengrija primena žmogų, kuris, siekdamas išvengti vieno pavojaus, pasmerkia ir save, ir kitus.
Tokie teiginiai ypač rezonuoja su rašytojo ankstyvąja kūryba, kupina izoliacijos, moralinio nuovargio ir užgniaužtos baimės motyvų. Šiandien rašytojas kalba apie apokalipsę ne kaip ateitį, o kaip nuolatinę būseną – „procesą, kuris tęsiasi dabar“.
„Prie mano akių vyksta purvinas, supuvęs karas. Pasaulis pamažu prie to pripranta. Aš – ne. Negaliu priprasti prie minties, kad žmonės žudo žmones. Galbūt aš pats – klinikinis atvejis“, – teigia rašytojas.
„Nusispjaunu rusų oligarchų kryptimi“
Nors didžiąją metų dalį L.Krasznahorkai praleidžia ne Vengrijoje, jis neslepia, kad politinė situacija šalyje išlieka jam skausminga tema. Interviu, publikuotame žurnale „TANK“, rašytojas pripažįsta, kad pastaraisiais metais vengia grįžti į tėvynę, pasirinkdamas gyventi Trieste – mieste, kuris, kaip jis sako, „tebegirdi karo aidą“.
„Kartais vaikštau pakrante, kur stovi tos jachtos, priklausančios Rusijos oligarchams, ir nusispjaunu jų kryptimi. Žinau, tai menka, juokinga, neteisinga, bet po to pasijuntu geriau. Tegul palieka Triestą ramybėje“, – sakė L.Krasznahorkai.
Šis gestas, nors ir simbolinis, atskleidžia rašytojo laikyseną: jo meninė kalba išlieka glaudžiai susijusi su moraliniu atsaku į smurtą ir politinę galybę.
L.Krasznahorkai požiūris į dabartinę Vengrijos valdžią susiformavo ne per vieną dieną. Jis priklauso kartai, kuri išgyveno komunistinės sistemos suvaržymus, kai, kaip pats yra pasakojęs, net negalėjo išvykti iš šalies – pasą buvo konfiskavusi slaptosios policijos tarnyba.
Tada gimė jo pirmieji romanai, kupini slogaus laukimo ir užgniaužto bejėgiškumo atmosferos. Šiandien jis tą patį pojūtį regi kitoje formoje – kaip moralinį sustingimą šalyje, kuri, jo žodžiais, „mąsto apie save kaip apie neutralią, kai aplink ją vyksta karas“.
L.Krasznahorkai kūrybos centre visada buvo pralaimėję žmogus – tylus, pasimetęs, bet iki galo išlaikantis orumą. Jis pats yra sakęs, kad vengia „būti tarp laimėtojų“.
Kalbėdamas „TANK“ žurnalui, rašytojas prisimena, kaip pradėjo tyrinėti mažą buvusios Rytų Vokietijos miestelį ir nusprendė rašyti ne apie „nugalėtojus“, o apie „užmirštuosius“.
„Kiekviena diena, kiekvienas įprastas gyvenimas savaime yra mitas“, – sakė jis, pabrėždamas, kad menas jam svarbus kaip atjautos, o ne triumfo forma.
Vengrijos valdžia pasitelkia ir rašytojo vardą
Tuo pat metu LKrasznahorkai vardas netikėtai iškilo ir dabartinės Vengrijos valdžios retorikoje. Portalo „24.hu“ teigimu, Vengrijos ministras pirmininkas, atidarydamas atnaujintą geležinkelio atkarpą, pasitelkė L.Krasznahorkai romaną kaip simbolinį kontrastą tarp praeities ir progreso.
„L.Krasznahorkai romane matome pasaulį, kuriame traukiniai niekada neatvyksta, stotys apleistos, o keleiviai – suirzę. Dabar viskas kitaip. Šis romanas – praeitis, o čia – ateitis. Daugiau nebėra dingstančių traukinių, nebėra apleistų stočių ir nervingų mašinistų – tik modernūs traukiniai ir gražios stotys“, – šių metų rugsėjo pabaigoje kalbėjusį V.Orbáną cituoja portalas „24.hu“.
Šis epizodas atskleidžia, kaip skirtingai rašytojas ir valdžia suvokia dabartį. L.Krasznahorkai kūryboje laukimas ir griūtis tampa egzistencinės būklės metafora, o politinėje kalboje – patogiu įvaizdžiu, liudijančiu tariamą perėjimą nuo chaoso prie tvarkos.
