Mieko Kanai – garsi japonų rašytoja, poetė, eseistė, kritikė (gim, 1947). Ji yra išleidusi daugiau kaip trisdešimt romanų ir apsakymų rinkinių, o jos kritinės esė jau beveik penkiasdešimt metų spausdinamos Japonijos laikraščiuose ir žurnaluose. Rašytojos kūryba dėl savo literatūrinės vertės ir įtakos jau priskiriama klasikos kategorijai.
Pasak Hiroko Oyamados, viduriniosios kartos japonų rašytojos, Mieko Kanai kūryba – viena iš japonų literatūros viršukalnių. Smulkios detalės, kasdienybei suteikiančios pavidalą, kasdieniai pasikartojimai, staiga užplūstantys prisiminimai, kitų žmonių balsai – takios, margaspalvės Mieko Kanai prozos pamatas. Autorės nedomina objektų aprašymas, priešingai ji siekia pabrėžti jų amorfiškumą ir trumpalaikiškumą.
„Lengvas svaigulys“ – tai trikdantis ir išradingas asmenybės vėlyvojoje kapitalistinėje japonų visuomenėje portretas. Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti romano herojė Nacumi su vyru ir dviem sūnumis gyvena moderniame Tokijo bute: skalbia, eina į parduotuvę, lanko draugus ir kalbasi su kaimynais. Šie nereikšmingi išorinio pasaulio įvykiai sklandžiai įsilieja į jos pačios nesiliaujantį vidinį monologą. Nacumi tyrinėja ją supančią, lengvą svaigulį keliančią tikrovę, bet niekaip negali rasti pati savęs begaliniame smulkmenų sraute, sudarančiame jos gyvenimą, apribotą namų erdvės, kurioje kartu vyksta ir viskas, ir niekas. Mieko Kanai į Nacumi namus, aprangą ir kasdienybę žvelgia taip pat atidžiai, kaip Hermanas Melvilis nagrinėjo banginių medžioklės pramonės detales romane „Mobis Dikas“ ar Karlas Ove Knausgaardas analizuoja savo prisiminimus knygoje „Mano kova“. Romanas, pasak kritikų, turi Clarice Lispector, Elenos Ferrante ir Kobo Abe kūrybos bruožų.
„Lengvas svaigulys“ tam tikru atžvilgiu – feministinis romanas, tačiau vargu, ar tai pasakojimas apie feministinį pabudimą ir išsilaisvinimą. Nacumi nuo pat pradžių žino, kad ją apsėdusi namų ruoša, valyvumas, dekoravimas, plačiąja prasme buitis yra glaudžiai susijusi su vartotojiškomis idėjomis, su kuriomis ji puikiai susigyvenusi.
Tai tyli viduriniosios klasės atstovės drama, žmonos, motinos, namų šeimininkės, kamuojamos klausimų, kurių, regis, ji pati sau iš tikrųjų nė nekelia, paveikslas. Kūrinyje subtiliai nagrinėjami moteriškumo mechanizmai ir praktikos, keliamas klausimas, kaip ir kokiu mastu moterys tampa socialiai matomos, ką reiškia turėti kūną, ypač moters kūną.
Jau pirmuose romano sakinuose Nacumi prisipažįsta, kad butą su prabangia modernia virtuve pasirinko ne dėl to, kad norėjo gaminti maistą, o dėl to, kad virtuvė atrodė kaip interjerai, kuriuos ji dažnai matydavo ir kuriais žavėdavosi blizgančiuose moterų žurnaluose. Bet šeimai įsikėlus į šį būtą gyventi, ji pajunta, kad virtuvė jai per gera. Nors dėl to jaučiasi esanti nevisavertė žmona ir motina, ji negali prisiversti gaminti tokius patiekalus, kurie gadintų, teptų virtuvę.
Nacumi gyvenimas perpildytas niekada nesikeičiančios rutinos. Jos vyras – savanaudis, o sūnūs ne itin mylintys. Jai nesvetima mintis, kad jos gyvenimas – nuobodus, vidutiniškas ir be įvykių, tačiau ji pati sau sako, kad šis jausmas, egzistuoja tartum atskirai nuo bet kokio nepasitenkinimo. Ji nėra maištininkė. Ji prisitaiko. Romano pabaigoje herojė tokia pati, kokia buvo pradžioje.
Nors retkarčiais plaudama indus ar stebėdama vėjyje besiplaikstančią užuolaidą, Nacumi patiria ramybę, jos pasaulis toks kakofoniškas, kad ji retai kada pabaigia jai kilusią, įvairiomis kryptimis tekančią, rodos, begalinę mintį, kol šios nepertraukia koks nors išorinis dirgiklis. Tai tikslus šiandieninio gyvenimo megapolyje atspindys.
Mieko Kanai palieka skaitytojui spręsti, ko vertas toks Nacumi gyvenimas – ar reikia ją teisti už tai, kad ji nesistengia išsivaduoti iš rutinos, ar džiaugtis jos tylia sėkme: juk ji patenkinta jai duotu gyvenimu, kad ir koks lengvai svaiginantis jis būtų.
