Sekite 15min Google
Jis vadovavo keliems literatūros žurnalams ir leidykloms, įkūrė šiuolaikinei turkų literatūrai skirtą portalą turksir.com, o šiandien koordinuoja Stambulo tarptautinį poezijos festivalį. Penkių poezijos rinkinių autorius: „Adım Ölüm“ („Mirtis mano vardas“, 1986), „Kendi Kendini Tatmin“ („Pasitenkinti“, 1989), „Konformist“ („Konformistas“, 1993), „Küçük Hayat Bağları“ („Maži gyvenimo saitai“, 1999) ir „Bu Son Olsu“ („Šis bus paskutinis“, 2025).
Jo poezija išversta į 11 kalbų, knygos išleistos anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Parašė penkis romanus ir dvi literatūros kritikos knygas.
Metinas Celâlas yra laukiamas tarptautinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ svečias. Rugsėjo 23–27 dienomis Vilniuje ir Druskininkuose vyksiantis festivalis šiemet kvies kalbėtis apie poezijos ritualus. Prieš poeto viešnagę Lietuvoje kalbamės apie literatūros bendruomenę, poezijos ir politikos santykį, kalbą, atmintį ir tai, ką poezija gali atskleisti apie mūsų laiką.
– Į literatūros gyvenimą įsitraukėte visai jaunas. Dar studijuodamas Artimųjų Rytų technikos universitete savo eilėraščius publikavote literatūros žurnaluose, o devintajame dešimtmetyje susipažinote su poetu Ece Ayhanu. Ką jaunam poetui tuo metu reiškė tapti literatūros pasaulio dalimi, o ne vien skaityti apie jį knygose?
– Kai pradedi rašyti, anksčiau ar vėliau tuo, ką parašei, norisi pasidalinti su kitais. Tik dažniausiai šalia nebūna žmogaus, kuriam iš tikrųjų būtų įdomu tavo tekstus skaityti. Bent jau mano aplinkoje tuo metu buvo labai mažai žmonių, kuriems rūpėjo literatūra ar kuriems apskritai patiko skaityti knygas. Taigi po kurio laiko atradau literatūros žurnalus. Maniau, kad jei juose būtų išspausdinti mano eilėraščiai, juos perskaitytų kur kas daugiau žmonių.
Publikacijos literatūros žurnaluose taip pat reiškė ir tam tikrą pripažinimą. Kai pirmą kartą buvo išspausdintas mano eilėraštis, jaučiausi taip, tarsi būčiau gavęs jauno poeto diplomą.
Kai pirmą kartą buvo išspausdintas mano eilėraštis, jaučiausi taip, tarsi būčiau gavęs jauno poeto diplomą.
– Viename tekste vaizdingai aprašėte devintojo dešimtmečio Stambulo literatūrinę aplinką: kavines, smukles, žurnalų ir leidyklų redakcijas, kur buvo kalbamasi apie poeziją, filosofiją, politiką, sportą. Tose erdvėse, žinoma, netrūko ir apkalbų. Ar šiandien literatūrai dar reikia tokių susitikimo vietų?
– Gyvos susitikimų vietos literatūrai yra būtinos. Tose kavinėse ir redakcijose išmokome nepaprastai daug. Deja, po mūsų atėjusioms kartoms progų patirti tokį literatūrinį gyvenimą buvo gerokai mažiau. Jei užsukdavau į Stambulo kavines, kuriose rinkdavosi poetai ir rašytojai, beveik visada sutikdavau ką nors iš vyresnės kartos. Galėdavome pasisveikinti, persimesti keliais žodžiais ar tiesiog prisėsti prie jų staliuko ir pasiklausyti pokalbio.
Vien tiek pakakdavo, kad daug ko išmokčiau. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad tokiose vietose susitikdavome su savo kartos rašytojais. Skaitydavome vieni kitų kūrybą, atvirai ją kritikuodavome ir kartu tobulėdavome. Nuo tokių pokalbių prasidėjo daugybė literatūros žurnalų.
– Vis dėlto jūsų kartai buvo priekaištaujama dėl artimo ryšio su vyresnės kartos poetais: Ece Ayhanu, Hilmi Yavuzu ir İsmetu Özelu. Tačiau jūs juos pažinojote ne tik kaip autoritetus: leidote jų knygas, kalbėjotės apie literatūrą, buvote jų aplinkoje. Jūsų karta į poeziją žvelgė kitaip – daugiau dėmesio skyrė estetikai ir asmeninei patirčiai, o ne ideologijai. Nuo tada praėjo keli dešimtmečiai. Ką šiandien laikytumėte svarbiausia pamoka, kurią išmokote iš vyresnės kartos poetų?
– Iš didžiųjų poetų ir rašytojų, kūrusių prieš mus, išmokau, kad literatūrai reikia nepaprasto atsidavimo. Reikia daug dirbti, nuolat mokytis ir niekada nepasiduoti. Jų gyvenimai buvo kupini kovos, o tokiose šalyse kaip mūsų ta kova niekada neapsiribojo vien literatūra. Iš rašytojų taip pat tikimasi, kad jie užims politinę poziciją.
Žinoma, ne viskas, ką sako pripažinti rašytojai, išlieka amžina tiesa. Kai kurios jų mintys neišvengiamai pasensta. Išmintingiausia – atidžiai klausytis, priimti tai, kas tau iš tiesų naudinga, ir galiausiai atrasti savo balsą. Bręsdamas kaip rašytojas, pamažu iš mokinio pats tampi mokytoju ir savo patirtį gali perduoti jaunesniems. Deja, bet tenka pastebėti, kad šiandien kartų dialogas gerokai susilpnėjęs.
Reikia daug dirbti, nuolat mokytis ir niekada nepasiduoti.
– Kritikai, pvz. Terry Eagletonas, jūsų poeziją priskiria 1980-ųjų „įvaizdžio“ poezijai ir pabrėžia estetikos bei kalbos formos svarbą. Tuo pat metu jūsų eilėraščiuose egzistuoja konkretūs istorijos ir visuomenės įvykiai: karas, kankinimo kameros, pasikeitę miestai ir tapatybės. Ar tikite, kad galima būti neideologiniu poetu ir vis tiek rašyti poeziją apie politiką ir visuomenę?
– Sutinku su Terry Eagletonu. Neįmanoma visiškai atsiriboti nuo ideologijos. Kai gynėme poezijos estetiką, niekada neteigėme, kad literatūra turi būti be ideologijos. Kritikavome ankstesnės kartos polinkį poeziją pirmiausia matyti kaip politinį įrankį. Jie tikėjo, kad poezija gali pasitarnauti politiniam tikslui – socializmui. O mes manėme, kad poezija pirmiausia turi būti tiesiog poezija. Tik tapusi meniškai savarankiška ir vientisa, ji gali pasitarnauti ir kitiems tikslams. Kitaip tariant, pirmiausia turi būti menas, o tik paskui – jo paskirtis.
– Jūsų biografijoje įdomiai susipina skirtingos sritys: pradėjote studijuoti naftos inžineriją, vėliau – žurnalistiką, o galiausiai jūsų gyvenimas tapo beveik visiškai literatūrinis. Kaip ankstesnis techninis išsilavinimas iki šiol atsispindi jūsų mąstyme ir poezijoje?
– Gamtos mokslai ir matematika mane pirmiausia išmokė mąstyti analitiškai. Drauge tai pakeitė ir požiūrį į pasaulį. Įvykius, reiškinius ir daiktus pradėjau matyti iš tokių kampų, kurių žmogus, studijavęs vien socialinius mokslus, galbūt nepastebėtų. Toks žvilgsnis neabejotinai suformavo mane ir kaip poetą.
– Rašote ne tik poeziją, bet ir literatūros kritiką, ne vieną dešimtmetį leidžiate žurnalus, dirbate leidyklose. Esate minėjęs, kad žurnalų leidyba yra tarsi „nepagydoma liga“: net po nesėkmių norisi pamėginti dar kartą. Kas vis sugrąžina prie žurnalų leidybos ir literatūros bendruomenės kūrimo?
– Poezija gali atrodyti kaip labai vienišas menas, tačiau jos vertės iki galo nesuprasi nebendraudamas su kitais, ypač savo kartos, rašytojais. Mūsų leisti žurnalai mums patiems buvo tarsi mokykla. Redakcijos susitikimuose galėjome skaityti, aptarti ir vertinti vieni kitų kūrybą, o kartu savo eilėraščius ir literatūrines idėjas ginti straipsniais bei kritika.
Tiesą sakant, žurnalus pradėjome leisti todėl, kad svarbiausi to meto literatūros leidiniai nenorėjo spausdinti mūsų minčių. Tad ėmėmės leisti savus, kuriuose savo požiūrį galėjome reikšti laisvai.
Leisti žurnalus nėra lengva, bet kartu tai ir labai prasmingas darbas. Galiausiai sukuri kažką apčiuopiamo, kuo gali pasidalinti su visa literatūros bendruomene. Būtent tai žurnalų leidyboje man visada labiausiai ir patiko.
– Taip pat įkūrėte šiuolaikinės turkų literatūros portalą turksir.com. Kaip pasikeitė literatūra, kai žurnalai pamažu pradėjo „kraustytis“ iš popieriaus į internetą?
– Poezija Turkijoje visada buvo labai skaitoma. Net ir šiandien poetų, kuriuos jau galėtume vadinti šiuolaikinės klasikos autoriais, knygos sulaukia daugybės skaitytojų. Tikrasis iššūkis tenka jaunesniems poetams ir tiems, kurie savo eilėraščius tik pradeda publikuoti.
Internetas pamažu išstūmė literatūros žurnalus, todėl jaunajai kartai daug sunkiau pasiekti skaitytojus. Tačiau, nors poezija internete ir skaitoma, naujų poetų kūrybai retai skiriama tiek pat dėmesio. Kadangi literatūros žurnalų beveik neliko, knygos išleidimas tapo kone vienintele galimybe būti pastebėtam. Tačiau suprantama, kad skaitytojai nelabai nori pirkti poetų, apie kuriuos nieko nėra girdėję, knygų. Taip įsisuka keistas ir gana apmaudus ratas.
Poezija Turkijoje visada buvo labai skaitoma.
– Pirmąją poezijos knygą „Adım Ölüm“ („Mirtis mano vardas“) išleidote 1986-aisiais, o 2025-aisiais pasirodė naujausia jūsų poezijos knyga „Bu Son Olsun“ („Šis bus paskutinis“). Knygas skiria beveik keturi dešimtmečiai. Ar šiandien, prisimindamas savo ankstyvąją poeziją, save joje dar atpažįstate?
– Kaip tik neseniai buvau pakviestas į vieną mokyklą, kur mano eilėraštis moksleiviams buvo pateiktas kaip egzamino užduotis. Du šimtai vienuoliktokų turėjo jį interpretuoti, o manęs paprašė paaiškinti, ką rašydamas norėjau tuo eilėraščiu pasakyti. Dar kartą jį perskaitęs po daugelio metų supratau, kad į tą eilėraštį žvelgiu nebe kaip jo autorius, o kaip paprastas poezijos skaitytojas. Ilgainiui nuo savo kūrybos nutolsti.
Kita vertus, joje vis dar galiu atpažinti anuometinį save – savo prisiminimus, savo mąstymą. Tik dabar juos atrandu jau kaip skaitytojas ir literatūros kritikas. Kiekvienas geras eilėraštis, kaip ir kiekvienas geras poetas, turi gebėti nustebinti skaitytoją. Be gebėjimo nustebinti tikra poezija neįmanoma.
Pastaraisiais metais Turkijos poezija pasikeitė kartu su besikeičiančiu pasauliu. Mūsų poetai dabar rašo daug pasauliui atviresnę poeziją, kuri gerokai skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau. Su dideliu smalsumu seku, ką kuria jaunesnė karta, ir bandau suprasti, ką naujoji poezija pasakoja apie mūsų laiką.
– Jūsų poezijoje neretai veikia žmonės, gyvenantys tarp to, ką galima pasakyti, ir to, apie ką reikia tylėti. Eilėraštyje „Mus sieja gyvenimas“ rašote: „klausiami turėdavom tylėti / nevalia buvo kalbėti apie gyvenimą, kurio negyvenom“ (vertė Donatas Petrošius ir Skaistė Keršytė). Ar gyvendamas ir kurdamas Turkijoje pats patyrėte laikotarpių, kai tyla buvo ne pasirinkimas, o tam tikra išgyvenimo strategija?
– Turkija visada išgyveno sunkius politinius laikotarpius, ir jie tęsiasi iki šiol. Per savo gyvenimą susidūriau su keturiais kariniais perversmais. Ypač skaudūs buvo po jų sekę metai. Poetai, rašytojai, menininkai, mokslininkai ir akademikai stipriai nukentėjo. Žmonės neteko darbų, buvo kalinami arba priversti emigruoti. Deja, ir šiandien padėtis nėra pasikeitusi taip, kaip norėtume.
Per savo gyvenimą susidūriau su keturiais kariniais perversmais.
– Eilėraščio „Kūno kalba“ lyrinis subjektas klausia: „Ar būtinai žaizdos kraujuoja, liudijant žodžiais?“ Ar poezija gali liudyti apie traumą, smurtą ar praradimą net tada, kai apie juos tiesiogiai nekalba?
– Poezija liudija visa, ką išgyvename. Taip ir turėtų būti. Poetas niekada negali visiškai atsiriboti nuo pasaulio, kuriame gyvena. Net kai atrodo, kad rašome apie kitą pasaulį, neišvengiamai liekame įsišakniję šiame. Tačiau svarbiausia, kad tai, ką parašome, pirmiausia būtų gera poezija. Dėl noro paliudyti neturėtume aukoti meninės eilėraščio tiesos.
– „Pas ką liko Benjamino krepšys?“ – jau pats eilėraščio pavadinimas kelia asociaciją su Walteriu Benjaminu, jo santykiu su istorija, atmintimi, praradimu. Tame pačiame eilėraštyje rašote: „anuomet visur buvo kalbama turkiškai“, o vėliau – „nebebuvo kam atpažinti mūsų iš veido“. Kaip stipriai žmogaus tapatybę lemia kalba ir laikas, kuriuo jis gyvena?
– Walterio Benjamino likimas ir jo patirtas persekiojimas primena daugelio Turkijos intelektualų, menininkų, poetų ir rašytojų patirtis. Po 1980-ųjų karinio perversmo tūkstančiai žmonių buvo priversti nelegaliai pasitraukti iš Turkijos. Ir man pačiam teko keletą metų gyventi užsienyje. Tik tada supratau, kokia svarbi yra kalba. Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti. Savoje šalyje gali būti svarbus žmogus, bet šalyje, kurioje esi priverstas viską pradėti iš naujo, esi niekas.
– Eilėraščio „Trisdešimties“ subjektas klausia: „ką reiškia permąstyti miestą?“ Ką jums pačiam reiškia permąstyti miestą: iš naujo pažvelgti į jo istoriją, pakeisti savo santykį su juo, o gal kitaip išvysti jame gyvenusius žmones?
– Šis eilėraštis yra tarsi duoklė Ingeborg Bachmann apsakymui tuo pačiu pavadinimu. Manau, kad sulaukęs trisdešimties žmogus iš esmės pradeda kitaip žvelgti tiek į pasaulį, tiek į save, ypač jei tuo metu yra priverstas palikti savo miestą ar šalį ir gyventi kitur. Kai rašiau šį eilėraštį, „permąstyti miestą“ man reiškė prisiminti jį iki menkiausių smulkmenų. Dauguma tų prisiminimų buvo itin asmeniški.
– Esate Stambulo tarptautinio poezijos festivalio koordinatorius, todėl gerai žinote, kaip poezija gali sujungti skirtingas kalbas, kultūras ir šalis. Netrukus dalyvausite „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, viename seniausių Lietuvos poezijos festivalių. Ką atrandate Lietuvos poezijoje? Kas apskritai labiau domina kitos šalies literatūroje: tai, kas joje atpažįstama ir universalu, ar tai, ko galbūt trūksta jūsų literatūroje?
– Būsiu atviras: apie lietuvių poeziją žinau nedaug. Mano žinios daugiausia apsiriboja tais lietuvių poetais, kurie yra lankęsi Turkijoje ir mūsų festivalyje, taip pat tais, su kuriais teko susitikti kituose tarptautiniuose festivaliuose. Būtent todėl taip vertinu poezijos festivalius. Dalyvaudamas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ tikiuosi ne tik geriau susipažinti su jūsų poezija, bet ir sutikti poetų iš įvairių šalių, labiau suprasti jų literatūras ir kultūras.
Turkų poezija tradiciškai buvo gana uždara ir mažai bendravo su platesniu pasauliu. Todėl kartais atrodo, kad ji gyvuoja visai kitame pasaulyje nei didelė dalis šiuolaikinės Europos poezijos. Poezijos festivaliai padeda šiuos skirtumus geriau suprasti ir leidžia klausti, kodėl jie susiformavo.
– Šių metų festivalio tema – „Poezijos ritualai“. Kaip jūs suprantate poetinį ritualą? Kaip asmeniška poeto patirtis tampa tuo, ką gali išgyventi ir kitas žmogus, skaitytojas?
– Ši tema apie poeziją mane privertė pagalvoti ne tik kaip apie popieriuje užrašytus žodžius, bet ir kaip apie prasmingų, beveik magiškų veiksmų seką, kuria suteikiame formą gyvenimui.
Kai poezija „išeina iš kambario“ ar knygos puslapio ir patenka viešumon: yra skaitoma gatvėje, scenoje arba festivalyje, žiūrovai taip pat tampa šio ritualo dalimi. Tikiuosi, kad festivalyje būtent tai ir patirsiu – tą ypatingą akimirką, kai poezija virsta bendra mūsų visų patirtimi.
