Prof. A.Eidintas, lietuvių istorikas, diplomatas ir rašytojas, visą gyvenimą domisi XX amžiaus Lietuvos istorijos, lietuvių emigracijos, holokausto ir diplomatijos klausimais, politikų ir diplomatų biografijomis – tai pagrindinės autoriaus kūrybos temos.
Garsių istorinių romanų trilogijos „Ieškok Maskvos sfinkso“ (2006), „Erelio sparnų dvelksmas“(2008), „Aukštai šaltos žvaigždės“(2009) autorius, dirbo Lietuvos ambasadoriumi penkiose šalyse, šiuo metu darbuojasi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Strateginio prognozavimo skyriuje, nuo 2024-ųjų spalio yra bibliotekos leidžiamo mokslo žurnalo „Parlamento studijos“ vyriausiasis redaktorius.
Apie ką tik išleistą monografiją su prof. Alfonsu Eidintu kalbėjosi Loreta Jastramskienė.
– Naujausia jūsų knyga, monografija „Ernestas Galvanauskas. Premjero diplomatijos ir egzilio istorija“, nebuvo eilinio politiko biografija. Taip rašote joje, pripažindamas pagrindinio knygos veikėjo išskirtinumą. O kuo kitokia ši knyga nuo anksčiau sukurtų?
– Yra asmenybių, prie kurių gyvenimo ir darbų vis norisi sugrįžti ir Ernestas Galvanauskas yra viena iš jų. Apie Galvanausko darbus esu rašęs ir anksčiau, knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (2012) trumpai aprašiau nesutarimus ir įtampas tarp jų. Apie šią asmenybę rašė straipsniuose A.Gaigalaitė, S.Jegelevičius, S.Martišius ir kt. 1982 m. Čikagoje išleista Gedimino Galvanausko knyga „Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija“. Knygoje panaudoti jo brolio laiškai, kuriuose aprašyti įvykiai iki 1940 metų. Savo naujausioje knygoje norėjau rekonstruoti jo gyvenimą ir po šių metų.
Kai kartą jo brolio Adolfo anūkas, finansininkas Gintautas Galvanauskas parodė Ernesto laiškus broliui Gediminui, juos perskaitęs suvokiau, koks svarbus Galvanausko kaip vizionieriaus palikimas, jo numatytos politinio gyvenimo prognozės. Jis dėstė savo įžvalgas, pranašavo, tad mano pirma mintis buvo – ši, daugelį metų emigracijoje praleidusio žmogaus istorija būtų puikus istorinis romanas. Tačiau apsisprendžiau rašyti studiją, nes literatūrinį Galvanausko paveikslą atvaizdavau Klaipėdos krašto prisijungime 1923 m. istorinėje apysakoje „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“ (2016).
Man atrodė, kad pabandžius atskleisti jo būdo bruožus, požiūrį į istoriją, atsiminimus būtų tai, ko reikėtų skaitytojui. Jis buvo kitoks, negu dauguma lietuvių politikų. Frankofonas, vedęs prancūzę, gabus, ryžtingas, tačiau dėl tarptautinės politikos sumetimų ilgai buvo nutylimas faktas, kad jis vadovavo sudėtingai Klaipėdos krašto prijungimo operacijai, prisidengiant vietinių gyventojų sukilimo versija, be to, jo kaip valstybininko reikšmę nutylėdavo politiniai oponentai – taip ir atsirado noras rekonstruoti visą politiko gyvenimo kelią ir jo vizijų paveikslą. Todėl ir parašiau šią monografiją, tai bene svariausia mano knyga, viliuosi, kad ir skaitytojai tuo įsitikins.
– Parašėte monografijas apie visus tarpukario Lietuvos prezidentus – Antaną Smetoną, Kazį Grinių, Aleksandrą Stulginskį. Ši monografija skirta politikui, kurio kandidatūra į prezidentus buvo tris kartus svarstyta, tačiau nė karto nepateikta balsavimui Seime. Kokios srovės šią galimybę paskandino?
– Tos, kurios tarėsi. Nes nesusitarė. Dėl savų partinių ir politinių interesų, dėl jų lyderių santykių su Galvanausku. Nors ir su nedaugeliu šaltinių, bandžiau tai išsiaiškinti ir skaitytojas galės spręsti, ar man pavyko. Mano nuomone, jeigu Galvanauskas 1926 metais būtų buvęs valdžioje, gruodžio perversmas nebūtų įvykęs. Kodėl visgi jis nebuvo pasiūlytas? Įspūdis toks, kad jeigu vieni siūlo, o ne kiti, tai kiti už jį nebalsuoja. Liaudininkai su krikdemais tarėsi ir lyg sutarė, gandai jau pasklido, o paskui viskas apsisuko kitaip. Pats faktas, kad taip aukštai buvo vertinamas šis politikas, yra įdomus.
– Didžiausiu politiko E.Galvanausko laimėjimu įvardijamas Klaipėdos prisijungimas, tarptautinis šio fakto pripažinimas sudarius Klaipėdos krašto konvenciją. Taip pat jo pastangos atgauti Vilnių, santykiai su kitais politikais ir, aišku, sudėtingi sprendimai 1940-aisiais metais. Ar įmanoma autoriui apie tai rašyti šaltai istoriškai, be emocijų?
– Istorikas lietuvis, kuris rašo apie vieną svarbiausių nepriklausomos Lietuvos architektų ir statytojų 1919-1924 metais, jaučia mažų mažiausiai pagarbą žinomam politikui. Ir simpatiją, kurią sunku paslėpti. Istorikas, žinoma, nerašo epo, panegirikos herojui, o analizuoja, rekonstruoja jo gyvenimą ir darbus. Galvanauskas ir vėliau nemažai davęs Klaipėdai, įsteigė ir rektoriavo Prekybos institute, 1939-40 m. buvo finansų ministru, jo nuopelnai Lietuvai išskirtinai dideli, o jis pats dėl įvairiausių aplinkybių kai kada turėjo likti šešėlyje.
Jo autoritetas lietuvių visuomenėje buvo toks didelis, kad jis kviečiamas į emigracijos politinius lyderius, tačiau 1947 m. pasitraukė į privatų gyvenimą. Apsigyvenęs Madagaskare buvo prisimenamas retkarčiais, dažniausiai per sukaktis. Tačiau to laikotarpio Galvanauskas man buvo įdomiausias, nes ėmė analizuoti tarptautinę situaciją, diktatūrų ir bolševizmo esmę, komunizmo bloko vidinius prieštaravimus, SSRS ir Kinijos santykius, Vakarų demokratinių valstybių per lėtą reakciją ir vienijimąsi kovai su komunizmu, bandė prognozuoti įvykius laiškuose broliui Gediminui ir netgi pranašavo tolesnę žmonijos raidą. Beje, gana tiksliai išpranašavo, kada Lietuva vėl taps laisva.
– Kurie būdo bruožai padėdavo, o kurie trukdė sėkmingai dirbti keturis kartus Ministru Pirmininku tapusiam E. Galvanauskui?
– Premjeras darė greitus sprendimus, jų reikėjo karo nuskurdintai Lietuvai. Kalnų ir elektrotechnikos inžinierius su tarptautinės prekybos praktika, ekonominėmis žiniomis jis buvo pasiruošęs tokiam darbui, jis buvo nepartinis, turėjo savo vizijas ir nuomonę. Kartais jo strateginių sumanymų amžininkai nesuprasdavo, bet tai jau jų problema. Rašydamas šią studiją kartais dvylika valandų per dieną gyvendavau pagrindinio veikėjo gyvenimą.
Tai patraukianti, simpatiška asmenybė. Jeigu ko nors nemoka – išmoksta, jeigu turi pradėti gyvenimą iš naujo – pradeda, įsikuria, dirba ir pasiekia to, kas šaliai dabar jau reikalinga. Reikia žemės reformos – stumia, vėluoja Lietuvos banko statuto parengimas – pats parašo, reikia savos valiutos – įveda litą, paskiria tam procesui tinkamiausius žmones. Kaune įsteigia universitetą. Bet jeigu mato, kad darbas bevaisis, jis jo nedaro. Racionalus žmogus, skaičiuojantis, analizuojantis.
– Esate istorikas, mokslininkas, tapęs pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau Kanadoje, Izraelyje, Norvegijoje, Graikijoje, buvote nereziduojantis ambasadorius Meksikoje, Kanadoje, Kipre, Etiopijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Kuris diplomatinio darbo patyrimas buvo toks ryškus, kad jį tebesapnuojate?
– Diplomatinio darbo nesapnuoju, tačiau kai kuriuos epizodus kartais prisimenu. Be to, apie to darbo specifiką esu parašęs dvi knygas. Viena jų „Ambasadorius: tarnyba savo tėvynei svetur“ (2003), kita – „Diplomatų šypsenos ir pokštai“ (2020). Tačiau ambasadoriniai, diplomatiniai darbai jau praeityje, esu nusiraminęs dėl tų reikalų. Kaip sakė šaunusis kareivis Šveikas savo leitenantui: „Tamsta leitenante, niekaip negaliu nusiraminti, bet jūsų įsakymu jau esu nusiraminęs“.
– Žmogus ne medalis, bet ir jis turi ne vieną pusę. Svarbi jūsų asmenybės dalis – rašytojas. Esate daugelio knygų autorius, vienas ar su kitais kolegomis sudarėte ir redagavote virš dešimties straipsnių ir dokumentų rinkinių. Kur ir kas yra šių kūrybinių darbų šaltinis?
– Ilgametis istorinių šaltinių ir literatūros kaupimas, skaitymas, apmąstymas. Tada ateina idėjos. Būdamas ambasadoriumi neturėjau galimybių rašyti monografijų, tad teko rašyti istorinius romanus, buvo galimybė istoriją populiarinti. Turėjau ambicijų rašyti ir grožinę literatūrą, o ne beletrizuoti istoriją. Tačiau kai istorijos mokslas tapo profesija, tai paveikė ir beletristiką – pasidarė nebereikalinga ieškoti charakterių, likimų, veikėjų, jie buvo gyvi savo ar kitų žmonių atsiminimuose. Kai tiek metų sėdi toje istorijoje, atsiranda ir kiti žanrai. Esu parašęs ir kontrafaktinę istoriją „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ (2022). Toks išgalvotas XX amžiaus faktų interpretavimo kūrinys, kaip galėjo būti kitaip negu iš tiesų buvo.
– Viename interviu esate sakęs – „laisvalaikiu renku istorinę medžiagą, nuotraukas, dokumentus, literatūrą lietuvių ir užsienio kalbomis, o rytais ir vakarais bei savaitgaliais ir toliau rašau knygas apie mūsų praeitį“. Bet tai darbas, ne laisvalaikis. Jūs kada nors ilsitės? Kaip?
– Kai istorijos rašymas yra tuo pat metu ir darbas, tai yra dvasinė palaima. Kai rašau istorijos darbus laisvalaikiu – tai yra poilsis nuo darbo rutinos, nes tai yra mano privati sfera. Kartais tingiu rašyti, tada dirbu sode. Kasu žemę, pjaunu žolę, lyginu kurmių išraustus kauburius, genėju obelis, retinu ir karpau gyvatvorę. Sode visuomet yra tokio darbo, kad prisivaikštai, prisidirbi ir paskui nieko nesinori daryti – tada supranti, kad tai poilsis.
– Neklausiu, ar buvo lengva, ar sudėtinga pasiekti svarbiausių tikslų, nes atsakymą sutalpintų ne mažesnė knyga nei apie E.Galvanauską. Paklausiu – kas padėjo juos pasiekti? Gyvenimas ar kažkas kitas buvo įspūdingai dosnus? O gal svarbiausias numatyta tikslas dar laukia ateityje?
– Turintis ilgametę profesinę patirtį raustis archyvuose ir rankraštynuose istorikas, gerai susipažinęs su literatūra, pasiryžtantis trims ar penkeriems metams sėsti prie naujos knygos rašymo, tam reikalui yra priverstas kai ką paaukoti – keliones po kalnus, raliavimą per dykumas, vartymąsi smėliukuose prie vandens telkinių, dažnas užstales su draugais, dainavimą chore ir šokių ratelius, pašto ženklų rinkimą, dalyvavimą protmūšiuose, talkas visuomeninėse iniciatyvose etc.
Tai tam, kad „neišsitaškytų“, o tiesiog susikoncentruotų knygos parašymui, ir tai nėra lengvas, savanoriškas savęs apribojimas. Nes darant pertraukas pasidaro vis sunkiau sugrįžti prie rašomojo stalo. Daugelis draugų nuo jo atšliję nebesugrįžo.
Puiku, kad žmona, vaikai tai supranta ir nori nenori netampo po parduotuves, visokius baletus ir operas (teatrą labai mėgstu). Net anūkai niekada nėra įsirausę į išrašų ir dokumentų stirtas ant mano rašomojo stalo ir ką nors sudraskę, ir nėra prašę pažaisti kokį žaidimą su mano kompiuteriu. Tai padeda. Visiems jiems esu už tai labai dėkingas, nes visi jie pasiaukojo dėl to mano rašymo, o aš daug laiko buvau ne su jais. Gal jau gana.
Tik dar esu numatęs išleisti Ernesto Galvanausko laiškus broliui Gediminui su kolegėmis iš Lietuvių išeivijos instituto Kaune Daiva Dapkute ir Asta Petraityte-Briediene. Šį dokumentų rinkinį rengiame spaudai. Tikslas ateityje? Laiku sudaryti ir leisti mokslo žurnalo „Parlamento studijos“ numerius.
– Trumpam prisiminkite save iš praeities – mokinuką, rašantį straipsnius rajono laikraščiui ir svajojantį tapti žurnalistu. Ką tam vaikui šiandien patartumėte ir dėl ko perspėtumėte?
– Nuo penktos klasės lietuvių kalbos mokytojos Adelės Kizlaitytės pamokomas ėmiau rašyti į Kelmės rajono laikraštį žinutes, straipsnelius, kas naujo gimtojoje Vaiguvoje. Nepaprastai patenkintas, išsimaudęs, parašiau trumpą, bet aktualią informaciją „Vaiguvoje atidaryta pirtis“. Pirtele džiaugėsi visi miestelio gyventojai – juk vonią ir dušą turėjo tik vaistininko Dauginio šeima. Norėjau, kad visi tai žinotų, visame rajone, norėjau papasakoti šią svarbią naujieną, tai, ką mačiau ir kas pas mus labai naudingo ir svarbaus atsitiko.
Noras pasakoti tai, kas svarbu man, o ir kitiems žmonėms išliko iki šiandien, išliko ir noras parašyti apie tai, ką sužinojau, ką surinkau archyvuose, bibliotekose, literatūroje. O patarimas (nors nežinia kam jis, kas gi jo klausys?), jeigu kyla noras rašyti – imk ir rašyk. Kas nors gausis iš to, nors tai (įspėju!!!) daugeliui skaitytojų ir neatrodys taip jau labai svarbu, kaip tau. Gal sulauksi aukšto įvertinimo, panašaus, kokį aš gavau iš savo tėvo, miestelio kalvio, kai bene 1978 metais nuvežiau paskaityti jam savo pirmą mokslinį straipsnį apie Lietuvos profsąjungų suvažiavimą 1920 metais. Į mano klausimą „kaip?“, jis atsakė lakoniškai: „Gerai. Vis ne tuščia vieta“.
Taigi rašykite. Ir jūs būsite įvertinti.
