2028 metų kovas. Rusijos kariuomenė įsiveržia į NATO priklausančios Estijos teritoriją: užgrobia pasienio su Rusija miestą Narvą ir išlaipina pajėgas Hyjumos saloje. Nors šis niūrus ateities scenarijus tėra hipotetinis, šiandien jis neatrodo kaip gryniausia fantazija.
Pasak knygos autoriaus profesoriaus Carlo Masalos, jo pasakojimas modeliuojamas remiantis esamais faktais ir jų analize, mokslo žiniomis bei diskusijomis su kolegomis. Pabaigusi karą Ukrainoje sau naudingomis sąlygomis, Rusija nesirengia sustoti. Jos tikslas, pasinaudojus Vakarų šalių vyriausybių neryžtingumu ir didelio karo baime, mesti iššūkį Vakarams ir NATO, parodant Aljanso bejėgiškumą, negebėjimą vykdyti įsipareigojimų. Nors dabartinį Rusijos prezidentą Putiną netrukus pakeičia mažai kam pažįstamas, šiuolaikiškiau ir liberaliau atrodantis Obmanščikovas, pati Rusijos politika nesikeičia. Aiškindama apie užsienyje nuolat skriaudžiamus tautiečius, Rusija ir toliau siekia plėsti teritoriją, atkeršyti už tariamą „pažeminimą“, patirtą subyrėjus Sovietų Sąjungai. Siužete modeliuojami pokalbiai Kremliuje, Vakarų valstybių valdžios įstaigose ir NATO būstinėse, aprašomas galimų rusų „operacijų“ planavimas ir tikėtinos atsakomosios priemonės. Vyriausybių kabinetuose vyksta sudėtingas politinis žaidimas, primenantis kortų lošimą. Gąsdinama ir blefuojama, tikintis, kad priešininkas atsitrauks.
Be „riboto įsiveržimo“ į Estiją, Rusija veikia ir kituose teatruose. Iš vidaus ardo kol kas nepriklausomos Ukrainos dalį, organizuoja pabėgėlių iš Afrikos srautus į Europą, remia Senajame žemyne veikiančias kraštutines kairiąsias ir dešiniąsias jėgas, stengiasi maksimaliai išnaudoti europiečių apatiją ir „pavargimą“ nuo karo Ukrainoje, Senojo žemyno vyriausybių neryžtingumą ir JAV nutolimą nuo Europos reikalų. Kinai taip pat labai pasitarnauja sąjungininkei Maskvai, kai, vedini savo interesų, prikausto amerikiečių dėmesį prie įvykių Pietų Kinijos jūroje.
Kremliaus strategai pasirodo esantys geri lošėjai. Grasinimais ir branduoliniu šantažu jie pasiekia, kad Estijos prašymas aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį būtų atmestas. „Ar verta dėl Narvos, iš esmės rusakalbio miesto, pradėti Trečiąjį pasaulinį karą?“ – baimingai svarstoma Vakarų šalių kabinetuose. Maskva ir Pekinas švenčia.
Knygoje aprašomi įvykiai grėsmingi, bet nėra neišvengiami. Reikia suprasti Maskvos užmačias, numatyti tolimesnius žingsnius, vertinti visus galimus scenarijus ir jokiais būdais nepasiduoti bauginimui. Pats svarbiausias dalykas, kurį būtina padaryti, – tai ruošti Vakarų šalių visuomenes suduoti žaibišką, tvirtą ir vieningą atkirti galimam agresoriui. Įtikinti Kremlių, kad jam brangiai kainuos bet kokia karinė invazija į NATO valstybę. Veikti reikia jau dabar.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė, vertimą rėmė Konrado Adenauerio fondas.
Siūlome knygos ištrauką
„Laisvosios Ukrainos“ ir Rusijos Federacijos delegacijų susitikimas Tautų rūmuose Ženevoje. Nuotaika slogi. Penki atstovai iš kiekvienos pusės, tarpininkaujant JAV ir Kinijai, jau kelias savaites triūsia bandydami parengti sutarties tekstą. Vyrai ir moterys kariavo trejus metus. Karas jau įsirėžęs jų veiduose ir laikysenoje. Jie visi pasenę, nors kai kuriems jų dar nėra nė trisdešimties.
Ukrainiečiai tiksliai žino, ką dabar turi daryti, ko iš jų tikisi ne tik JAV ir Kinija, bet ir Rusijos pusė. Jie atvyko į Ženevą pasirašyti kapituliacijos. Tai ne klasikinė kapituliacija. Ukrainiečiai priversti atsisakyti daugiau nei 20 proc. savo teritorijos – žemės, dėl kurios patirdami milžiniškų nuostolių kovojo trejus metus. Bet dabar jiems trūksta žmonių, ginklų ir Vakarų pagalbos kovai tęsti.
Dar išvakarėse Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskutinį kartą konferencijoje kalbėjosi su Vakarų partneriais. Jis atkreipė dėmesį į katastrofiškas Rusijos pergalės pasekmes Europos saugumui, prašė padidinti pagalbą, kad galėtų toliau atsilaikyti. Tačiau nuotaika pasikeitė. Padėtis pernelyg ilgai nejuda pirmyn, pasakė JAV prezidentas. Kur laimėjimai? Kiek kvadratinių kilometrų Ukraina atkariavusi? Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojams jis nebegalįs paaiškinti, kodėl tiek pinigų išleidžiama karinei Ukrainos paramai. Jei jis už tą patį kapitalą pirktų Grenlandiją, žemės ir dolerio santykis būtų daug geresnis.
– I don’t do bad deals...
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas dar mėgino paprieštarauti:
– Pone Prezidente, bet Europa...
Bet tai buvo viskas.
– ...už saugumą turės sumokėti, – nutraukė pašnekovas.
Rusijos aukų skaičius buvęs didelis, išteklių sąnaudos – taip pat. Rusija esanti gana nusilpusi, tad ateityje būsią lengva ją įbauginti. Dabar atėjęs metas karą baigti. Jei ponas Zelenskis ketinąs toliau kariauti – prašom, bet savo lėšomis. Stoja nejauki tyla. „Zelenskis turi pagaliau suprasti, kad žaidimas baigtas“, – kitą rytą Prancūzijos prezidentą citavo britų laikraštis.
ES nepasisekė padidinti Ukrainos gynybai svarbios ginkluotės gamybos tiek, kad būtų galima garantuoti nuolatinį jos tiekimą. Europa nepajėgi kompensuoti JAV atsitraukimo. Nors beveik visi Europos lyderiai, tarp jų – ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, pastaraisiais mėnesiais kone kaip maldą kartojo, kad, atsitraukus JAV, išmušianti Europos valanda. O kai taip ir nutiko, toliau beriami tušti pažadai – kaip pastaruosius trejus karo metus. Daugumos Europos šalių ekonominė padėtis pernelyg įtempta, kad vyriausybės drįstų iš gyventojų reikalauti dar daugiau lėšų skirti Ukrainai. Visuomenės nuogąstauja, kad teks priimti dar daugiau pabėgėlių iš Ukrainos. Taip pat baiminamasi dar didesnio balsų skaičiaus rinkimuose už dešiniąsias ekstremistines ir kairiąsias populistines partijas, kurios, diskredituodamos Ukrainą, nesunkiai patraukia balsuotojus savo pusėn. Ukrainos prezidentas neturi jokio kito pasirinkimo, tik leistis į derybas su Rusija dėl paliaubų.
Tarptautinei bendruomenei derybų išvados pateikiamos kaip „Ženevos taika“, nors iš tiesų tai – „Ženevos kapituliacija“. Ukraina ne tik turi atsisakyti de facto daugiau negu 20 proc. savo teritorijos. Į savo konstituciją šalis privalo įtraukti nuolatinio neutralumo sąlygą, kuri užkerta kelią stoti į NATO. Kaip neva kompensacija, priimamas susitarimas dėl Pasaulio banko finansuojamos plėtros programos ne tik „laisvajai Ukrainai“, bet ir Rusijos užimtoms teritorijoms.
Užtikrinant kapituliacinę taiką susitarta, kad iš Europos, Kinijos ir įvairių kitų valstybių bus sudaryta taikos palaikymo grupė, veikianti Jungtinių Tautų, stebėsiančių sudarytas paliaubas, vardu. Taikos palaikymo grupės uždavinys – pranešti apie abiejų pusių nusižengimus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Tačiau mandate nėra numatyta patikimų priemonių užkirsti kelią galimiems naujiems Rusijos puolimams.
Taip didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos sausumos karas baigiasi Ukrainos pralaimėjimu. Nors Vakarų politikai nesiliauja tvirtinę, kad pagal tautų teisę aneksuotos teritorijos niekada nebūsiančios pripažintos Rusijos valstybės dalimi, kad priimtas susitarimas esąs laikinas – „Neprarandame vilties netolimoje ateityje derėtis su Rusija dėl šių teritorijų grąžinimo, o likusią Ukrainą ekonominėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis Vakarai, be jokios abejonės, toliau remia!“, – Rusijos spaudoje susitarimas iškilmingai vadinamas pergale, t. y. taip, kas iš tiesų ir yra. Rusų pokalbių laidose vyksta įprastinis sąskaitų suvedimas su Vakarais. Anot pokalbių laidų vedėjų, NATO pralaimėjimas remiant Ukrainą – tėra pradžia didingo Rusijos galios grįžimo į tarptautinę politikos areną. Niekas, jų teigimu, neturėtų manyti, kad Rusija pasitenkins tuo, ką pasiekė. Kol Baltijos šalys, Moldova ir Sakartvelas negrįš į Rusijos įtakos zoną, projektas „russkij mir“ – Rusijos skleidžiama idėja, apimanti visus rusakalbius žmones, – toli gražu nebus baigtas.
Pačiuose Vakaruose girdimi vos keli balsai, teigiantys, kad Ukrainos pralaimėjimas kelia rimtą grėsmę Europos saugumui. Bendra nuotaika kitokia. Vieni ją reiškia atvirai, kiti – už uždarų durų. Tačiau tai jaučiama visur – palengvėjimas, kad šis karas pagaliau baigėsi.
