Pulkininko Jono Petruičio „Mūsų žygiai“ – atsiminimai apie 1919–1920 m. kovas, pradėtas kuopos vado ir baigtas pulko vado poste

Atsiminimai, pasakojantys apie 1919–1920 m. kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, kurias J. Petruitis pradėjo kaip Antrojo pėstininkų pulko kuopos vadas ir baigė būdamas pulko vadas, pirmą kartą pasirodė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tuomet jų autorius, daug padėjęs 1926 m. tautininkams ateiti į valdžią, jau buvo šių išvarytas į atsargą ir ištremtas iš Kauno.

Galbūt geriausiai dalies amžininkų reakciją į knygą perteikė pirmai jos daliai trumpą įvadą parašęs teisininkas ir valstybės veikėjas Leonas Bistras: Atsiminimai yra itin brangūs; juos rašo ne iš kalbų apie aprašomuosius įvykius girdėjęs žmo­gus, bet pats visų čia aprašomų kovų dalyvis. Ats. pulkininkas J. Petruitis dalyvauja kovose nuo pačios jų pradžios iki pabaigos; taigi pats visa išgyvenęs, jis gyvai vaizduoja ir įvykius. Pats visą laiką dalyvavęs pirmose kovotojų eilėse, jis turėjo progos be jokių tarpininkų ma­tyti, kaip mūsų jaunoji kariuomenė buvo for­muojama, pats kūrybiškai tame darbe dalyvavo, galėjo matyti jaunosios kariuomenės pirmuosius žygius, jos laimėjimus ir nepasisekimus. Dėl to šitos aplinkybės leidžia atsiminimų autoriui išgyventuosius įvykius vaizduoti bemaž su fotografišku tikslumu.

Tačiau, kaip ir dabar, taip ir anuomet, atsiminimai neretai tapdavo įnirtingų ginčų objektu. Ne išimtis ir J. Petruičio „Mūsų žygiai“. Jie kirtosi su tarpukariu kurtu Lietuvos kariuomenės žygių nepriklausomybės kovose mitu. Tą patvirtina Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus karininko Aleksandro Šimkaus reakcija. Savo redaguotame žurnale „Mūsų žinynas“ 1938 m. jis paskelbė net 46 puslapių recenziją „Mūsų žygius“ paskaičius“ (sunku atsiminti kitą tokios apimties recenzijos sulaukusią knygą). Trumpai tariant, jo nuomone, atsiminimai nešė blogą nuotaiką ir veikė slegiamai, girdi, J. Petruitis kritikavo viską: ir vyriausybę, ir vadus, ir drauge kovojusius dalinius, ir pačius ka­rius kovotojus, nors jie ir dviejų „Vyčio Kryžių“ kavalieriai; kritikuoja Tautų Sąjungą, jos kontrolės komisiją, santarvininkus ir atskiras valstybes. Pastaruoju atveju A. Šimkui užkliuvo J. Petruičio pasakojimas apie susitikimus su Raudonąja armija 1920 m., girdi, buvo užkabintas didelės draugiškos šalies prestižas ir atskiri asmenys, kurie gal dar buvo gyvi, atseit, tokius dalykus buvo galima kelti tik po tam tikro laiko.

Bet ypač A. Šimkus pergyveno, kad J. Petruičio knygoje buvo gausu anarchiją, banditizmą, neklusnumą ir nepasitikėjimą vadais jaunojoje kartoje skatinusių pavyzdžių, girdi, tai buvo labai žalinga jaunajai karininkų kartai.

Kai J. Petruitis dienraštyje „XX amžius“ atsakė A. Šimkui, šis vėl pakilo į ataką, bet dabar jau net trijuose valstybės oficiozo „Lietuvos aidas“ numeriuose, nors ir žadėjo „plačiai nediskutuoti“ ir „atsakyti trumpai“.

Tiesa, J. Petruitis diskusijos metu pripažino, kad knyga turėjo nemažai trūkumų ir jis galvojo apie naują jos leidimą, bet visus planus nubraukė istorija: išgyvenęs Červenės žudynes 1941 m. jau sirgdamas J. Petruitis iki mirties 1943 m. tespėjo parašyti ir išleisti savo garsiausius atsiminimus „Kaip jie mus sušaudė“.

„Mūsų žygiai“ tarsi liko šios knygos šešėlyje. Tiesa, ne amžininkams – jų požiūrį į „Mūsų žygį“ iliustruoja tai, kad knyga pavadinimu „Laisvę ginant: mūsų žygiai“ 1953 m. buvo perleista JAV.

J. Petruičio atsiminimai vėl Lietuvoje išleisti tokiu metu, kad nori nenori tenka prisiminti, jog istorija kitąsyk eina ratu: praėjus 100 metų nuo Nepriklausomybės kovų kaip niekad aktualus tampa jos išsaugojimas ir praeities kovų pažinimas. „Mūsų žygiai“ – liudijimas, kad negalima užmiršti, jog kova už laisvę turi juodą ir baltą pusę, ir kad pasmerkti neretai paprasčiau, nei suprasti.

Siūlome ištrauką iš pirmojo atsiminimų tomo, anot A. Šimkaus, vieną „banditizmą“ propaguojantį epizodą (beje, jį galima traktuoti ir kaip nepagarbą kaimyninei valstybei).

Spalio 30 d. atvyko į Šeduvą pulko vadas pulk. Glovackis su pulko štabu ir antruoju batalionu. Pirmasis batalionas pasiliko Panevėžy. Pulko štabas sustojo Raudondvary. 2-asis ba­talionas pakeitė 3-iąjį batalioną. Dabar tapo daug lengviau. 3-iasis batalionas su­stojo pulko rezerve, Šeduvoj. Tą pačią dieną mūsų vyriausioji vadovybė, prancūzams tarpininkaujant, pasirašė su vokiečiais sutartis, kad jie turi pasitraukti į li­niją: Vilinaičiai, Stačiūnai, Aukštelkai, Venkėliškiai, Jaugėlaičiai, Daugėlaičiai, Šiaulėnai. Per dvi savaites vokiečiai turi visai palikti Lietuvos teritoriją. Todėl Panevėžio batalionui buvo įsa­kyta užimti liniją Užuožeriai–Vismontai; mūsų 2-asis batalionas užėmė Sedūnus, Karčiamas ir Ilguočius; Kauno batalionas – liniją Žinėnai–Varnionys. Be to, pačiam Radviliš­kio miestely buvo įsteigta mūsų komendantūra, kuri turėjo prižiūrėti, kaip vokiečiai evakuojasi – kad jie neplėštų mūsų gyventojų.

Vokiečiai, kaip pasižadėjo ta sutartimi, taip ir pasitraukė, bet mūsų komendantūra jiems labai nepatiko. Mat jie visiškai išsikraustyti iš Lie­tuvos nė nemanė. Kur jie čia tau norės palikti kraštą, kuriame gali gerai pasiplėšti? O plėšti jiems kaip tik trukdo mūsų komendantūra. Nors sutrukdyti plėšimų žmonės ir negali, bet apie visus jų darbus praneša mums. Todėl jie suma­nė mūsų komendantūrą nuginkluoti. Nuginklavo vieną mūsų komendantūrą, mes pasiuntėme kitą, taip jie nuginklavo ir antrą, ir trečią. Mat įvairių nuginklavimo priežasčių visuomet gali­ma surasti. Matydami, kad čia su mūsų komen­dantūromis nieko neišeis, mūsų kariai į Radvi­liškio komendantūrą jau nebedrąsiai eina. Kur­gi saujelė iš kokių trisdešimt žmonių su vienu karininku bebus drąsi, kad kiekvienu momentu vokiečiai gali išpjauti kaip viščiukus.

Po trečio nuginklavimo, sutikus pulk. Glovackiui, buvo nutarta surinkti iš viso pulko ypač pasižymėjusius narsumu kareivius ir suorganizuoti iš jų tam tikrą būrį, kurie, kol gyvi bus, ginklų neatiduos. Pačioj pradžioj, ku­riantis pulkui, nemažai atėjo savanoriais ir to­kių vyrų, kurie nei savo, nei kitų gyvybės labai nebrangino. Jie žmogaus kailį menkai te­vertino. Tie žmonės pirmieji parodė savo ne­paprastą „patriotiškumą“, stodami pirmieji į kariuomenę savanoriais. Žinoma, jie nesudarė mūsų savanorių daugumos. Dauguma buvo tikrai pasiaukoję savanoriai, kuriems rūpėjo iš­vaduoti mūsų tėvų žemę ir sukurti nepriklauso­mą Lietuvą. Bet daugelis mūsų idėjinių vyrų abejojo, ar bus galima ką nors padaryti, o ši­tie vyrai (plėšikai, banditai ar kaip kitaip – Pone Dieve, nežinau, nė kaip juos bepavadinti), išėjo į kariuomenę neabejodami ir visiš­kai pasitikėdami savo jėgomis.

Apskritai, savanorius turėjom trijų rūšių. Buvo savanoriai „kūrėjai“, kurie mūsų kariuomenę kūrė, t. y. kitus ragino eiti į kariuo­menę, o patys, atėję į kariuomenę, kautynėse nedalyvavo. Kai kurie, tiesa, per „neatsargumą“ pateko į frontą, bet taip pat pasistengė greit iš jo pasitraukti. Negalima sakyti, kad ir tos rū­šies savanoriai nieko gero nepadarė. Jie labai daug gero padarė, bent ragindami kitus būti tikrais savanoriais. Kita savanorių rūšis bu­vo tikrai pasiaukoję vyrai, kurie viską atidavė tėvynei. Daugelis jų net nelaikomi savanoriais, nes jie vėliau atėjo iš priešo okupuotų Lietuvos kraštų. Pagaliau nemaža buvo ir tokių savano­rių, kurie be ypač kilnių idėjų ėjo į kariuomenę, norėdami tiktai kautynėse dalyvauti. Ir vokiečių okupacijos metu jie jau buvo gero­kai pratę kariauti už savo ir kitų laisvę, jie ne vieną vokietį buvo nužudę. Ypač daug nuo jų kentėjo vokiečių žandarai ir slaptosios polici­jos agentai. Tad toks būrys iš minėtosios rūšies vyrų ir buvo pavestas surinkti 8-osios kuopos viršilai Aleksiui Venckūnui, prižiūrint karinin­kui Butkevičiui.

Po kiek laiko einam su karininku Butkevi­čiumi pažiūrėti, kaip Venckūnui sekasi būrį organizuoti. Randam jau surinktų apie 40 vyrų, kuriuos jis, suvedęs į vieną kambarį, ant stalo pasidėjęs bizūną, saikdina, šaukdamas po vie­ną iš savo sąrašo:

– Medelinski, ar tiki į...?

– Tikiu.

– Ar persižegnoti moki?

– Moku.

– Jeigu aš įsakysiu, ar užmuši nors ir savo tėvą?

– Už...

– Ar kautynėse „pieskos“ nebyrės?

– Ne.

– Gerai, tinki. Tik neužmiršk kariškos drausmės. Už menkiausią nepaklusnumą gau­si į snukį. O jeigu pasipriešinsi – peršausiu kaip šunį.

Tai savotiška priesaika ir savotiška drausmė. Atlikęs visus, jo manymu, reikalingus formalumus su savo naujai organizuojamu būriu, išri­kiavo juos ir pranešė, kad būrys jau suorganizuotas ir kad galima jį apžiūrėti. Visi vyrai ver­ti vienas kito. Matyti, kad dauguma jų jau tu­ri gerą kautynių patyrimą: kam trūksta ausies, kam pusės nosies, kitam vėl nuo akies iki smak­ro per veidą eina rumbas ir t. t. Tai dar vis prieš­karinio pasiruošimo žymės. Kas dar labiau mus nustebino, kad į tų išrinktųjų skaičių pate­ko ir pora žydelių: Rozenbergas ir Kraveckis, kurie pasižymėjo nepaprastu narsumu. Kraveckis dabar gyvena Kaune ir dirba žydų teatre.

Tam „mirties būriui“, kaip jį pavadinom, su­galvojom ypatingą uniformą. Čia atėjo mums į pagalbą a. a. Antanas Vaičiūnas. Prie kepurės vietoj kokardos prisiuvo juodą apskritą lopą, o tam lope nupiešė kaukolę. Apginklavom lengvais kavalerijos tipo šautuvais, pistoletais, „parabellum“, rankinėmis granatomis ir bizūnais, kad tik baisesni atrodytume.

Vadinasi, „mirties būrys“ buvo jau visiškai susitvarkęs. Leitenantą Paurį pulko vadas paskyrė Radviliškio komendantu. Išrikiavom. Pulko va­das atėjo išleisti. Pasisveikino ir nieko dau­giau nepasakęs sukomandavo: „Dešinėn, į Rad­viliškį žengte marš!“ Ir mūsų būrys, išeidamas į Radviliškį, užtraukė dainelę:

Ateis pilkas rudenėlis,

Surinks visus žulikėlius.

Oi lia, oi lia-lia,

Turėdami sau valią.

– Nuėjo, – pasakė pulk. Glovackis.

– Taip, pone vade, nuėjo. Kodėl, pone vade, nieko jiems išeinant nepasakėt? – paklausiau pulkininko.

– O ką jiems galima bepasakyti? Jų akys ir jau viena išvaizda sako, kad tie vyrai yra daug ko girdėję ir matę. Jų jau niekuo nebenustebinsi.

Su mūsų „Mirties būriu“ vokiečiai turėjo la­bai daug vargo, bet jo jau nenuginklavo. Daug kartų bandė pulti, bet tų vyrų akiplėšiškumas juos atbaidydavo. Be to, per visą mūsų „Mirties būrio“ stovėjimo laiką Radviliškyje turėjome iš vokiečių komendanto nemaža ir skundų, nes jie ten juos, kur tik galėdami, labai skriausdavo.

Paties vokiečių komendanto išvogė visas žą­sis, nes jie tai, ką tik gero rasdavo pas vokie­čius, laikė savo turtu. O apsukrumo net per daug turėjo. Be to, jie gerai pažinojo vokiečių psicho­logiją: žinojo, kad su jais nereikia daryti jokių ceremonijų. Vokiečiui mauk į sprandą, tai tada jis bus ir labai geras, ir švelnus, mandagus; bet jeigu su juo būsi švelnus, tai pats nuo jo gausi.