Kūrinyje įspūdingai perteikta Putino hibridinio karo esmė. Pasakojant apie Kremliaus vykdomą karą prieš Vakarus, nuodugniai aprašomos slaptos Vladimiro Putino žvalgybos tarnybų operacijos. Rusija nuolat grasina Vakarams Trečiuoju pasauliniu karu, nors pati kariauja prieš Vakarus jau daugybę metų. Kremlius naudoja tokius ginklus kaip chaosą skirtingose pasaulio šalyse keliantys agentai, įvairios priedangos operacijos, neapykantos persmelktas kalbas skleidžiantys Maskvos globojami stačiatikių dvasininkai, propagandininkai, samdomi programišiai ir begalinis žmonių patiklumas.
Jessikkos Aro knyga – tai kvapą gniaužianti kelionė nuo Helsinkio apeliacinio teismo iki neramumų, kilusių dėl Bronzinio kario paminklo demontavimo Taline 2007 metais. Nuo Berlyno žiniasklaidos centro, siejamo su Rusijos žvalgybos veikla, iki Vakarų Afrikoje veikiančio Maskvos trolių fabriko. Remdamasi paviešintais dokumentais, liudijimais ir asmenine patirtimi, autorė atskleidžia, kaip Rusija instrumentalizuoja migrantų srautus į Europą, vykdo slaptas operacijas socialiniuose tinkluose ir kodėl Vakarai nespėja kovoti su šiomis grėsmėmis. Tai ne tik istorinė apžvalga, bet ir aktualus vadovas, padedantis geriau suprasti, įvertinti dabartinius įvykius Ukrainoje, Baltijos regione ir visoje Europoje.
Knygos autorė Jessikka Aro – Suomijos žurnalistė, knygų autorė, daugiausia dėmesio skirianti įvairioms Rusijos informacinio karo prieš Vakarus apraiškoms. Už savo tiriamąją medžiagą ji pelniusi ne vieną apdovanojimą. Pirmoji jos knyga „Putino troliai“ buvo išversta į daugybę kalbų.
Knygą iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė.
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Karys prie mūro stovi kiek prasižergęs ir žiūri į žemę. Dešinėje rankoje laikomą šalmą glaudžia prie klubo.
Karys vardu Alioša. Tai dažnas vyriškas vardas Rusijoje, senąja graikų kalba reiškiantis gynėją. 1947 m. Sovietų Sąjungoje išlietą bronzinį paminklą tarybiniam kariui šiandien galime pamatyti Estijos sostinės Talino karių kapinėse. Jis vadinamas Bronziniu kariu.
Dėl Bronzinio kario 2007-aisiais Kremlius surengė hibridinį išpuolį prieš Estiją. Bet Estijos politikai nenusileido ir, nepaisydami Rusijos prieštaravimų, ėmėsi įgyvendinti demokratinį sprendimą, todėl Kremlius mėgino atkeršyti. Daugelis šalių ir šiandien negali arba nesiryžta priešintis Rusijos teroristiniams išpuoliams ir sabotažui taip ryžtingai, kaip 2007-aisiais pasipriešino Estija. Pasikalbėjau su trimis konfliktą Estijoje sprendusiais politikais, pasiklausiau jų pasakojimų apie tai, kaip tada estams pavyko suvaldyti situaciją, ir minčių, kaip Vakarų šalys turėtų reaguoti į Rusijos hibridinį karą.
**
2007 m. pavasarį bronzinis Alioša stovėjo Talino centre, toje pačioje gerai matomoje vietoje, kurioje atsirado Sovietų Sąjungos laikais. Kremliui pradėjus regzti dėl jo konfliktą, kaip tik Eeriko-Niileso Krosso [bvęs Estijos žvalgybos vadovas] pozicija tapo svarbiausia, priimant sprendimą perkelti paminklą nuošaliau nuo miesto centro ir pastatyti jį karių kapinėse. Apie tai, kad paminklą reikia perkelti į kitą vietą, Estijoje buvo kalbama ne vienus metus. Bronzinė kario figūra priminė sovietų karius ir Sovietų Sąjungos prievartinės okupacijos laikus, tad ten jam buvo ne vieta.
Tą pavasarį Estijoje buvo išleistas įstatymas dėl karių kapų apsaugos. Tokio įstatymo reikėjo, nes paminklo sovietų kariui demontavimas kėlė teisinių klausimų. Žemė, kurioje stovėjo paminklas, priklausė Talino miestui, o tuometė miesto vadovybė nebūtų iškėlusi paminklo, prisimena Krossas. „Tuomet Estijoje dar nebuvo įstatymu paremto mechanizmo, nurodančio, kas ir kokiu pagrindu gali spręsti klausimą dėl Bronzinio kario perkėlimo. Vyriausybė neturėjo aiškių įstatymu paremtų priemonių tam nustatyti“, – aiškina Krossas.
Estijos parlamentui išleidus įstatymą dėl karių kapų apsaugos, buvo įsteigtas gynybos ministerijai pavaldus ekspertų komitetas, kuris tai ir sprendė. 2007 m. pavasarį komitetas nutarė rekomenduoti Estijos vyriausybei išgabenti Bronzinio kario paminklą į karių kapines. „Planavome ekshumuoti sovietų karių kapavietę prie Bronzinio kario. O paskui deramai perlaidoti palaikus Talino karių kapinėse“, – sako Krossas. Tereikėjo įgyvendinti planą. [...]
Bronzinis karys buvo vienas didesnio Kremliaus plano punktas, siekiant suklastoti Antrojo pasaulinio istoriją, sako Eerikas-Niilesas Krossas. „Pasak Kremliaus sukurtos istorijos, Rusija išvadavo visus nuo nacių, o dabar ir rusofobai, ir naciai priešinasi Rusijai ir nepagarbiai elgiasi su išvaduotoju“, – sako jis.
Prieš Rusijai pradedant žymėtis savo teritoriją ir kurti konfrontaciją, Bronzinis karys nebuvo labai svarbus veiksnys nei estams, nei Estijos rusams. Rusai ir karo veteranai jį prisimindavo tik Pergalės
dieną, gegužės 9-ąją, ir padėdavo prie jo gėlių. Iškilus į valdžią Vladimirui Putinui, Kremlius ėmėsi transformuoti jį į ginklą. Pergalės dieną Rusijos ambasada Taline autobusais atveždavo rusų moksleivius prie Bronzinio kario. Prie to paminklo vaikams pradėta aiškinti, kad Sovietų Sąjunga išvadavo Estiją. Apie paminklą, kuris, žlugus Sovietų Sąjungai, beveik niekam nerūpėjo, buvo sukurtas antiestiškas informacijos centras. Informacinė operacija buvo vis akivaizdesnė, Rusija tyčia kėlė įtampą, pasakoja parlamento narys Marko’as Mihkelsonas.
2007 m. kovo mėn. Estijoje vyko parlamento rinkimai. Vienas iš pirmųjų naujosios vyriausybės sprendimų buvo atsakas į vis stiprėjantį informacinį karą prieš Estiją. „Vyriausybė nusprendė, kad monumentą ir palaikus iš miesto centro reikia perkelti ten, kur laidojami žuvusieji – į karių kapines“, – prisimena Mihkelsonas.
Nuspręsta tai atlikti pagarbiai ir oriai. Rusijai buvo pasiūlyta dalyvauti perkeliant paminklą. Rusija atsisakė. Bet Rusijos žiniasklaida dėl to garsiai protestavo. Ir kurstė Estijos rusus priešintis šalies vyriausybei. „Estijos vyriausybę mėgino parodyti kaip tokią, kuri neigia istorijos gynėjų ir nacių priešininkų demokratinę valią“, – sako Mihkelsonas. Jis tikina jau proceso metu supratęs, kad, prisidengiant monumentu, mėginama supurtyti vidinę politinę šalies situaciją ir sukurti etninį konfliktą. „Tokį, kokio vyriausybė nebus pajėgi suvaldyti“, – paaiškina Mihkelsonas. [...]
Diskusijai dėl Aliošos įsismarkavus, Estijos valdžia ėmė rinkti dėlionės daleles. Tuo metu Vladimiras Putinas kalbose itin pabrėždavo pergalės Didžiajame tėvynės kare reikšmę. „Buvo naudinga kurstyti tokius rusų ir estų jausmus, kokius Kremlius norėjo matyti“, – sako Marko’as Mihkelsonas.
Bronzinio kario kampanija vyko ir per Rusijos valstybinės televizijos kanalus. Vienas iš riaušių organizatorių tvirtino, kad Estijoje tuoj kils pilietinis karas. Rusijai reikės apginti rusus. Situacija buvo keista: Rusijos televizija parodė reportažą apie įvykius Taline ir keletą protestuotojų prie parlamento, jie kalbėjo, kad žmonės kažko reikalauja iš Estijos parlamento. Nors niekas nieko iš parlamento nereikalavo. „Visi suprato, kad situacija kuriama dirbtinai.“
Mihkelsonas sako, kad neturėjo žvalgybinės informacijos, ko Kremlius siekia ta kampanija. Bet ir Estijos vadovybė pamatė, kad įvykiams Taline vadovaujama prastai. Niekas nesuprato Estijos rusų
nuotaikų. „Siekta miesto centre suburti dešimtis tūkstančių rusų, bet atėjo tik pora tūkstančių. Kai kurie buvo atvežti į Taliną autobusais iš šiaurryčių Estijos.“
2007-aisiais estai suprato ir pritarė vyriausybės sprendimui iškeldinti paminklus iš parkų, kad dėl jų nebūtų kuriamos antiestiškos kampanijos. Bronzinio kario kampanijai įsismarkaujant, trūko kantrybė
ir estams. Rezultatas buvo priešingas. Riaušininkai gatvėse daužė namų langus, niokojo kavines ir parduotuves, vogė prekes. Protestai buvo nepolitiniai, nes riaušininkai nesugebėjo pereiti prie politikos, sako Mihkelsonas. Jie nieko nereikalavo. „Tie, kurie siekė sukurstyti pilietinį karą, nesugebėjo jo suorganizuoti.“
Per riaušes žuvo vienas žmogus. Jis buvo vardu Dmitrijus Ganinas. „Situacija buvo labai keista. Gali būti, kad jį užmušė provokatoriai. Rusai ilgai naudojosi jo mirtimi ir kaltino estus už tai, kad šie iki galo neištyrė, kas atsitiko“, – sako Mihkelsonas. Rusai norėjo paversti Ganiną kankiniu ir, juo naudodamiesi, vėl sukelti riaušes. Bet nepavyko.
2007 m. hibridinio karo terminas dar nebuvo plačiai vartojamas. Bronzinio kario atvejis – akivaizdi hibridinio karo ataka. „Taip rusai apginklavo istoriją. Ne tik legendomis informacinėje erdvėje, bet ir fizinėmis priemonėmis realiame gyvenime, kišdamiesi į Estijos vidaus reikalus, mėgino siekti permainų“, – sako Mihkelsonas.
Estai įvardijo tuos įvykius kaip organizuotas riaušes. Jos turėjo keletą tikslų: pradėti etninį konfliktą Estijoje, sukurstyti tarp estų ir rusų neapykantą ir skatinti prievartą. Ir ne trumpam, o ilgesniam riaušių, smurto ir net pilietinio karo laikotarpiui. Veiksmams vadovavo provokatoriai ir koordinatoriai. Estijos vyriausybė, perpratusi įvykių eigą, kaip tiesioginę atsakomąją priemonę pasitelkė naratyvą ir ėmė jį skelbti viešai. Nebuvo sunku, nes protestuotojai elgėsi labai įžūliai. „Užuot reikalavę paminklą ginti, jie metėsi į gatves, puolė plėšti parduotuves. Todėl buvo galima parodyti juos kaip chuliganų gaujas, reaguoti principingai ir aiškiai.“
Marko’as Mihkelsonas mano, kad situacija negalėjo išsiplėtoti iki prievartos, siekiant nuversti vyriausybę. „Bet supratome, kad turime saugoti savo institucijas, parlamentą ir vyriausybę.“ Jas gynė ne tik teisėsauga, bet ir krašto apsaugos lyga „Kaitseliit“.
