Daugelis D.Glemžaitės pavardę bei fotografiją gal mato pirmą kartą, tačiau bent vieną tekstą tikrai yra girdėję – tai eilėraštis „Nebelauki manęs“, skambantis grupės „Skylė“ albume „Broliai“.
Nors pati poetė nespėjo išleisti nė vieno eilėraščių rinkinio, tačiau jos kūryba pokariu bei sovietmečiu keliavo iš rankų į rankas perrašinėjama ir taip išliko iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Vos dvidešimt ketverių žuvusios partizanės eilėraščių rinktinė „Mes mokėsim numirt“ pasirodė 1994 m. Šių metų spalio 29 d. bus minimas D.Glemžaitės šimtmetis.
Simboliška, kad tarp trečiadienį vykusio valstybinio lietuvių kalbos egzamino bendrojo (B) lygio temų pasiūlytas ir Dianos Glemžaitės eilėraštis „Mes mokėsim numirt“, o svarstomas klausimas – „Iš kur semtis dvasios stiprybės?“
Jos žaviam jaunatviškam portretui bei dramatiškiems poezijos posmams pasklidus socialiniuose tinkluose, 15min pasidomėjo šios laisvės kovotojos ir kūrėjos gyvenimu bei kūryba. Kokiomis aplinkybėmis brendo jos talentas? Kuo ji išskirtinė partizaninės kūrybos kontekste? Ar šiandien jau gerai esame pažinę ir išanalizavę jos palikimą? Ar išties savo talentu ji gali būti lyginama su Salomėja Nėrimi?
Lyginami dydžiai yra nelygūs
Kalbėdama apie socialiniuose tinkluose kilusį raginimą vietoj Salomėjos Nėries geriau skaityti Dianos Glemžaitės poeziją, literatūrologė Rita Tūtlytė teigė, kad visuomenės nuomonė ir vertinimai, kurie dažnai išsakomi emociškai „ant karštųjų“, gerokai skiriasi nuo metodiškų literatūrologų tyrinėjimų.
Pasak jos, žvelgiant į šių dviejų poečių gyvenimo kelią bei literatūrinį palikimą yra akivaizdu, kad lyginami dydžiai yra nelygūs.
„S.Nėris yra mūsų literatūros klasikė, jos keliai ir klystkeliai daugeliui gerai žinomi ir aptarti tūkstančius kartų. Ji susiformavo nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, iki 1940 m. išleido svarbiausius savo kūrinius ir, nori ar nenori, yra tapusi mūsų kultūros dalimi. Net ir paskutinis jos rinkinys yra sklidinas aukšto lygio tekstų, labai savito, klydusio ir savo kaltę pripažįstančio žmogaus balso“, – teigė R.Tūtlytė.
Ji taip pat pabrėžė, kad sovietmečiu parašytoje S.Nėries kūryboje yra keletas akivaizdžiai propagandinių tekstų, kurie atspindi tiek okupacijos laikotarpį, tiek ir pačios poetės pasirinkimą, tačiau jie neužgožia ir nepaneigia literatūrinio jos talento.
Tuo tarpu D.Glemžaitės talentas brendo visiškai kitokiomis aplinkybėmis: pokariu, miške, bunkeryje. Kaip pažymi literatūrologė, ji žuvo būdama vos dvidešimt trejų – tokio amžiaus 1927 metais S.Nėris išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“.
Svarbu ir tai, kad vadinamoji jaunoji karo karta, kuriai priklauso Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas bei kiti poetai, buvo keletą metų vyresni už D.Glemžaitę, tačiau nacių okupacijos metais turėjo galimybę studijuoti universitete ir tai, pasak literatūrologės, nulėmė jų asmenybių ir talentų formavimąsi.
„Nors tai ir buvo karo metai, tačiau jų studijos buvo labai kokybiškos, o kiekvienas turėjo laiko asmeniniam augimui ir savišvietai. Jų tekstų publikacijų yra pilna karo metų spaudoje. Tai buvo jų talento brendimo metas. Deja, D.Glemžaitė tokio laiko sau neturėjo“, – teigia R.Tutlytė.
1944 m. poetė baigė Kupiškio gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Tačiau kaip prisimena jos amžininkai, paskaitose pasirodydavo gan retai – didžiąją laiko dalį ji praleisdavo gimtinėje, kur palaikė ryšius su partizanais. „Tad net ir trumpos studijos jai nedavė to, ką jos davė V.Mačernio kartai“, – pabrėžia literatūrologė.
Maža to, 1945 m. KGB suėmus ir į lagerį išvežus poetės tėvą, o 1948 m ištrėmus visą šeimą, D.Glemžaitė liko vienui viena.
Pasak R.Tūtlytės, vienintelėje poetės rinktinėje „Mes mokėsime numirti“, išleistoje pačioje Nepriklausomybės pradžioje, galima matyti jos talento augimą. Ypač tai akivaizdu etaloniniuose eilėraščiuose „Nebelauki manęs“ ar antrajame „Mes mokėsime numirti“ variante, abu šie eilėraščiai, pasak literatūrologės, galėtų eiti tiek į poezijos antologijas, tiek ir į mokyklos programas.
Vis dėlto, tokių eilėraščių kaip visumos – stiprių ir tikslių nuo pirmo iki paskutinio žodžio – D.Glemžaitės palikime yra vienetai. „Čia akivaizdžiai trūksta pačios autorės akies – kritiško žvilgsnio, redagavimo, perrašymo, taisymo. Žinoma, tai įmanoma ramiai sėdint namuose prie stalo, tačiau sunkiai įsivaizduojama gyvenant bunkeryje, kai esi nuolatos medžiojamas priešų. Tokiam atidžiam, ramiam literatūriniam darbui ji tiesiog neturėjo nei laiko, nei galimybių“, – pabrėžė literatūrologė.
Šiandien galime tik spėlioti, kuo galėjo D.Glemžaitė tapti kitomis aplinkybėmis. „Skaitant jos poetinį palikimą akivaizdu, kad ji dar tik mokėsi rašyti, išrašė savo jausmus, patirtis, skaudulius ir dramas. Čia galima įžvelgti ir aliuzijas į S.Nėries, Antano Miškinio, Jono Aisčio poetinius kontekstus. Tačiau tai dar nėra spėjęs išsiskleisti talentas, todėl negali būti lyginama nei su S.Nėrimi, nei su V.Mačernio kartos poetais“, – pažymėjo R.Tūtlytė.
Tyloje tebeskendintys poetai
Literatūrologė Jurgita Katkuvienė, šiuo metu tyrinėjanti D.Glemžaitės kūrybą, pabrėžė, kad iki šiol ši partizanė bei poetė, drauge su nemaža dalimi kitų laisvės kovotojų, tremtinių bei rezistentų, mūsų kultūroje yra užmirštas ir nutylėtas balsas.
„Nors Nepriklausomybės pradžioje buvo išleista nemažai knygų, kuriose surinkta šių žmonių kūryba, tačiau tie leidiniai taip ir liko bibliotekų lentynose visiškai pamiršti, neaptarti, neišanalizuoti. Deja, mes iki šiol nesugebėjome šios kūrybos perskaityti, o skaitydami – apmąstyti, įsisąmoninti ir aktualizuoti“, – teigė J.Katkuvienė.
Pasak jos, nors tarp literatūros tyrinėtojų yra suvokimas, kad D.Glemžaitė ir B.Krivickas yra ryškiausi mūsų partizanai poetai, tačiau vien šios tezės yra per maža. „Apie B.Krivicką šis tas jau yra parašyta, jam skirtas didesnis dėmesys, tuo tarpu D.Glemžaitė iki šiol skendi tyloje ir užmarštyje“, – pabrėžė literatūrologė.
Paklausta, ar šią „tylą ir užmarštį“ negalėjo nulemti ir tai, kad poetiniai partizanų tekstai dažniausiai yra patriotiniai, romantiški ir vienaplaniai, o juose trūksta autentiško balso bei individualaus kalbėjimo, J.Katkuvienė pabrėžė, kad itin svarbu suprasti kontekstą, laikmetį, kokiomis politinėmis bei gyvenimiškomis aplinkybėmis buvo rašomas šis „partizaninės poezijos“ žanras. Pasak jos, meniškumo suvokimas šiuo atveju turėtų būti kiek kitoks, nes ir patys tekstai turėjo kitokią paskirtį bei reikšmę.
Vis dėlto, anot jos, toks šio žanro suvokimas ateina ir iš gan riboto literatūrologų supratimo apie tai, kas ir kokia yra pokario partizanų kūryba. „Nors čia išties dominuoja patriotinė poezija, kur eilėraščiai tapdavo dainomis ir tokiu būdu ėjo iš lūpų į lūpas, tačiau ji tikrai nėra tokia vienalytė, kad visus autorius galėtume padėti į vieną lentyną. Žinomi vos keli ryškesni vardai, kurių knygos yra išleistos. Tačiau mes iki šiol nesiėmėme tyrinėti archyvų ir nežinome, kokie lobiai gali būti ten. Net ir pačios D.Glemžaitės kūryboje dar gali būti nemažai atradimų, tiesiog ši medžiaga dar yra paslėpta nuo mūsų akių“, – teigė J.Katkuvienė.
Pasak literatūrologės, ir pačios D.Glemžaitės paskutinių metų kūryboje jau galima justi ryškėjantį individualų balsą, kuris iškrenta iš patriotinės poezijos žanro. Čia galima rasti ne tik veržlų heroizmą, bet ir nusivylimą, liūdesį, mirčiai pasmerkto kovojančio žmogaus dramą. „Deja, to mes iki šiol nesame visiškai apmąstę“, – pabrėžė J.Katkuvienė.
Jos teigimu, simboliška ir tai, kad savo kūryboje D.Glemžaitė ne tik išpranašavo Lietuvos nepriklausomybę, kuria ji neabejojo, tačiau kartu ir savo kaip poetės užmarštį, kurį sudėjo į trumpą ketureilį: „Tavęs didvyre niekas nelaikė / Ateity gal taip pat nelaikys, / Tu mergaitė iš kaimo, mergaitė, / Kuriai motina tapo naktis“.
„Šis ketureilis ne tik atskleidžia poetės talentą, bet ir užduoda šiandien mums svarbų klausimą – ką ir kodėl mes užmirštame ir kaip nusprendžiame, ką atsiminti?“ – kalbėjo J.Katkuvienė.
Literatūrologė R.Tūtlytė taip pat akcentavo, kad norint, jog partizanų, tremtinių ar disidentų kūryba gyvuotų ne tik archyvuose, bet ir visuomenės sąmonėje, būtina su tais tekstais dirbti – ieškoti fonduose, tyrinėti rankraščius bei pogrindinę spaudą, analizuoti ir apmąstyti, galiausiai leisti kruopščiai atrinktas antologijas.
„Šitokie darbai užima metų metus, tam reikia didelio atsidėjimo. Juk nemažai yra ne tik partizanų, bet ir jų rėmėjų, kurie savo poetiniuose tekstuose apdainavo, apraudojo žuvusius, nukankintus, miestelių aikštėse suguldytus partizanus. Tai irgi yra to paties literatūrinio lauko ir istorijos dalis. Tad reikėtų išleisti laisvės kovotojų poezijos antologiją, kurioje būtų sudėti ir jų rėmėjų – neišsipildžiusių talentų kaip ir D.Glemžaitė – poetiniai tekstai“, – kalbėjo R.Tūtlytė.
Ji pabrėžė, kad norint, jog šie tekstai įaugtų ir gyventų visuomenėje, kaip tai nutiko su S.Nėries kūryba, būtinas nuolatinis kultūros bendruomenės dėmesys, kruopštus, ilgas ir atidus darbas. „Deja, kol kas tiek D.Glemžaitės, tiek B.Krivicko eilėraščiai gyvena ne žmonių sąmonėse, bet vien knygose. Tad šiandien jiems trūksta sklaidos bei gyvo santykio su šių kūrėjų istorijomis, sudėtingais ir tragiškais jų likimais“, – kalbėjo literatūrologė R.Tūtlytė.
