Pasitelkusi įžūlumą ir įgimtą žavesį ji gauna darbą paslaptingumu alsuojančiame antikvariate. Jo savininkas pasakoja nepaprastas retų daiktų istorijas ir supažindina su keistuoliais kolekcininkais. Nejučia įtraukta į aukštuomenės gyvenimą, Meivė netrunka suvokti, kad apsimestinis gyvenimas nė iš tolo neprilygsta amžina verte alsuojančioms antikvariato retenybėms.
Apie įkvėpimą, kūrybą ir naujausią romaną kviečiame paskaityti interviu su lietuvių skaitytojų jau pamėgta (didelio populiarumo sulaukė jos ankstesnis romanas „Kvepalų kolekcininkė“) rašytoja K.Tessaro.
– Ar idėjos rašant knygą ateina savaime, ar nuolat ieškote naujų įkvėpimo šaltinių? Kaip kilo mintis parašyti „Merginą iš antikvariato“?
– Norėdama išplėtoti gimusią idėją, aš dažnai ieškau informacijos ir daug skaitau. Nesu iš tų rašytojų, kuriems lengva sukurti naujus veikėjus ar scenarijus. Dažnai nesu tikra, apie ką noriu rašyti ar kodėl tai mane domina, kol nepabaigiu pirmojo juodraščio – jį taisydama suprantu, kokia knyga galiausiai bus. „Mergina iš antikvariato“ atsirado iš troškimo rašyti apie antikvariatą ir kaip kiekvienas senas daiktas slepia paslaptingą istoriją, susipynusią su norėjusių tą daiktą turėti žmonių gyvenimais. Pagrindinis siekis buvo atrasti vietą, sujungiančią daug skirtingų istorijų su tais pačiais veikėjais.
– Pagrindinė veikėja Meivė Faning įsidarbina antikvariate, kuriame lankosi turtingiausi miesto kolekcininkai. Kaip rinkote informaciją kurdama kolekcininkų ir daiktų, kuriuos aprašote savo knygoje, portretus? Ar buvo daiktas, apie kurį jums labiausiai patiko rašyti?
– Ilgą laiką gyvenau Londone, kuriame pilna būtent tokių parduotuvėlių. Jas stengiausi kuo tiksliau atkurti knygoje. Daug metų neturėjau pinigų, klaidžiodavau siauromis miesto gatvėmis, eidavau nuo vienos krautuvėlės prie kitos ir vis stebėdavausi archajiškais daiktais ir iki detalių tiksliomis jų istorijomis. Šiek tiek laiko praleidau lankydamasi tokiose krautuvėlėse Bostone ir Niujorke, tai puikus popietės praleidimo būdas. Vėliau atskirai tyrinėjau kiekvieną daiktą, taip norėjau sukurti ypatingą Vinšou ir Keslerio antikvariato asortimentą. Visi romane vaizduojami daiktai egzistuoja realybėje. Labiausiai man patinka žiedas, kurį atradau tinklalapyje Curator‘s Eye. Todėl man labai pavydu, kad kas nors galiausiai jį įsigis!
– Ar turite kokių nors antikvarinių daiktų namuose? Kuris daiktas ar kolekcija jums labiausiai patinka?
– Anksčiau rinkdavau pirmuosius senų knygų leidimus. Mano mėgstamiausi yra Henry‘io Jameso, romanai, Wilkie‘io Collinso, Nancy Mitford, Evelyno Waugh‘o, Edith Wharton, E.F.Bensono kūryba ir gana apsitrynęs pirmasis Hemingway‘aus „Kam skambina varpai“ leidimas, kurį 1986-aisiais nusipirkau vietinėje Bryn Maar knygų krautuvėlėje vos už 3 dolerius. Jaučiausi lyg radusi deimantą smėlyje.
– Knygoje jūs kalbate apie rimtas socialines problemas: seksualinę orientaciją, alkoholizmą depresijos ir alkoholio draudimo laikotarpiu. Kodėl norėjote įpinti šias temas į savo knygą ir ar skaitėte asmeninių istorijų, padėjusių išplėtoti veikėjų charakterius?
Galbūt alkoholizmas atrodo šių laikų problema, bet iš tiesų tuo metu, kai alkoholio vartojimas Amerikoje buvo draudžiamas, alkoholizmo lygis buvo labai išaugęs, o ypač moterų, nes joms buvo uždrausta gerti užeigose ir baruose.
– Savo knygose mėgstu atsigręžti į praeitį ir stebėti, kaip kiti žmonės susidorojo su jiems iškilusiais sunkumais ir ištvėrė negandas. Trumpiau tariant, stengiuosi pasimokyti iš praeities klaidų. Pavyzdžiui, pasaulio ekonomika patyrė didžiulį smukimą 2008-aisiais ir vis dar neatsitiesia. Daugelis to nuosmukio rodiklių yra stebėtinai panašūs į nestabilią rinką, atvedusią prie ekonomikos krizės 1929-aisiais ir Didžiosios depresijos laikmečiu. Ir dabar mes matome tokią pat bauginančią, izoliacinę politiką, kuri trečiajame XX a. dešimtmetyje išsivystė į fašizmą ir nacistinę Vokietiją. Skaitytojai su tokiais išbandymais susiduria ir šiandien, todėl noriu parodyti, kaip kitos kartos išgyveno ir kovojo su tokiomis pačiomis problemomis.
Svarbu yra suvokti istorinę dabarties perspektyvą ir tai, kaip viskas gali susiklostyti. Galbūt alkoholizmas atrodo šių laikų problema, bet iš tiesų tuo metu, kai alkoholio vartojimas Amerikoje buvo draudžiamas, alkoholizmo lygis buvo labai išaugęs, o ypač moterų, nes joms buvo uždrausta gerti užeigose ir baruose. Požiūris į imigrantus buvo susijęs ir su industrinių galiūnų remiamais eugenikos tyrimais. Mintis, kad kai kurie žmonės galėtų būti genetiškai viršesni, buvo paremta „mokslu“ ir stipriai paveikė tų laikų imigracijos įstatymus, smarkiai apribodama daugybę Viduržemio jūros regiono, Rytų Europos gyventojų, vengrus, serbus, lietuvius ir žydus imigrantus. Italų getas šiauriniame Bostono rajone (NorthEnd), kuriame užauga Meivė, yra tikras. Psichinės jos problemos buvo gėdinga paslaptis, kurią žūtbūt reikėjo nuslėpti. O Dianos sumišimo dėl savo orientacijos ir jos pastangų prisiimti tą socialinį vaidmenį, kurio tikisi jos šeima, atgarsiai supa mus ir šiomis dienomis.
Nė viena iš šių problemų nėra nauja mūsų laikais. Gyvenimas visada buvo sudėtingas ir pilnas iššūkių. O istorija mus išmoko, kad kvailai manydami, kad esame unikalūs, rizikuojame pakartoti tas pačias praeities klaidas.
