PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą Všį „Penkiolika minučių“.
– Per pristatymą minėjai – ši knyga atsirado dėl to, kad įsiutai. Ar gali apie tai papasakoti plačiau?
– Knygos pagrindinės ašies ieškojau ilgai. Per dešimtmetį kelionės su rašančiaisiais sukaupiau nemažai temų ir minčių, tačiau norėjosi idėjos aiškumo. Pernai pavasarį su manimi susisiekė moteris, išleidusi knygą apie rašymą, kurią buvau pastebėjusi – tai geras rinkinukas iš įvairių šaltinių. Ji dabar rašo romaną ir turėjo klausimų dėl kūrybos. Konsultuodama pagavau save pasakojant tai, ką paprastai dėstau dirbtuvėse, ir šmėstelėjo mintis: na, negaliu aš jums perteikti viso, ką dalyviai sužino per du mėnesius... Tačiau, ką galėčiau patarti moteriai, kuri pati yra parašiusi knygą apie rašymą? Juk amato dalykus ji, bent teoriškai, išmano. Čia mane ir apėmė siutas, kad nesuprantu, ko ji dar nesupranta! Praėjus kelioms savaitėms, mane perliejo žaibas: suvokiau, apie ką turi būti mano knyga.
– Kuo „Pojūčių rašymas“ skiriasi nuo ankstesnės tavo knygos „Laisvojo rašymo elementai“?
– Mano pirmoji knyga apie rašymą yra savotiškas elementorius. Tai mano asmeninė kelionė, kai mokiausi rašyti; rinkinys patarimų, būdų, metodų apie rutiną, ryšį su pasąmone, šiek tiek apie kūrybos prasmės ieškojimą. Skaitytojas mokosi pastebėti įvairius literatūros, kaip amato, dalykus, yra skatinamas išbandyti kūrybinio rašymo įrankius. „Pojūčių rašymas“ žengia toliau ir kreipiasi į žmogų, turintį ambicijų ne rašyti kūrybiškai, bet kurti literatūrą. Tapti rašytoju – kūrėju. Tai vienišas kelias, bet ir jame norisi pajusti, kad nesi pasaulyje vienas, kad kitas patyrė kažką panašaus, apmąstė, ir dabar per šią knygą kalbasi su tavimi. Rašiau prieš akis turėdama tą moterį, kurią konsultavau: ji mėgsta skaityti, yra protinga, darbšti, ji nori būti drąsi ir skleisti savo mintis pasauliui. Ar ji žino, ką reiškia kūryba, ką reiškia laisvė?
– Esi ne tik rašytoja, kūrybinio rašymo mokytoja, bet šiuo metu dar ir rašai disertaciją, netrukus turėsi literatūrologijos daktaro laipsnį. Kokia šių studijų įtaka tavo pačios kūrybiniam rašymui?
– Geriau reikėtų klausti, kokia mano kūrybos įtaka doktorantūros studijoms! Jos beveik baigtos, liko tik pusmetis, ir jau dėlioju disertacijos tekstus. Neseniai dingtelėjo: gal tai bus niekad iki šiol nematytas žanras – siužetinė disertacija? Esu parašiusi keletą romanų ir pjesių, didelės teksto apimtys manęs negąsdina. Tačiau nieko gero, kad traukia rašyti dar vieną tokį romaną, kaip „Akys chimeros“. Teko rimtai mokytis rašyti kitu funkciniu stiliumi: moksliškai, argumentuotai, su nuorodomis. Mane labiausiai traukia publicistiškai interpretuoti. Viena svarbiausių kūrėjo savybių yra drąsa klysti, netgi polinkis ieškoti nukrypimo, paklydimo, nesąmonės, kuri ateina iš pasąmonės, o ne iš realaus pasaulio faktų. Suprantama, moksle irgi veikia tyrėjo nuojautos, atradimai ir nuklydimai, tačiau galutiniame tekste tai netoleruojama. Taigi džiaugiuosi, kad tampu labiau dalykiška.
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai turiu kitų darbų, kurti sekasi sunkiai, tekstas stovi vietoje. Kaip manai, ar darbas arba mokslai visu etatu, rūpesčiai namais, vaikais, tėvais ir t. t. gali būti pasiteisinimas, kad vis nepavyksta parašyti trokštamo romano? O gal laiko neturėjimas tėra įsikalbėjimas?
– Problemiškas jau vien žodis „pasiteisinimas“... Jis atsako į paskutinį klausimą su žodžiu „įsikalbėjimas“. Visa tai – ne apie kūrybą ir galėtų būti aptariama su psichoterapeutu. Jeigu jau taip atsitinka, kad rašymo dirbtuvių dalyviams kyla rutinos klausimai, stengiuosi žmogų nuvesti prie jo paties atsakymų sau pačiam. Kaip sekasi gyvenime laikytis drausmės? Kas atsakingas, kad laikas nestruktūruotas, teka pro pirštus? Ar pakankamai skiriate laiko sau, savo poreikiams? Ar kūryba jums yra svarbus, kone gyvybiškas poreikis? Koks šiuo metu gyvenimo prioritetas? Man įdomesnės kūrybos problemos, o ne vidinės kliūtys, trukdančios susikurti reikiamą darbo rutiną. Rašymas yra darbas. Rašytojas yra pats sau bosas ir pats sau pavaldinys. Tegul jiedu pasikalba ir išsiaiškina santykius... Gal prieis iki to, kad vienas kuris bus atleistas iš darbo?
– Knygoje rašai: „Kaip šokėjai kasdien daro pratimus, palaikančius gerą fizinę formą ir vėliau pagal choreografo sumanymus leidžiančius kurti šokio kombinacijas, taip ir rašytojai gali bet kada vis grįžti prie pagrindų – juslinio pastabumo pratybų. Jos tampa nepamainomu įgūdžiu, kurio nebereikia iš naujo atrasti, aiškintis, – šis įrankis visada po ranka.“ Kodėl taip svarbu atlikti juslinio pastabumo pratybas? Kaip tai gali padėti parašyti romaną?
– Kaip minėjau, tai yra puikus įrankis. Neįmanoma sukurti meno objekto be įrankių. Kurdamas prozą autorius manipuliuoja skaitytojo vaizduote ir veda į pasakojimo vietas, kuriuose atsiveria kontekstai, idėjos, kur galima įsijausti į kitą, o kai kada net išgyventi dalykus, prie kurių atvedė rašytojas. Kito žmogaus atsivėrimas parodo perspektyvų įvairovę. Skaitant gerą knygą, junti rizikuojąs išplėsti savo ribas, nes rizikavo ir autorius. Tampi atviresnis pasauliui, turi daugiau atjautos. Tiesą sakant, visi geri kūriniai demonstruoja autoriaus juslinį pastabumą, jautrumą ne (tik) savo paties išgyvenimams ir emocijoms, bet aplinkai, žmonėms, pasaulio detalėms ir visumai.
– Knygoje kalbi apie rašančiojo sąžiningumą prieš save patį. Kaip manai, kada rašantysis yra sąžiningas, o kada ne? Kaip tą užčiuopti?
– Sąžinės reikalai yra kiekvieno asmeninis santykis su įsipareigojimu tiesai, tikrumui. Kai rašytojas man atsiunčia savo tekstą ir prašo mano įvertinimo, išsisuku atsakydama, kad, visų pirma, jeigu jau abejojate verte, tai atsakymą žinote ir pats, o antra – aš negaliu žinoti, ar jums pavyko įkūnyti idėją, nes nieko apie ją nežinau, jūsų nepažįstu, o jūs nepažįstate manęs ir nežinote, koks mano skonis. Kita vertus, savo knygoje keliu rašytojų sąžiningumo su skaitytoju, kaip aukščiausiojo siekio, klausimą. Mes norime savo kūriniais būti visiškai atviri, visiškai nuoširdūs. Žinau keletą rašytojų, kurie turi šią savybę, ir pati jos siekiu. Norėčiau būti „patologiškai nuoširdi“, bet jaučiu nerimą, baimę dėl to, kas bus, kai atsiversiu. Užčiuopti savąjį ir kito sąžiningumą įmanoma nuosekliai to siekiant, nusiteikus kritiškai ir savikritiškai.
– Nors knyga yra apie rašymą, daug kalbi ir apie skaitymo praktikas. Ar galima skaityti blogas knygas?
– Išmintinga mokytis iš kitų klaidų. Namų bibliotekoje laikau keletą knygų, kurios man yra tuštumos ar betvarkės pavyzdys, ir jas vis atsiverčiu, kad nepamirščiau, kad būna ir taip. Pilna publikuotų ir net apdovanotų grožinių knygų, kurios yra tekstai, o ne kūriniai. Nieko tame blogo. Blogiau, jeigu skaitomos tik prastai parašytos ar negrabiai išverstos knygos, tada neugdoma kalbinė klausa. Pradžioje visgi gerai turėti autoritetą, kuris painiame literatūros miške parodo, kur auga baravykai.
– Sakai, kad „literatūrinį skonį labiausiai laviname skaitydami grožinę literatūrą, o ne kritiką, apžvalgas, literatūros vadovėlius ar knygas apie skaitymo naudą“. Kam tuomet reikalinga literatūros kritika? Ji juk turėtų lavinti skaitytojų skonį, padėti atsirinkti vertingą literatūrą, pasiūlyti perskaitymo raktus, ar ne?
– Kritika iš dalies lavina rašytojų skonį, tačiau daug daugiau naudos gauname skaitydami aukštąją literatūrą, o ne lydinčiuosius tekstus, nebent jie patys yra aukštosios literatūros pavyzdžiai, o tokių atvejų tikrai yra buvę. Nesu tikra, ar paprasti skaitytojai seka literatūros kritikų publikacijas. Dauguma tiki statistiniais įvertinimais ir skaito atsiliepimus, parašytus jausmų kalba. Kritikai yra vieni iš vadinamųjų vartų saugotojų – jie praleidžia rašytoją į žaidimo lauką arba ne, įrašo autorių į literatūros žemėlapį, arba ne. O jeigu įrašo, dar svarbu, kur – centre, pakraštyje ar už paraštės? Tai literatų žaidimo dalis, nors kritikas galėtų, kaip yra siūlęs filosofas Alainas de Bottonas, tapti savotišku vaistininku, patariančiu „pacientui“, kuri knyga labiausiai padėtų konkrečios egzistencinės būklės atveju.
– Ar tave, kaip rašytoją, veikia dabartinė geopolitinė situacija? Tai labiau blokuoja, ar išlaisvina? Į kokio žanro / temų literatūrą tuomet norisi pabėgti?
– Šiandieninė geopolitinė situacija mane šokiruoja, bet nestebina, nes juk ir Rusijos karas prieš Ukrainą neprasidėjo prieš trejus metus. Kai apima stiprus nerimas, bandydama suprasti ir susidoroti su jo priežastimis, sėdu rašyti dienoraščio. Karas verčia matyti ir tvarkytis su problemomis, kurias norėtųsi išlaukti, kol dings, ir nereikės nieko keisti. Beje, mano disertacijos tema susijusi su karu, nes rašau apie pokario diasporos moterų literatūrą. Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija iš tėvynės išvijo 70 proc. literatų, suskaldė lietuvių kultūrą. Išeivija patyrė, per kiek generacijų, praradę nepriklausomybę, mes kaip tauta išnyktume. Kai aplinkui kyla panika, geriau nedaryti kompromisų, neatsisakyti gyvenimo, bet stengtis daryti protingus pasirinkimus.
