Po viešnagės Lietuvoje grįžusi į Kopenhagą autorė sutiko atsakyti dar į keletą literatūros apžvalgininkės Dovilės Kuzminskaitės klausimų.
– „Sala“ – fragmentiškas pasakojimas apie šeimos istoriją. Skaitydama šį kūrinį galvojau, kiek iš tiesų priklausome savo šeimoms, juk tiek daug nežinome, mus skiria laikas ir patirtys. Ar mąstei apie šį aspektą rašydama knygą?
– Tikrai taip. „Sala“ – kūrinys apie tai, kaip migracija veikia skirtingas tos pačios šeimos kartas, rašydama labai daug galvojau apie šeimas, kurias skiria kalbos ir geografiniai barjerai. Bet tu teisi – klausimai apie šeimą ir priklausymą yra bendražmogiški, universalūs. Vos per vienos kartos gyvenimą visuomenė gali taip pasikeisti, kad jaunesnės ir vyresnės kartos turės skirtingas gyvenimo patirtis, kitokius mąstymo būdus – veikiausiai, Lietuvos skaitytojai apie tai išmano daug daugiau, nei aš. Be to, net ir pačiomis lengviausiomis istorinėmis aplinkybėmis šeimų istorijose esama paslapčių ir nutylėjimų. Norėjau perteikti realistišką pasakojimą apie šeimą, o tai reiškė, kad turėjau sukurti fragmentišką istoriją, nes būtent tiek turime, bandydami suprasti savo vietą pasaulyje – fragmentus. Tai, kaip juos sujungiame, kokias strategijas turime po ranka, nulemia, kas manome esą ir ar jaučiamės kur nors priklausantys.
– „Sala“ susitelkia į jausmą, kad esi „tarp“ – kultūrų, kalbų, santykių... Nelengva būsena. Ką ji atskleidžia?
– Tiesa, nelengva, bet drauge ji gali turėti daug potencialo. Man įdomios istorijos apie buvimą „tarp“, nes jos dinamiškos. Čia visa gali keistis, gali formuotis nauji ryšiai, galima susigrumti su praeitimi ir ateitimi. Pokyčiai atsitinka būtent „tarpinėse“ situacijose. Jos – būtinas tiltas tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti.
– Romane yra pagrindinė veikėja, bet ji nedominuoja, sakyčiau, netgi ištirpsta aplinkoje, tad išgirstame ir kitų veikėjų balsus. Labai demokratiška pasakojimo prieiga, tiesa?
– Ačiū! Esu danė – mes gyvename visuomenėje, kuriai demokratija atrodo savaime suprantama, ir tai mane labai neramina. Man regis, kasdien vis svarbiau atrasti būdų, kaip pasakoti demokratiškai. Aplink mus vis daugėja dominuojančių asmenybių, kultūrinės diskriminacijos, viršenybės ir supaprastinimo apraiškų. Tačiau visos istorijos apie žmones savo prigimtimi yra sudėtingos, jose esama skirtingų pasakotojų, kiekvienas jų turi savo perspektyvą ir tiesą. Mes, tikintys demokratija, turėtume vieni kitiems priminti, kad net ir tie žmonės, kurių pažiūros ar pasirinkimai mums atrodo pasibjaurėtini, turėtų turėti tas pačias teises ir laisves. Deja, regis, tuo pat metu turime kovoti su savo visuomenių priešais ir juos ginti. Aš pati esu tik žmogus, tad nuolatos klystu. Mano įsitikinimams kelią pastoja mano ego ir baimės. Bevardė anūkė „Saloje“ nėra itin išskirtinė veikėja, bet ji daug geresnė klausytoja, ne tokia smerkianti ir daug atviresnė, nei aš pati. Tuo ji mane žavi.
– Skaitant šią knygą mane nuolatos lydėjo nostalgijos, ilgesio jausmas – dažnai juos suvokiame kaip neigiamus. Bet ar iš tiesų taip yra?
– Man regis, tai – vienas svarbiausių šio kūrinio klausimų. Aš, asmeniškai, skeptiškai žvelgiu į nostalgiją. Man ji – ilgesys to, kas liko praeityje, taigi, to, kas iš esmės yra negyva. Pavyzdžiui, senelis ilgisi savo jaunystės Farerų salų, laike sustingusios šalies, kuri gyvuoja jau tik jo prisiminimuose. Jis visą gyvenimą svajoja, kaip grįš – bet kur? Vietos ir akimirkos, kurias paliekame, mūsų nelaukia. Pagrindinė romano veikėja taip pat ilgisi, jaučia, kad jos gyvenime kažko trūksta, bet, nepaisant to, kad tam tikra prasme seka senelio pėdomis, ji juda pirmyn – naujų patirčių, naujo supratimo, iš kur kilo, ir galbūt savo vietos pasaulyje link. Man regis, nostalgija – pavojinga ilgesio forma, bet pats ilgesys man neatrodo negatyvus. Priešingai, manau, tai gali būti jėga, varanti mus į priekį.
– Knygoje kartojasi vienas motyvas – Björk daina. Kodėl būtent ši dainininkė?
– Ta daina pasižymi nuostabia galinga energija, ji sako, kad gyvenimas yra didesnis, nei ši nedidelė vieta! Romane Björk susijusi su močiute, su jos ilgesiu. Daugiau atskleisti nenorėčiau.
– „Salą“ aptarėme knygų klube ir skaitytojai pasidalijo į dvi grupes: artimesni danų kultūrai aptiko daug specifinių kultūrinių realijų, o kiti manė, kad tekstas gana universalus. Ar bandei išlaikyti tam tikrą proporciją tarp to, kas lokalu, ir to, kas universalu?
– Kaip įdomu! Labai ačiū, kad taip atidžiai perskaitėte mano knygą. „Sala“ – mano pirmoji knyga, rašydama nė nemaniau, kad ji bus išversta į užsienio kalbas ir skaitoma ne danų. Faktas, kad yra priešingai, vis dar mane stulbina. Rašydama labai stengiausi kalbėti iš perspektyvos, kuri atspindėtų tą mažą salelę, plūduriuojančią tarp Danijos ir Farerų, norėjau rašyti iš to specifinio kultūrinio paribio. Gal kaip tik tai ir yra universalu?
– Siri, taip pat dirbi vertėja. Ar šis užsiėmimas pakeitė tai, kaip pati dirbi su kalba?
– Taip, arba, sakyčiau, jis keičia, kaip dirbu su kalba, nors dar pati gerai nesuvokiu kaip. Man regis, tai vienu metu gerai ir blogai. Kartais nusimanymas apie vertimą padeda tiksliau parinkti žodžius, bet kartais turiu nutildyti vidinį balsą, kuždantį „bet kaip tu šitą išverstum?“ arba „ar kitai kultūrai tai būtų aišku?“. Tas balsas pernelyg atsargus, pernelyg pragmatiškas.
– Jei jau prabilome apie kalbą – tavo metaforos atrodo keistos, kartais nepatogios ar net nenatūralios (pačia geriausia prasme). Ar kalbos, poetikos pokyčiai gali pakeisti mūsų pasaulio suvokimą?
– Man regis, taip! Jie gali supurtyti mūsų pasaulio suvokimo įpročius, leidžia pamatyti tai, ko anksčiau nepastebėjome.
– Ši knyga dažnai apibūdinama kaip poetiška. Ar poezija padeda suprasti tai, kas kitaip atrodo nesuvokiama?
– Man tikrai padeda. Poezijoje visuomet lieka vietos intuicijai ir pasąmonei – prozoje taip nutinka ne visada. Poezija – maištinga, ar bent jau gali tokia būti. Ji meta iššūkį mūsų įprastam supratimui apie tai, kas „suvokiama“ ir „protinga“. Metaforos gali išreikšti tiesas ir patirtis, kurios kitaip liktų nutylėtos. Tiesa, poezija man nėra tik naudingas įrankis – ji nepaliauja manęs žavėti, nes eilėraštis geba įžodinti tai, kas iš tiesų žodžiais neapsakoma, ir perduoti mintį iš vieno proto kitam. Tai – magiška.
