TIK ŽMONĖS Cinema: A. Valujavičiaus filmas „Irklais per Atlantą“
Žiūrėti
Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti
2022 06 01 /2023 05 24

Rašytojas G.Gospodinovas: „Empatijos deficitas visuomenėje ne mažiau svarbi problema nei ekonominė krizė“

Antradienį paskelbta, kad tarptautinė „Booker“ literatūros premija pirmą kartą skirta už knygą bulgarų kalba – bulgarų rašytojui Georgiui Gospodinovui ir vertėjai Angelai Rodel už romaną „Laiko slėptuvė“ (bulg. Vremeubežišče, angl. Time Shelter). Ta proga siūlome iš naujo perskaityti anksčiau publikuotą interviu su šiuo rašytoju.
Georgis Gospodinovas
Georgis Gospodinovas / Phelia Baruh nuotr.

Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje nemėgstama kalbėti apie liūdesį, – sako bulgarų rašytojas Georgis Gospodinovas, kurio knyga „Liūdesio fizika“ pasirodė ir lietuvių kalba. Jau paskelbta, kad lietuvių kalba leidykla „Rara“ išleis ir dar vieną autoriaus kūrinį, laimėjusį tarptautinę „Booker“ premiją.

„Liūdesys netinka nei rinkai, nei reklamai. Niekas neparduotų melancholiško mersedeso, sako vienas iš romano veikėjų. Ir vis dėlto, romano tema yra ne pats liūdesys, bet veikiau paguoda, empatija. Tiesą sakant, tai klasikinis literatūros vaidmuo – suteikti balsą tam, kas buvo užgniaužta, kultivuoti empatiją, guosti ir kurti naujas prasmes. Tai yra tie banginiai, ant kurių laikosi visa literatūra“, – apie savo knygos, o kartu ir visos literatūros esmę kalba rašytojas. Siūlome išsamų interviu su rašytoju, kuris buvo publikuotas „BOMB Daily“ interneto svetainėje.

Kalbuosi su autoriumi, turinčiu „nekuklų troškimą sukurti romaną vien iš pradžių, romaną, kuris vėl ir vėl prasidėtų, kažką žadėtų, o septynioliktajame puslapyje prasidėtų iš naujo“. Autorius, kuris į savo sunkiai suklasifikuojamas knygas įtraukia muses, pseudonimus, minotaurus bei persipynusius atsiminimus ir kuris tikisi, kad kritikai pasakys, jog „šis romanas yra geras, nes jame niekas niekada neaišku“.

Įspūdingas Georgio Gospodinovo debiutinis romanas Natūralus romanas pasirodė 1995-aisiais, netrukus po Geležinės uždangos griūties ir beveik iškart buvo išverstas į dvylika kalbų. Iš pirmo žvilgsnio, knyga pasakoja yrančios santuokos istoriją aštuntojo dešimtmečio Bulgarijoje. Tačiau jos puslapiai slepia daug daugiau: skyrių apie tualetų kalbą, svarstymus, ar abėcėlės raidės turi lytinių ypatybių, skyrelį apie Linėjų ir apie tai, ar žmogus turėtų būti visų daiktų matas...

Gospodinovas yra rara avis (lot. retas paukštis), rašantis daugiabriaunius nelyg vabzdžio akis tekstus, galinčius suvilioti net ir neryžtingiausius skaitytojus. Jo romane Liūdesio fizika tarp daugelio paskirų istorijų ir temų slypi tikras minotauras („Tarytum gamta ūmai būtų smarkiai suabejojusi. Vidurkely tarp buliaus ir žmogaus viską apleido, pabūgo arba išsiblaškė.“) ir visokiausių rūšių sąrašus („Paskelbkime tylos minutę už sielas: andainykščių pranešimų gaviklių, tamagočių, videokasečių ir vaizdo grotuvų, magnetofonų, kurie pakasė juostinius magnetofonus, kurie pakasė plokštelių grotuvus, kasečių, telegramų su visais jų ritualais, rašomosios mašinėlės“). Liūdesio fizika – tai žodinis labirintas, tiek pat svaiginantis, kiek tas, kurį sumąstė Dedalas graikų mite.

Dirk Skiba nuotr./Georgis Gospodinovas
Dirk Skiba nuotr./Georgis Gospodinovas

Jeffrey‘is Zuckermanas: Liūdesio fizika yra kiekviena savo dalele gilesnė ir sudėtingesnė nei kiti jūsų kūriniai. Tuo labiau, knygos šerdyje slypi labirinte uždaryto Minotauro idėja. Kuo jus taip traukia sudėtingumas ir įmantrumas?

Georgis Gospodinovas: Kitaip ir negalėtų būti, kai pasakoji apie labirintą. Kiekviena istorija yra labirintas. Kalba yra labirintas. O kiekvieno labirinto esmė yra būti sudėtingam ir persipynusiam. Kitu atveju, tai tiesiog būtų kelias, greitkelis, vedantis tave nuo taško A iki taško B. Aš norėjau aplankyti visas atšakas, kiekvieną šalutinį istorijos koridorių, pasileisti juo ir grįžti, pasimesti. Kita vertus, manau, kad palikau pakankamai Ariadnės siūlų lengvai išsiblaškančiam skaitytojui. Kas keletą puslapių yra nedideli „stabtelėjimai“, kur galima luktelėti pasimetusiųjų skaitytojų. Romanas nevengia tiesiogiai kreiptis į skaitytoją. Norėjau, kad romaną skaityti būtų lengva ir kad skaitytojas nesuprastų, kaip sugebėjo pasiekti jo gelmes.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Taip, jūsų knygoje maloniai pasiklysti yra nepaprastai lengva. Kitame interviu esate minėjęs, jog Liūdesio fizika buvo vienas iš trisdešimt penkių galimų šios knygos pavadinimų.

Georgis Gospodinovas: Taip, romanas gulėjo jau visas paruoštas, bet man į galvą neatėjo joks pavadinimas. Ant popieriaus lapo užsirašiau galimus variantus. Išėjo nemenkas sąrašas. Dabar galvoju, kad reikėjo pridėti šį sąrašą knygos pabaigoje, nes joje ir taip knibždėte knibžda sąrašų. Aš labai neryžtingas žmogus, o nesugebėdamas apsispręsti dėl pavadinimo jau spėjau sukelti grėsmę. Knyga vėlavo į spaustuvę. Turėjau vienus iš anksto suplanuotus skaitymus, o kadangi knyga dar nebuvo išleista – dėl pavadinimo trūkumo – auditorijai skaičiau ištraukas iš rankraščio, o pabaigoje išsitraukiau pavadinimų sąrašą ir jį jiems perskaičiau. Kažkuriai daliai žmonių, nors toli gražu ne visiems, labiausiai patiko Liūdesio fizika. Tai buvo ir mano favoritas. Vėliau tas sąrašas kažkur dingo. O iš to, ką prisimenu, sąraše taip pat buvo: Aš esame, Time Bomb, Atidaryti po pasaulio pabaigos, Mano brolis Minotauras ir taip toliau.

Kodėl negalėtų atsirasti specialus liūdesio mokslas, skirtas tirti jo kvantinėms dalelėms?

Vis dėlto, Liūdesio fizika man pasirodė artimiausias romano dvasiai ir, sykiu, pakankamai šaltas. Kodėl negalėtų atsirasti specialus liūdesio mokslas, skirtas tirti jo kvantinėms dalelėms? Man bebaigiant romaną mokslininkai kaip tik atrado Higso bozoną, laikau tai geru ženklu.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Teisingai, „Dievo dalelę“. Tiesą sakant, visose jūsų knygose pastebėjau sistemingą, organizuotą mąstymo apie pasaulį būdą, kurį galbūt galėtume laikyti moksliniu. Tarsi prieš tapdamas rašytoju, būtumėte buvęs mokslininku.

Georgis Gospodinovas: Esu mokslininkas mėgėjas. Ankstesniame mano romane (Natūralus romanas, Baltos lankos, 2010), pagrindinis veikėjas ieško išsigelbėjimo nuo žlungančios santuokos XVII–XVIII a. gamtos istorijoje. Ten pasaulis, rodos, paskutinįkart, buvo apibūdintas kaip vientisas, nedalomas ir baigtinis. Atradau Linėjų. Jei perskaitysite jo esė Somnus plantarum (lot. augalų miegas), pamatysite, jog tai aukšto lygio literatūra – Linėjus kaip Andersenas. O kadangi tai buvo esė apie pabaigą, nusprendžiau tyrinėti pradžias, panspermia (lot. panspermija – hipotezė, kad gyvybė egzistuoja visoje Visatoje) – visas tas nuostabias antikinės trijulės, Demokrtio, Anaksagoro ir Empedoklio, teorijas. Be to, musės struktūra ir jos facetinė, sudėtinė akis pasiūlė gerą idėją, kaip šią istoriją papasakoti.

Phelia Baruh nuotr./Georgis Gospodinovas
Phelia Baruh nuotr./Georgis Gospodinovas

Kažkas panašaus nutiko ir su Liūdesio fizika. Elementariųjų dalelių fizika yra kupina istorijų. Bet klasikinė liūdesio fizika taip pat būtų įdomi. Pagrindinis knygos veikėjas svarsto apie šiuos dalykus. Kokia yra agregatinė liūdesio būsena? Į kuriuos skysčius jis labiausiai panašus? Ar egzistuoja liūdesio migracijos? Kad ir kiek, mūsų manymu, skirtųsi mokslas ir literatūra, jie abu naudojasi vienu ir tuo pačiu kūnu – kalba. Mokslas vagia metaforas iš literatūros, ir atvirkščiai. Ir dar viena bendra savybė – literatūra ir mokslas yra įrankiai, kuriais kovojame su mūsų ribotais kūnais ir laiku. Paguodos ir prasmės ieškojimas tik viename iš jų (ignoruojant kitą), kuria, rodos, beprasmį pasaulį.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Dar apie liūdesį. Romane yra užuominų, kad liūdesys gali turėti savo geografiją. Ar visgi liūdesys migruoja?

Georgis Gospodinovas: Neatsitiktinai kiekviena kalba turi savo žodį liūdesiui. Turkiškasis hüzün, portugališkasis saudade... Negalime būti tikri, kad žodis „liūdesys“ apskritai yra išverčiamas. Bet kokiu atveju, tai vienas iš neišverčiamiausių dalykų. Ar yra kas nors panašaus į bulgarišką liūdesį, kuris skirtųsi nuo turkiško, vokiško ar rusiško? Romano veikėjas apibūdina ir bando suprasti fizinę liūdesio būseną, jo istoriją ir biografiją. Nuo antikinio Minotauro, kuris, bent jau mano interpretacijoje, yra paliktas vaikas, liūdesio iki šiandieninių jausmų. Ir čia yra daug susikaupusio liūdesio, kurį reikia išreikšti. Pastarųjų dešimtmečių vartotojiška kultūra nemėgsta kalbėti apie liūdesį. Liūdesys netinka nei rinkai, nei reklamai. Niekas neparduotų melancholiško mersedeso, sako vienas iš romano veikėjų. Ir vis dėlto, romano tema yra ne pats liūdesys, bet veikiau paguoda, empatija. Tiesą sakant, tai klasikinis literatūros vaidmuo – suteikti balsą tam, kas buvo užgniaužta, kultivuoti empatiją, guosti ir kurti naujas prasmes. Tai yra tie banginiai, ant kurių laikosi visa literatūra.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Empatija yra viena pagrindinių jūsų knygos temų. Panašu, kad laikote tai gyvybiškai svarbiu mūsų laikų klausimu.

Georgis Gospodinovas: Taip, būtent taip ir galvoju. Be to, egzistuoja visuotinis, ne tik europinis, empatijos deficitas. Ir kadangi esame panardinti į korporacinę kultūrą, kurioje ekonomikos kalba ir kapitalo vertybės yra svarbesnės už kultūros kalbą bei vertybes, turėsiu pasakyti taip, kad visiems būtų aišku: empatijos produkcija išsisėmusi, empatijos atsargos išsekusios, bendrasis užuojautos ir gailestingumo vidaus produktas yra kritiškai mažas. Ir tai nėra menka problema. Ji ne mažiau svarbi nei ekonominė krizė ar naftos atsargų išsekimas. Mes tiesiog esame įpratę pastebėti vienas krizes ir nuvertinti kitas. Tačiau kartais šios nematomos krizės yra daug sudėtingesnės. Apie jas daugiau žino literatūra. Empatijos produkcija daugiausia kyla iš kultūros, ypač iš literatūros. Yra rimtų mokslinių tyrimų apie tai, kaip romanai ugdo empatiją. Nenuvertinkite literatūros. Kaip priemonė, ji lėta, tačiau sukuria ilgalaikes prasmes.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Man atrodo, kad prasmės siekis iš pažiūros beprasmiškame pasaulyje yra viena iš jūsų kūryboje pasikartojančių temų. Liūdesio fizika apima beveik visą XX amžių ir visą socializmo laikotarpį. Dabar, praėjus dvidešimt penkeriems metams po geležinės uždangos griuvimo, prisimenu jūsų darbą sudarinėjant daugybę balsų apimančią antologiją Aš gyvenau socializme. Kokius pasikeitimus pastebėjote viešuose ir privačiuose žmonių prisiminimuose apie socializmo epochą? Ar tai turėjo įtakos įvairiems Liūdesio fizikos dėmenims?

Georgis Gospodinovas: Projektas Aš gyvenau socializme kilo iš minties, kad kiekviena maža, asmeninė istorija apie tą laiką mums yra svarbi ir turėtų būti išgirsta. Man, kaip rašytojui, biografija visada bus svarbesnė nei didžioji Istorija. Nes socializmas nebuvo tik abstrakcija – jokia ideologija nėra vien tik abstrakcija, jei ji keičia žmonių likimus, jei ji griauna žmonių gyvenimus. Dėl šios priežasties su keliais draugais pirmiausia sukūrėme interneto svetainę ir paskelbėme, kad renkame asmenines istorijas iš visokiausių žmonių, išgyvenusių socializmą. Ir žmonės ėmė pasakoti. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, nes Bulgarijoje vyrauja tam tikra „tylos kultūra“ arba „dalykų nutylėjimo kultūra“. Tiesą sakant, kiekviena totalitarinė sistema iššaukia tokią kultūrą. Tačiau stebuklingai pradėjo plaukti istorijos, jų buvo daugiau nei 500, o aš, kaip redaktorius, jas perskaičiau ir atrinkau 171 istoriją antologijai. Iš tiesų, norėdamas atsakyti į klausimą, kaip per daugelį metų keitėsi požiūris į socializmą, turėčiau pateikti ilgą atsakymą.

Jei trumpai, kadangi vis dar neturime bendros, puoselėjamos atminties, labai dažnai vyresnio amžiaus žmonių atveju nostalgija įgyja pranašumą. Tokios ideologijos, kurios sugeba įsiskverbti į žmogaus vidų ir tapti jo dalimi, kartais jam to net nenutuokiant, yra pavojingos. Liūdesio fizika apie šį laikmetį pasakoja būtent per asmeninius pojūčius. Iš vaiko, kuris jaučiasi paliktas, perspektyvos. Vaiko, jaučiančio juokingus ir absurdiškus socializmo aspektus. Čia kalbame apie nutylėtas temas, tokias kaip erotikos deficitas ir kaip išspręsti šią problemą, apie tai, kas nutiktų, jei būtume užpulti Vakarų ir kiek sekundžių turėtume sureaguoti, apie tai, ar pirmasis negrabus seksas parke kaip nors susijęs su Černobylio sprogimu, ir taip toliau. Trumpai tariant, paaiškėjo, kad išliekantys socializmo padariniai yra ilgaamžiški.

G.Gospodinovo „Liūdesio fizika“
G.Gospodinovo „Liūdesio fizika“

Jeffrey‘is Zuckermanas: Poetiškai skamba jūsų žodžiai apie tokią daugybę paskirų žmonių, lyginant su tuo, kiek veikėjų vardu Georgis Gospodinovas galima rasti Natūraliame romane arba Liūdesio fizikoje, arba su Gaustinu, veikėju iš Ir kitos istorijos ir Liūdesio fizikos, kuris įgyja šimtus kitų vardų ir tapatybių. Atrodo, kad ši idėja – vieno žmogaus išsidalinimas į daugybę vardų ir asmenybių, o taip pat ir daugybė skirtingų žmonių, besislepiančių po tuo pačiu vardu – persmelkia visas jūsų knygas. Ar tarp savęs ir šių veikėjų – Gaustino, visų skirtingų Georgių – matote santykį, kuris reikštų kažką daugiau nei tiesiog paminėjimą?

Georgis Gospodinovas: Juokais ir įkvėptas Flauberto, sakiusio „Madame Bovary, c‘est moi“ (pranc. Madam Bovari – tai aš), galėčiau sakyti priešingai: „Georgi Gospodinov, ce ne‘st pas moi“ (pranc. Georgis Gospodinovas – tai ne aš). Toks visgi buvo ir mano senelio, kuris yra svarbus veikėjas ir Liūdesio fizikoje, ir kitose mano knygose, vardas. Kai susitikimuose manęs skaitytojai klausia (o šis klausimas visada galų gale paklausiamas), kiek jūs panašus į Georgį Gospodinovą arba Gaustiną iš jūsų romanų, kiek šios istorijos yra tikros? Visada atsakau kokiu nors atsitiktiniu procentu, dažniausiai 78%. Nors, iš tiesų, šis procentas gana tikslus. (Juokiasi).

Liūdesio fizika remiasi fraze „Aš esame“. Šia prasme galiu drąsiai sakyti, kad „aš esame“ visi tie personažai. Bet jei rimtai, visi mano veikėjai minta mano gyvenimu, mano asmeninėmis istorijomis. Vieną dieną jie nuvalgys mane iki kaulų ir aš galutinai apsigyvensiu juose.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Vargu, ar esu vienintelis, kuris mėgavosi skaitydamas apie Georgio Gospodinovo gyvenimą (ar gyvenimus). Jūs dažnai minimas kaip vienas verčiamiausių Bulgarijos autorių. Kaip apibūdintumėt jūsų kūrinių vertimo procesą?

Georgis Gospodinovas: Kai parašiau Natūralų romaną, neturėjau nė minties, kad jis bus išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Rašydamas galvoji tik apie tai, kaip papasakoti istoriją geriausiu įmanomu būdu. Dėl savo knygų galėjau pakeliauti ir, turiu prisipažinti, tai malonus jausmas. Knygos tam tikroje šalyje pasirodo anksčiau, suranda savo skaitytojus ir tuomet aš atkeliauju paskui jas, lyg į jau pažįstamą, draugišką vietą. Mane visada stebina, kaip asmeninė istorija, susieta su nepažįstamomis bulgariškomis realijomis, gali tapti artima žmonėms, turintiems kitokią istoriją. Liūdesio fizikos vertimų dėka susipažinau su tokiais žmonėmis kaip Alberto Mangueliu, režisieriumi Volkeriu Schlöndorffu, rašytojais Michaelu Cunninghamu ir Davidu Eggersu (kuris savo knygoje Ratas turi veikėją, vardu Gospodinovas), bet taip pat ir skaitytojais iš, pavyzdžiui, mažo miestelio Italijoje ar iš Šveicarijos miestų.

Kai sutinku savo skaitytojus užsienyje, jie jau žino mano asmeniškiausias romane aprašytas istorijas. Tai tarsi susitikimas su artimais draugais, kuriuos matai pirmą kartą. Maloniausias jausmas aplanko, kai žmonės iš Šveicarijos sostinės ar Sardinijos, ar mažo Italijos miestelio prieina ir sako: „Aš buvau tas vienišas berniukas, kuris leido savo popietes prisiplojęs prie lango. Čia mano istorija.“

Jeffrey‘is Zuckermanas: Liūdesio fizika – tai bandymas grįžti į vaikystę. Jūsų veikėjas Gaustinas sako: „Egzistuoja tik vaikystė ir mirtis. Ir tarp jų nieko nėra.“ Ar atsimenate, kaip pradėjote rašyti? Kas paskatino pradėti?

Georgis Gospodinovas: Pradėjau rašyti būtent vaikystėje. Buvau septynerių, kai susapnavau siaubingą košmarą, kuris metodiškai tiksliai kartojosi tris naktis. Sapnavau, kad stoviu šalia šulinio savo kaime ir verkiu. Šulinyje buvo mano mama, tėtis ir jaunesnis brolis. Vanduo buvo jau beveik juos apsėmęs, girdėjau jų balsus lyg iš kibiro ir ėmiau bliauti dar smarkiau. Mano baimė buvo dvilypė – pirma, bijojau dėl artimųjų, kurie žus šulinyje. Bet taip pat bijojau dėl savęs – kaip jie galėjo šitaip mane palikti? Kokia nauda būti gyvam, jei esu vienui vienas pasaulyje? Ir ta antroji baimė buvo daug stipresnė už pirmąją.

Kokia nauda būti gyvam, jei esu vienui vienas pasaulyje? Ir ta antroji baimė buvo daug stipresnė už pirmąją.

Mano močiutė buvo vienintelė, kuriai išdrįsau atpasakoti sapną. Pamenu, kaip ji mane sustabdė, vos tik pravėriau burną, ir pasakė, kad negalima pasakoti blogų sapnų, nes jie išsipildys. Ji tai išreiškė kur kas vaizdingiau. Ji pasakė, kad „jie taps kūnu ir krauju“. Kitą naktį susapnavau tą patį sapną. Negalėjau jo niekam pasakoti, bet laikyti tik savyje taip pat nebepajėgiau. Tuomet man šovė geniali mintis (mes genijais būname tik septynerių) – užrašyti jį yra vienintelė išeitis. Tokiu būdu man nereikės niekam pasakoti sapno, tačiau nuo jo vis tiek išsivaduosiu. Baimė yra pagrindinė rašymo priežastis. Rašyti buvau išmokęs prieš metus – man padėjo senelis, nuobodulys ir neištrinamas pieštukas. Neištrinamą pieštuką reikia lyžtelėti, tuomet jis rašo drėgnai ir ryškiai, o liežuvis lieka melsvas kaip vaiduoklio. Tad su tuo pačiu pieštuku užrašiau savo sapną tuščiuose puslapiuose knygos pabaigoje. Taip tada ir rašydavome – tuščiose knygų paraštėse, kaip viduramžių raštininkai, išdrįsę palikti kokią nors asmeninę žinutę. Matyt, kaime nepakako popieriaus.

Tas košmaras buvo pirmas dalykas, kurį parašiau. Gal tiksliau būtų sakyti „užrašiau“. Ar šis pirmasis įrašas išgelbėjo mane? Ir taip, ir ne. Tas košmaras daugiau nepasikartojo. Tačiau aš niekad jo ir neužmiršau.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Vadinasi, jūsų sapnai tapo rašymo pradžia! Akivaizdu, jog jūsų kūrybai įtakos turėjo daug skirtingų šaltinių. Žinoma, į galvą šauna devyni Liūdesio fizikos epigrafai, bet taip pat ir facetinė musės akis, kuri, kaip minėjote, tapo Natūralaus romano dalis. Kokius autorius ir kūrinius rekomenduotumėte tiems, kurie norėtų pasaulį pamatyti tūkstančiais mažyčių akių?

Georgis Gospodinovas: Būdamas mažas chaotiškai skaičiau viską, kas pakliuvo po ranka, derindamas Anderseno pasakas su Maupassanto Bel Ami ir storu kriminologijos vadovėliu, prie kurio praleisdavau ištisas valandas, mokydamasis apie pirštų antspaudų paėmimo technikas, kulkų trajektorijas ir nuo smūgių sunkiais daiktais paliekančias žymes. Liūdesio fizikoje nematomu rašalu pasidalinau dalele šių patirčių. Noriu pasakyti, kad iki šiol mano chaotiškas ar daugiabriaunis skaitymo stilius pernelyg nepasikeitė. Visada po ranka turiu Salingerio apsakymus, taip pat ką nors iš Borgeso, Sei Šionagon Priegalvio knygą, Pradedančiojo sodininko vadovėlį bei visokiausios poezijos. Labai mėgstu etimologinius žodynus. Taip pat senuosius autorius – Platoną, Aristotelį, Seneką, Plinijų Vyresnįjį – iš jų semiuosi kalbos jausmo, išlavintos kalbėsenos, ir holistinės pasaulio sampratos. Mėgaujuosi skaitydamas senus laikraščius ir žurnalus. Juose tvyro neįtikėtina ramybė. Mielai užsiprenumeruočiau laikraštį iš, tarkim, 1968-ųjų ir kiekvieną rytą nekantriai laukčiau naujo numerio.

Mėgaujuosi skaitydamas senus laikraščius ir žurnalus. Juose tvyro neįtikėtina ramybė.

Jeffrey‘is Zuckermanas: Prieš baigdami šį pokalbį, grįžkime į tai, ką pasakėte pradžioje: „Aš norėjau aplankyti visas atšakas, kiekvieną šalutinį istorijos koridorių, pasileisti juo ir grįžti, pasimesti.“ Kaip galiausiai radote išėjimą iš savo rašymo labirinto?

Georgis Gospodinovas: Jei atvirai, nesu tikras, kad jau radau išėjimą. Bandau įvairius dalykus. Parašiau libretą operai. Niekada anksčiau nesu to daręs. Nusiunčiau veikėjus – tobulą porą – į Marsą raketa dydžio sulig skalbimo mašina. Vėl rašau poeziją. Vaikštinėju aplink, be tikslo. Galvoju, kad kitas mano romanas bus šaltas, trumpas, su lakoniškomis frazėmis ir aiškus nuo pradžios iki pabaigos. Bet nemanau, kad laikysiuosi šio plano. Nes labirintas iš tiesų yra kalboje. Kartais ne tik Minotauras yra uždarytas labirinte, bet ir labirintas slypi Minotaure. Ir tai vienu metu ir baisu, ir gražu.

Georgio Gospodinovo Liūdesio fiziką šiemet išleido leidykla RARA. Knygą iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Nacionalinis Bulgarijos kultūros fondas.

Šis interviu „Georgį Gospodinovą kalbina Jeffrey‘is Zuckermanas“ buvo užsakytas ir publikuotas BOMB Daily svetainėje 2015-ųjų gegužės 9 d. © Bomb Magazine, New Art Publications, and its Contributors. Visos teisės saugomos. Leidinio BOMB skaitmeninį archyvą galima rasti www.bombmagazine.org

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Lidl“ parduotuvėse – išskirtinės „UEFA EURO 2024“ kortelės: kviečia surinkti visą kolekciją
Reklama
Lauko baldų ekspertas P.Kelbauskis pataria, kaip lengvai įsirengti lauko terasas ir nepermokėti
Reklama
Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos – ką reikia žinoti renkantis, kur investuoti
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius