Naujojoje knygoje rašytojas pasakoja istoriją ne iš vyruko, o iš merginos – pasimetusios, neramios, savęs ieškančios Editos – perspektyvos. Šis balsas, anot autoriaus, daug metų liko „nesuformuluotas“, nors būtent merginų patirtys turėtų atverti kitą, dažnai nepatogų, bet labai tikslų nepriklausomybės pradžios vaizdą.
R.Kmita kalba apie ilgą laukimą ir rašymo baimes, apie moterų pasakojimus, kurie padėjo sukurti Editos personažą, apie videonuomų pasaulį kaip laikmečio ženklą ir apie vienišumą, persmelkusį tą laikotarpį, tėvų ir vaikų santykius, kuriuos paveikė sovietmetis.
– Sumanymas papasakoti Editos istoriją jau senokai buvo jūsų galvoje. Gal galėtumėte atskleisti, kodėl apskritai nusprendėte rašyti apie ją? Kodėl sugrįžote prie to paties laiko? Kito, bet susijusio su „Pietinia kronikas“ personažo.
– Buvo toks jausmas, kad ne viskas dar pasakyta, tarsi būtų likusi istorija, kuri neišgirsta. Labai trūko moters žvilgsnio, moteriškos to meto versijos.
Bendraudamas su moterimis jaučiu, kad tas laikas jų akimis yra matomas ir vertinamas šiek tiek kitaip. Būtent dėl to ir atrodė įdomu iš arčiau pasižiūrėti, kas ten galėjo vykti. Tie pirmi Nepriklausomybės metai man apskritai atrodo neišsenkantis šaltinis su dideliu energijos užtaisu. Nežinau, ar dabar jau parašiau, ką norėjau, tačiau dabar jaučiuosi nemažai padaręs. Gal jau ir gana (juokiasi).
– Galima buvo rinktis iš kelių moterų personažių, kurios pasirodo ir „Pietinia kronikas“. Pavyzdžiui, Monika ar Jurga, tačiau nusprendėte pasakoti Editos istoriją. Kodėl?
– Turbūt po „Pietinia kronikas“ Edita buvo pats neaiškiausias man personažas. Jurga ir Monika buvo labiau išrašytos, parodytos, atskleistos. Kaip ir maždaug suvokiau, kas su jomis vyksta, o štai Editos atveju – nežinojau. Teko sugalvoti. Mane įtraukė tas personažas.
Iš sovietinio laikotarpio atėjo žemos savivertės jausmas, kad esame niekam tikę, niekam nereikalingi, niekam neįdomūs.
Filmo „Pietinia kronikas“ scena, kurioje pirmą kartą pasirodo Editą vaidinanti aktorė Vaidilė Juozaitytė, mane nupurtė. Sėdi ji daugiabučių kieme, kramto gumą, ir tas jos žvilgsnis pasirodė tarsi iš anų laikų, kažkoks autentiškas. Manau, kad šis vaizdas irgi buvo vienas iš tokių postūmių imti ir pabaigti tą istoriją.
– Interviu 15min žurnalui „Penkiolika“, skirtam literatūrai, esate šiek tiek apibūdinęs savo kūrybinį procesą dar tada, kai tik rašėte šią knygą. Užsiminėte, kad atidėliojate. Kodėl užtruko atėjimas iki rašymo? Ar sunkiau įsijausti į moters personažą, o gal – reikia atlikti daugiau tyrimo?
– Visuomet ieškau ir kiek atidėlioju: ar kalbėtume apie „Pietinia kronikas“, ar apie kitas knygas.
2016-ųjų metų sausį išleido „Pietinia kronikas“, o praėjus Knygų mugei kovą jau buvau pasakęs, kad bus tęsinys, tad daviau pažadą. Praėjo 9-eri metai šiokio tokio kaupimosi. Per tą laiką parašiau ne vieną pjesę, ne vieną knygą ir dar visokių dalykų pridariau. Atidėliojau dėl didelio spaudimo, dėl lūkesčių, kurių, bijojau, kad nepatenkinsiu, o ir nenorėjau vien pildyti lūkesčius, norėjau, kad ta istorija subręstų, kad man nebūtų abejonių dėl jos. Bet dar ir dabar jaudinuosi ir turbūt jaudinsiuosi ilgą laiką.
Po „Pietinia kronikų“ pradėjau rašyti „Remygą“ sąmoningai norėdamas sukurti kitokį romaną, šiek tiek apie kitą laiką ir kitaip veikiantį pasaulį. Nesinorėjo elgtis pagal nerašytas taisykles: rašytojai juk po sėkmingų knygų rašo ką nors panašaus, o to man nesinorėjo.
Prie lūkesčių prisidėjo ir šioks toks „kažko genialaus“ laukimas. Bet su rašymu taip ir yra: jeigu lauki, jis neateina savaime.
Vis pradėdavau rašyti „Editą“, vis sustodavau. Dirbdamas kitus darbus sugalvojau ir obsesyvios meilės liniją: merginos, kuri myli apie jos jausmus nieko nežinantį vaikiną. Suabejojau – galvojau, kad viskas čia taip matyta, bet ėmiau kalbėtis su keliomis moterimis, papasakojau, ką mąstau ir kaip noriu sukti siužeto liniją, jos mane patikino, kad panašiai taip, kaip pasakoju, ir yra. Galvoju: „Na, gerai, reikia rašyti toliau“.
Vis atidėliodavau, bet... Gal reikia išgyventi knygą, joms turi ateiti laikas. Anksčiau, matyt, jos negalėjo ar neturėjo būti. Per tą laiką įvyko filmas, pasirodė ir spektaklis Šiaulių dramos teatre „Šok, Edita, šok“ (režisierė Eglė Vertelytė, dramaturgas – Rimantas Kmita – 15min). Kūrybinio proceso metu pasitikrinau tam tikras idėjas, baimė išsisklaidė.
– Esate pasakojęs ir istoriją apie tai, kaip skambinote vienai pažįstamai, kuri knygoje aprašomu laikmečiu, dirbo modeliu, sukosi mados srityje ir klausėte, ką reiškia avėti aukštakulnius. Gal galėtumėte daugiau papasakoti, kaip bandėte „pasiekti“ tiek to laikmečio ženklus, tiek moterišką pasaulį?
– Taip, kalbėjom apie aukštakulnius, bet ir apie modelių, manekenių darbą. Juk tais laikais „manekenių mokyklos“ buvo populiarus dalykas. Norėjosi tiksliau išsiaiškinti, kaip ten tie mokslai vyko, ką jos turėjo daryti.
Per televiziją jaunas merginas pasiekdavo ir įvairių to meto supermodelių – Claudios Schiffer, Naomi Campbell ar Kate Moss – vaizdiniai. Ir buvo merginų, kurios svajodavo tokiomis būti. Tuo laikotarpiu buvo siūloma važiuoti į užsienį, tiesa, juk dažnai šios išvykos nesibaigdavo gerai – visai ne modeliu ten kviesdavo dirbti. Norėjosi šį pasaulį užfiksuoti, o tai galėjau daryti tik klausdamas žmonių, kurie šitai patyrė ar kažką žinojo apie tai.
Daug domėjausi ir videonuomos pasauliu – juk Edita dirba videonuomos punkte, o dabar šis darbas visiškai išnykęs. Norėjau suprasti, kokia buvo ta darbo rutina, ko žmonės ieškodavo, kaip jie prašydavo filmų, o kaip darbuotojai bandė suvokti, ką galėtų rekomenduoti atėjusiems klientams, kaip jie dalijasi įspūdžiais atnešę filmą atgal.
– Užsiminėte ir apie videonuomos pasaulį. Svarbi knygos linija – kino filmai. Editai tai –svajonių pasaulis, ji ten gerai jaučiasi. Kaip gimė ši linija? Ar ji funkcionuoja kaip 10-ojo dešimtmečio simbolis?
– Gimė anksti – iš pat pradžių pagalvojau, kad VHS kasečių videonuomos būdingos tam dešimtmečiui. Kasetės atsirado kiek anksčiau, o videonuomos punktų fenomenas įsivyravo paskutiniame dešimtmetyje, o baigėsi – po 2000-ųjų, atsiradus internetui.
Šis fenomenas nebuvo pakankamai įvertintas ir atskleistas kaip tam laikmečiui specifiškas dalykas. Tuo metu buvo sakoma, kad videonuoma „nužudė“ kino teatrus, o internetas galiausiai sudorojo videonuomos punktus.
Tiesa, galvojau ne tik apie laikmetį atspindinčius dalykus, bet ir apie Editos personažą. Ji įsimylėjusi nepasiekiamą vaikiną, tačiau neturi labai artimų žmonių, su kuriais galėtų apie tai pasikalbėti, ir kinas gali tapti savotiška obsesija.
Dabar jauni žmonės puikiai žino psichologines sąvokas, bet anuomet nemokėjome išsakyti ar apibrėžti to, kas su mumis vyksta.
Svarsčiau ir apie Gustave‘o Flaubert‘o ponios Bovari personažą – jai meilės romanai tampa didžiulio susidomėjimo objektu. Man labai patinka G.Flaubert'o ištara: „Ponia Bovari – tai aš“. Visiškai nesvarbu, kokia yra personažo lytis, bet galiu susitapatinti su „pasinešimu“ į filmus. Galbūt pats nebuvau apsėstas, bet išgyvenau nuostabų stebuklą – videonuomos punktų dėka galėjau pamatyti visiškai kitokius filmus nei televizijoje ar kino teatruose.
Bet apsėstas labiau buvau knygų. Gal ir tebesu. Apie knygas iš esmės sukasi visas pasaulis. Knygos nėra tiesiog pasaulio dalis, ne koks priedas, o visa esmė ir centras. Edita panašiai jaučiasi filmų pasaulyje.
Beje, prisimenant detales – kartą teko važiuoti traukiniu ir nugirsti mamos ir dukrų pokalbį. Mama galiausiai sakė: „Kai skaitau, tai tada ir gyvenu.“ Man čia – gyvenimo esencija. Viena yra įvairūs kasdienybės dalykai, kurie erzina, o savo esmę pajaučiu skaitydamas, pasinėręs į knygas. Editos atveju tokį vaidmenį atlieka filmai.
– Įdomi knygoje ir merginų draugystės-konkurencijos-priešpriešos tema. Įdomu išgirsti, kaip jūs žvelgėte į ją? „Pietinia kronikas“ draugystė irgi buvo svarbi, bet gal kiek kitokia?
– Man regis, kad Edita iš tiesų artimos draugės neturi. Vien tik Justė, tačiau ir ji dėl savų priežasčių ištikus sunkesniems momentams tarsi atsitraukia, nepalaiko Editos situacijose, kai nepritaria jai. Ir kadangi Edita neturi labai artimos draugės, ji rašo dienoraštį, žiūri įvairius filmus, bendrauja su jais ir bando suprasti save per filmų personažus.
Rašant merginų personažus norėjosi parodyti ir tam tikras to laikmečio galimybes, trajektorijas, kurias merginos rinkosi. Editos pusseserė rinkosi modelio kelią, Monika – mokslus, matyt, norėdama ištrūkti iš vargano gyvenimo ir to rajono, Justė renkasi stovėti ant savo kojų, būti stipri ir taip pasirengti pasauliui.
O štai Editai „nelimpa“ nė vienas variantas – ji plūduriuoja, bando suprasti, kuris yra jos kelias.
– Pasirodė, kad šiame romane daug vienišumo, nežinojimo ar neturėjimo, kur atsiremti. Gal net netikėjimo savimi. Galvočiau, kad tai galėtų būti ir nuoroda į romano pavadinimą. Galima būtų kalbėti ir apie psichologinį kompleksą. Ar stengėtės parodyti ir to laikotarpio skausmingumą?
– Svarsčiau, į ką galėtų būti panaši šios knygos atmosfera, tai pirmas į galvą atėjęs dalykas – suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmai, kurie ir liūdni, ir niūrūs, ir juokingi. Matyt, tai viena iš daugelio minčių pradžioje, į kurią pusę galėtų vystytis istorijos tonas.
Norėjosi užgriebti to meto jauseną. Dabar jauni žmonės puikiai žino psichologines sąvokas, bet anuomet nemokėjome išsakyti ar apibrėžti to, kas su mumis vyksta. Dienoraščio rašymo linija knygoje nurodo į norą save apmąstyti ir reflektuoti bei išsipasakoti, rasti kažką, kas tave supranta.
„Editas kompleksas“ – apie merginą, bet turi daug daugiau ir universalių dalykų negu tų, kuriuos suvokiame kaip moteriškus ar vyriškus.
Rašydamas daug galvojau ir apie Editos tėvus. Begalvojant ir berašant pasirodė Dalios Leinartės knyga „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“. Joje tarp tėvų ir vaikų dominuoja šaltas santykis – jis buvo skatinimas ir valstybės. Tarsi turėtumei valstybei auginti žmogų. Šeima nėra tokia svarbi kaip kad būti „tikru sovietiniu piliečiu“. Tad galvojau apie tokius tėvus, kurie niekada nepagirs, nepasakys šilto žodžio, nes vaikas „ruošiamas“ gyvenimo sunkumams. Ir tokia elgsena dominavo su visais vaikais, ne tik merginomis. Juk vaikų auklėjimo principai dažnai ateina ir iš to, kaip visuomenė juos suvokia.
Editos santykiai su tėvais – ypač tėvo kontrolė ir mamos pasyvumas – kelia įtampą: Edita bijo būti nubausta, jaučiasi kalta dėl savo troškimų, jai niekas nepadeda priimti savo kūniškumo. Tad „Editos kompleksas“ šiek tiek ironiškas terminas, tinkantis veikėjos polinkiui save analizuoti, tyrinėti per žiūrimus filmus, iš kurių ji pažįsta ne tik save, bet ir kitus žmones, kurie užsuka į videonuomą.
„Editas kompleksas“ – apie merginą, bet turi daug daugiau ir universalių dalykų negu tų, kuriuos suvokiame kaip moteriškus ar vyriškus. Vienas iš tokių universalių dalykų: iš sovietinio laikotarpio atėjęs žemos savivertės jausmas, kad esame niekam tikę, niekam nereikalingi, niekam neįdomūs.
– Pagrindinė jungtis tarp „Pietinia kronikas“ ir naujosios knygos – Rimanto personažas. Žvelgiant iš Editos perspektyvos jis nepasirodo pačiomis geriausiomis savybėmis. Matyt, galima būtų net galvoti apie jį kaip „patvirtinantį“ Editos įsitikinimą, kad ji – per prasta. Jam ir jo pasauliui. Šis personažas yra siejamas su jumis asmeniškai, yra autobiografiškas. Kaip jūs pats dorojotės su šiuo vaizdiniu ir šiuo nauju personažo statusu knygoje?
– Kartojasi kelios scenos iš „Pietinia kronikų“, tik pasakojamos iš Editos perspektyvos. Galvojau, kaipgi tai padaryti? Kaip galima paversti tai į naują istoriją ir siužetą? Begalvojant apie šią dinamiką kilo mintis apie vaikiną, kurį yra įsimylėjusi Edita. Rimantui gal atrodo, kad tas vaikinas yra jis, bet taip nėra. Editai jis tebuvo savotiškas „B“ variantas.
Tokia situacija – žmogiška: jauti, kad galbūt ne tavo žmogus, bet gal santykis su juo atkreips to kito, kurį esi įsimylėjęs, dėmesį. Bet nelaikyčiau to nusivertinimu, gal labiau – kvailu būdu įrodyti savo savivertę. Tarsi jei kažkas žmogumi domisi, o svarbu ne tas žmogus, o kad kitas pamatytų ir kad įrodytumei savo vertę.
– Pabaigai – esate sakęs, kad kai kurie su Šiaulių miestu susiję projektai yra bandymas pakeisti naratyvą, kad Šiauliai – saulės miestas. O kuria prasme šią misiją atlieka naujasis romanas? Kaip norėtumėte, kad pakeistų?
– Nepakeisi to naratyvo. Tokia miesto kultūros politika – viskas yra daroma dėl tos saulės ir tegul būna. Bet man pačiam tas simbolis be galo tolimas. Negali prie saulės priartėti – Ikaras jau bandė. Man šis simbolis šaltas, kaip paradoksaliai tai beskambėtų. Bet gal gerai, kai yra ne vienas būdas pažiūrėti į miestą.
Tiesa, rašydamas šią knygą negalvojau apie miestą tiek daug. Galbūt „Remyga“ labiau susitelkė į šią temą, svarsčiau apie miesto mitologiją. O „Pietinia kronikas“ susitelkė į miesto dalį, pakraščius. Manau, kad miesto apskritai naujame romane gerokai mažiau – kur kas svarbesnė asmeninė drama, kuri vyksta miesto fone.
