Garsas apie šią knygą pasklido iš lūpų į lūpas, netrukus ji buvo išversta į 26 kalbas, o 2015 metais Vokietijoje išrinkta Metų knyga. Daugybę žmonių ši knyga paskatino pakeisti gyvenimą, o jos autorius pateko į labiausiai įkvepiančių lyderystės ir asmeninio tobulėjimo mąstytojų šimtuką.
Pagrindinis knygos „Kavinė pasaulio pakrašty“ veikėjas – vadybininkas Džonas niekuo neišsiskiria iš kitų. Darbas–namai–miegas–darbas. Nuolatinis bėgimas, pastangos viską suspėti ir aprėpti. Kartą Džonas nuklysta nuo pagrindinio kelio ir atsiduria nedidukėje kavinėje. Jis tenori valandėlę atsikvėpti. Kavinės meniu viršelyje įrašyti klausimai: Kodėl jūs čia? Ar bijote mirties? Ar jūs laimingas? – priverčia Džoną į savo paties gyvenimą pažvelgti naujai.
„Kavinė pasaulio pakrašty“, romano apie gyvenimo prasmę, autorių kalbino amerikiečių žurnalistė Cathrin Ruppert.
Maiko papasakota istorija, kai jis Kosta Rikos paplūdimy uždavė sau klausimą „Kodėl aš čia?“, iš tikrųjų yra mano paties istorija.
– Kada Jums pačiam iškilo klausimai, kuriuos knygos „Kavinė pasaulio pakrašty“ herojus randa įrašytus meniu?
– Man tie klausimai iškilo skirtingais gyvenimo etapais. Maiko papasakota istorija, kai jis Kosta Rikos paplūdimy uždavė sau klausimą „Kodėl aš čia?“, iš tikrųjų yra mano paties istorija. Tuo metu buvau dvidešimt aštuonerių ir mano, kaip ir Maiko, gyvenimas buvo beprotiškas. Jau buvau bepradedąs kraustytis iš proto. Tuo metu vakarais lankydavau paskaitas, dieną dirbdavau visu etatu ir kiekvieną laisvą minutę treniruodavausi, stengdamasis tapti profesionaliu tinklinio žaidėju. Kiekviena mano gyvenimo sekundė buvo suplanuota. Kaip tik tada, grožėdamasis vaizdais Kosta Rikos paplūdimy, pirmą kartą uždaviau sau šį klausimą. Ir viskas pasikeitė.
Klausimas „Ar aš bijau mirties?“ man iškilo keliaujant. 2002-aisiais mečiau viską ir leidausi su žmona į kelionę aplink pasaulį. Per pusaštunto mėnesio pamačiau tiek nuostabių dalykų, sutikau tiek įdomių žmonių ir pažinau tiek kultūrų, kad vieną rytą pabudęs supratau, jog galėčiau dabar pat mirti ir nė kiek dėl to nesigailėčiau. Tai nereiškia, kad norėjau mirti, tiesiog jaučiausi išpildęs tiek savo troškimų, pamatęs tiek vietų, apie kurias svajojau, kad jeigu būtų tekę mirti, būčiau laimingas ir dėl nieko neapgailestaučiau. Iš savo asmeninės patirties ir pokalbių su kitais žinau, kad iš tikrųjų mes bijome ne pačios mirties, o mirti suprasdami, kad taip iš tikrųjų ir negyvenome. Bet man tai buvo nebeaktualu.
„Ar aš laimingas?“ – šito paklausiau savęs dar vėliau. Nuo tada, kai Kosta Rikoje uždaviau sau pirmąjį klausimą, stengiausi vėl patirti tą nušvitimą ir pasitenkinimą. Bet nei pinigai, nei darbas, nei naujas automobilis man pasitenkinimo neatnešė. Keista, keliaudamas po Kosta Riką aš tikrai jaučiausi laimingas, bet po to man prireikė beveik penkerių metų, kad suprasčiau (o gal prisiminčiau?), jog tereikia vėl užsiimti tuo, kas man patinka, ir tas pasitenkinimas sugrįš. Kai buvau mažas, mano tėvų pajamos buvo kuklios, tad gyvenome taupiai. Todėl man, matyt, prireikė laiko, kol supratau: pinigai man laimės ir pilnatvės jausmo neatneš, kaip kad maniau. Aš netvirtinu, kad pinigai yra blogis arba gėris. Tai nėra nei viena, nei kita, tai tik pinigai. Turėti pinigų gerai, bet aš supratau, kad vien pinigų neužtenka, kad pasijustum laimingas. Iš tikrųjų man reikėjo laisvės ir, priešingai nei įprasta manyti, tam, kad būtum laisvas, pinigų nereikia.
– Kokie po to buvo Jūsų veiksmai? Kaip nuo tada pasikeitė gyvenimas?
– Po to, kai paklausiau savęs, ką čia veikiu, man prireikė beveik penkerių metų, kol apsisprendžiau siekti pilnatvės ir taip gyventi nuolat. Aš tikiuosi, kad kiti žmonės pasimokys iš mano patirties ir jiems prireiks mažiau laiko suprasti, ko jie nori. Jei jau pasiekėte nirvaną, nėra reikalo įrodinėti, kad galite gyventi kitaip. Mėgaukitės ta nirvana.
Suvokęs, kad nebijau mirties, pasijutau lyg patyręs nušvitimą. Paradoksalu, bet nuo to laiko aš neabejoju, kad nėra tokio dalyko kaip mirtis. Mano galva, mes tiesiog pereiname iš vieno būvio į kitą. Tai, ką patyriau atsakęs į pirmą klausimą, mane nuvedė prie antrojo nušvitimo. Tai buvo fantastiška patirtis – aš pasijutau tarsi išsilaisvinęs iš pančių. Tai nereiškia, kad tapau nerūpestingas, tiesiog nuo to laiko mano kasdieniame gyvenime smarkiai sumažėjo streso.
Grįždamas iš Kosta Rikos jaučiausi laimingas, bet paskui nutolau nuo šios būsenos, mat desperatiškai stengiausi užsitikrinti, kad ji vėl mane aplankys. Aš susikoncentravau į pinigus ir stengiausi jų uždirbti daugiau, kad galėčiau vėl pasijusti laivas. Kitais žodžiais tariant, savo noru atsisakiau laisvės penkeriems metams. Bet galiausiai supratau, kad laisvė – tai proto būsena, o ne skaičiukai banko sąskaitoje. Jei susikoncentruojate į materialius dalykus, o ne į save, problemų neišvengsite. Supratau tai keliaudamas aplink pasaulį, todėl dabar, kad ir ką daryčiau, stengiuosi pritaikyti tą patirtį kasdienybėje.
Kai uždaviau sau tuos tris klausimus, mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Savaime suprantama, į teigiamą pusę, mat nerimas, baimė, stresas, nusivylimas ir kitos negatyvios emocijos, kurios taip ilgai buvo neatskiriama gyvenimo dalis, išnyko. Žinoma, kartais jos vis dar pasirodo ir bando sugriauti mano tvirtovę, bet aš jau pakankamai ilgai gyvenu be jų, kad suprasčiau, jog toks gyvenimas yra kur kas malonesnis ir teikia daugiau pasitenkinimo, tad neleidžiu joms įleisti šaknų.
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, kad pakeitus požiūrį, kitose mano gyvenimo srityse taip pat viskas susitvarkė. Turiu galvoje santykius, laisvalaikį, netgi finansus – ir ne šiaip susitvarkė, o nuosekliai toliau gerėja.
Gyvenimas gali būti nuostabiausias nuotykis. Arba jis gali būti nuobodus, skausmingas ir varginantis. Prireikė laiko, kol suvokiau, kad viskas priklauso nuo manęs, kad galiu rinktis, koks bus mano gyvenimas.
– Knygoje rašote, kad ieškojote savo gyvenimo tikslo ir jį radote. Ką dabar pavadintumėte tikslu?
– Dabar mano gyvenimo tikslas – toliau tobulėti, išmokti geriau suprasti žmogiškąją patirtį, dalytis su kitais savo žiniomis, kad ir kiti galėtų tobulėti. Gyvenimas gali būti nuostabiausias nuotykis. Arba jis gali būti nuobodus, skausmingas ir varginantis. Prireikė laiko, kol suvokiau, kad viskas priklauso nuo manęs, kad galiu rinktis, koks bus mano gyvenimas. Manau supratęs tai tik todėl, kad kiti – nuėjusieji tokį pat kelią kaip ir aš – pasidalijo su manimi savo žiniomis ir padėjo suvokti, kad yra alternatyva. Jeigu ne jie, manęs čia nebūtų. Todėl dabar aš stengiuosi padėti kitiems.
– Ar ilgai ieškojote gyvenimo tikslo?
– Pirmą kartą jis šmėkštelėjo, kai man buvo 28-eri, bet tik sulaukus 32-ejų mano nuojauta peraugo į žinojimą. Manyčiau, kad jei žmogus yra smalsus ir atviras naujoms patirtims, gyvenimo tikslas jam palaipsniui atsiskleidžia. Esmė lieka ta pati, bet bėgant metams išryškėja nauji niuansai, tas tikslas evoliucionuoja, išauga naujų atšakų.
– Kuo dirbote prieš parašydamas „Kavinę pasaulio pakrašty“? Ar paskui atsisakėte šio darbo?
– Kaip jau sakiau, prieš parašydamas „Kavinę pasaulio pakrašty“, beveik metus keliavau su žmona po pasaulį. Per dieną mes išleisdavom maždaug 40 dolerių. Būtent ši patirtis mane paskatino parašyti knygą, o po to sekė dar dvi knygos. Tada ir prasidėjo mano, kaip rašytojo, karjera. O iki tol dirbau verslo strategijos konsultantu – patardavau bendrovėms, kaip uždirbti daugiau pinigų. Įdomiausia, kad praėjus ketveriems metams po to, kai pasitraukiau iš verslo pasaulio, parašiau knygą apie tai, kaip pritaikyti GT (Gyvenimo Tikslo) principus ir tai, ką vadinu „didžiuoju gyvenimo penketu“, darbe. Šios knygos idėja man kilo suvokus, kad dauguma žmonių 70 proc. savo laiko praleidžia darbe, vykdami į darbą arba galvodami apie darbą. Ir taip nuo pirmadienio iki penktadienio! Taigi, jeigu jie nori pasiekti savo Gyvenimo Tikslą, šie 70 proc. laiko suteikia puikiausią galimybę tą padaryti.
– Esate įtrauktas į labiausiai įkvepiančių lyderystės ir asmeninio tobulėjimo mąstytojų šimtuką. Ką gi sakote savo klausytojams? Ir kas Jus kviečia skaityti paskaitas – privatūs asmenys ar organizacijos, bendrovės?
– Kai buvo išleista „Kavinė pasaulio pakrašty“, sulaukiau daugybės kvietimų skaityti paskaitas motyvacijos ir asmeninio tobulėjimo tema, mane kvietė tiek privatūs asmenys, tiek organizacijos. Iš pradžių tai buvo savotiškas hobis – konsultuodavau nedideles dešimties ar dvidešimties žmonių grupes, – bet netrukus tos paskaitos peraugo į rimtus seminarus. Prisipažinsiu, įėjęs į salę ir pirmą kartą išvydęs, kaip į mane susminga daugiau kaip tūkstančio klausytojų žvilgsniai, išsigandau. Bet atskleisiu jums paslaptį – kai tavęs prašo kalbėti apie tai, kuo tu gyveni ir kuo tiki, tą padaryti lengva, ir visai nesvarbu, ar tavęs klausosi vienas žmogus, ar tūkstantis...
Nuo tada, kai pasirodė mano knyga, esu nuolat kviečiamas į įvairias konferencijas ir susitikimus. Aptarti „Kavinės pasaulio pakrašty“ idėjų su skaitytojais vykau į Ispaniją, Turkiją, Jungtinę Karalystę, Olandiją, Indiją ir kitas šalis. Pavyzdžiui, Indijoje praleidau penkias savaites ir vedžiau seminarus šešiuose miestuose. Man patinka bendrauti su žmonėmis, bet dabar stengiuosi apsiriboti 2–3 renginiais per mėnesį, kitaip daug laiko praleisčiau toli nuo šeimos, o juk dabar aš turiu dukrelę!
Mane kviečia įvairios organizacijos – tarptautinės bendrovės, ligoninės, valstybinės įstaigos, universitetai ir kt. Paprastai seminaruose aš aptariu esminius savo knygų principus, aiškinu žmonėms, kad gyvenimas gali būti arba didis nuotykis, arba didis nusivylimas. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – mums rinktis. Primenu jiems paprastą faktą: vidutiniškai žmogus gyvena apie 28500 dienų, ir jei nebūsime atsargūs, tos dienos greitai prabėgs – nė nepastebėsim, kaip nugyvensim gyvenimą, o nuotykis taip ir neprasidės.
Aš iš visų jėgų stengiuosi įkvėpti žmones, kad jie patikėtų savimi, savo svajonėmis, visatos magija. Stengiuosi paskatinti juos imtis veiklos, kažką keisti. Juk ko verta svajonė, jei žmogus nieko nedaro jai įgyvendinti? Ją tiesiog praryja užmarštis...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
