Soniai Purnell į rankas pakliuvo 1940 metų laiškas – tuo metu Winstonas Churchillis buvo neseniai pradėjęs eiti ministro pirmininko pareigas. Buvo pats Antrojo pasaulinio karo įkarštis, Anglija buvo atsidūrusi ties praraja.
„Ji suprato, kad jos vyrui gresia prarasti palaikymą žmonių, kurie jam buvo svarbiausi. Jis buvo ūmus, šiurkštus, valdingas. Tad žmona parašė jam laišką, kuriame kalbėjo apie tai, kad žmones reikia pritraukti, įkvėpti jiems meilę. Po šio laiško Churchillio elgesys pasikeitė. Pasikeitė ir žmonių požiūris į jį.“
Perskaičius laišką, S.Purnell parūpo sužinoti daugiau apie moterį, kurios įtaka padėjo Anglijai (ir Churchilliui) išgyventi du pasaulinius karus. Rezultatas – „Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai” (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, išleido „Tyto alba“). Purnell kalbasi su Inskeepu apie Clementine'os Churchill kilmę, ambicijas ir tai, kaip ji elgtųsi šiais laikais, jei tebebūtų gyva.
Kaip Clementine susituokė su Churchilliu
Manau, ji suprato, kad negali būti eilinė žmona. Antraip būtų praradusi Winstoną. Niekada jo nebematytų. Taigi Clementine nuo pat pradžių stengėsi tapti tokia moterimi, kuri tiktų Churchilliui į porą. Ji norėjo įrodyti, kad yra jo verta. Jiems susituokus daugelis žmonių taip nemanė. Clementine atėjo iš nedarnios šeimos, buvo gana drovi. Tik savo pačios pastangų dėka ji įgijo išminties, tapo nuovoki, išsilavinusi, apsiskaičiusi.
Clementine šeima
Jos senelis buvo škotų erlas, o motina tam tikra prasme buvo Viktorijos epochos maištininkė: ledi Blanche. Ją ištekino per prievartą, santuoka nebuvo nusisekusi. Jos vyras vaikų nenorėjo, o ji labai norėjo. Galiausiai ledi Blanche pasinėrė į motinystę su entuziazmu, bet… be vyro! Vienu metu ji turėjo apie 10 meilužių. Nenuostabu, kad padorioji visuomenė jos vengė, jai amžinai trūkdavo pinigų. Šeima kraustydavosi tai šen, tai ten. Tariamas Clementine tėvas, seras Henry Hozier, sykį mėgino ją pagrobti. Jai pavyko pasprukti. Trumpai tariant, ne tokio gyvenimo tikėtumeisi iš škotų erlo anūkės.
Kuo patraukė Winstonas
Kilusi iš nedarnios šeimos, amžinai kenčianti pinigų stygių, anksti pradėjusi dirbti – Clementine labai skyrėsi nuo Winstono sutinkamų damučių, kurias domino tik suknelės ir pokyliai. Staiga jis susipažįsta su moterimi, kuriai iš tiesų rūpi tai, ką jis pasakoja – tai jį jaudino. O ją pakerėjo, kad šis vyras noriai ir su užsidegimu kalba apie pasaulio įvykius, kuriuose ji pati troško dalyvauti.
Kaip Clementine padėjo išgelbėti vyro karjerą
Manau, Winstonas visada norėjo tapti ministru pirmininku. Ji irgi to norėjo. Karjeros pradžioje jis pridarė daugybę klaidų. Prisiminkime kad ir Dardanelus (bei Galipolio kampaniją) Pirmojo pasaulinio karo metais – visiška karinė katastrofa. Gal ir galima ginčytis, kad tai nebuvo Churchillio kaltė… o gal ir ne. Šiaip ar taip, kaltę teko prisiimti jam.
Jo karjera žlugo. Žmona suprato, kad jam teks paplušėti, norint susigrąžinti gerą vardą. Savanoriškai pasirinkęs kovą Vakarų fronto apkasuose, jis parodytų žmonėms nesąs tik pasipūtęs karštakošis, kad jam rūpi ne vien jis pats.
Clementine jį įspėjo negrįžti per greitai iš Vakarų fronto
Taip, ar galite tuo patikėti? Bet kurią akimirką jį galėjo pakirsti kulka. Bet ji norėjo, kad žmonės norėtų jį susigrąžinti. Ji žinojo: jeigu jis tiesiog sugrįš, žmonės kalbės: „Et, tai senasis Winstonas. Nepasimokė“, o jeigu pasiliks apkasuose gana ilgai, žmonės supras, kad jis reikalingas prie valstybės vairo, ir viskas pasikeis.
Kokių veiksmų ėmėsi pati Clementine
Ji suprato, kad visa, kas 1940–1941 metais liko Britanijai – tai bendruomenės dvasia, kurią reikėjo ugdyti, puoselėti ir tausoti. Žmonės nebuvo patenkinti. Po oro atakų trūko maisto, bombardavimai buvo siaubingi. Žmonėms buvo šalta, tamsu, baisu. Clementine kreipėsi į vyriausybės ministrus. Prašyčiau tiems įjungti šildymą, prašyčiau įsitikinti, ar pas anuos yra avarinis išėjimas, prašyčiau pagaminti 2 milijonus naujų lovų, kad žmonės reidų metu galėtų miegoti apsikabinę savo vaikus ir jiems nebūtų taip baisu. Ji suprato, kad šių problemų sprendimas pažadins karo metų dvasią, apie kurią žmonės tebekalba iki šiol.
Rašymas apie Clementine'ą pakeitė Sonios Purnell požiūrį į šiuolaikines politines poras
Kartais pažvelgiu į šiandienines politines poras ir svarstau, kokias ambicijas jos puoselėja. Žinoma, dabar kiti laikai, bet Britanijoje vis dar labai retai išgirsi kalbant apie ministro pirmininko žmoną, nebent – kokią suknelę ji vilkėjo per priėmimą arba kur važiuos atostogauti. Man labai keista, kad mes vis dar nevertiname to, kad gauname du už vieno kainą – kaip kad buvo su Churchilliais.
Ko galėtume laukti iš Clementine'os, jei ji būtų gimusi vėlesniais laikais
Kadaise jaunystėje Clementine užsiminė, kad mielai būtų tapusi politike, jei tik būtų gimusi su kelnėmis, o ne sijonu. Jeigu šiandien ji būtų gyva, neabejoju, kad turėtų kėdę ministrų kabinete. Kas ten žino, galbūt vieną dieną ji būtų tapusi ir ministre pirmininke.
