Išnykę įpročiai ir menkstantis rimtosios literatūros vaidmuo
„Kaip jums atrodo, koks kultūros reiškinys, susijęs su skaitymu, dabar jau yra beveik išnykęs? – auditorijos klausė T.Vaiseta. – Mano atsakymas būtų: skaitymas tualete. Dabar tualete mes skaitome daug, bet nebe knygas.“
Skaitymo tualete istorija tėra smagi platesnės tendencijos iliustracija – iš mūsų gyvenimo traukiasi ir rimtoji literatūra.
-
Vertėja Toma Gudelytė – apie širdį palietusias knygas ir partizanų istorijų rezonansą Italijoje
-
Iš lietuvių į italų kalbą verčiantis Adriano Cerri: „Kai pirmą kartą čia atvažiavau, įsimylėjau Lietuvą“
-
Distopinį romaną parašiusi Gražina Kelmelytė: „Mėginau visą visuomenės kūną pavaizduoti kaip vienos moters protą“
-
Balsuokite: 15min geriausių metų knygų rinkimai prasidėjo
Pažvelgus į interneto svetainės knygos.lt perkamiausių knygų dvidešimtukus, pakanka vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek per pastaruosius penkerius metus juose atsirado rimtosios grožinės literatūros kūrinių. Pasak istoriko, praeitų metų sąraše tėra tik viena knyga, kurią galima priskirti tokiai literatūrai – Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“. 2022–2023 metais nėra nė vienos knygos. 2021 metais pirmoje vietoje buvo Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ (antra dalis), šeštoje – George'o Orwello „1984-ieji“.
„Natūralu, nes tuo metu visi buvome išsigandę, užsidarę namuose ir galvojome, kad ateina 1984-ieji“, – komentavo T.Vaiseta.
Iliuzijos ir pramogų kultūra
G.Radvilavičiūtė pabrėžė, kad paradoksalu kelti skaitymo menkimo klausimą – juk Vilniaus knygų mugėje apsilanko daugiau nei 50 tūkst. žmonių, apstu knygų premijų ir konkursų. „Gali susidaryti įspūdis, kad žmonės kaip tik labai skaito ir tai, apie ką kalbame, yra netikras pavojus“, – sakė ji.
Tačiau kiekybiniai rodikliai ne visuomet atspindi skaitymo įpročius: „Žmonės gali eiti į knygų mugę pasiklausyti muzikos ar praleisti laiko ir nė neužeiti į knygų paviljoną arba neįsigyti nė vienos knygos.“
Anot prozininkės, tai parodo, jog visuomenė tapo pramogų kultūra. Šį teiginį ji iliustravo netikėtu pavyzdžiu – žmogaus laidotuvėmis. „Laidotuves vertinu kaip tarpdisciplininį renginį: guli pagrindinis lyrinis herojus (dabar jau net neguli, o žiba pelenais), ant sienos rodomas kinas, renginys yra stilistiškai apipavidalintas. Pavyzdžiui, baltu rožės žiedu, violetine kalija ar kitais stilistiniais pageidavimais. Kai išnešama urna, visi paplojame, kaip po kiekvieno renginio“, – kalbėjo G.Radvilavičiūtė.
Pramogų kultūra pastebima ir kur kas įprastesnėse formose – perpirkto formato televizijos laidose, kurios remiasi klišėmis. Tokias laidas gali sugerti į save be jokių pastangų.
Panašią tendenciją, rašytojos teigimu, įgavo ir literatūra. Daugelio kūrinių stilius tapo „draugiškas aplinkai, nieko žmoguje nepaliekantis“. Taip yra todėl, kad autentiškas knygos pasaulis ir stilius reikalauja pastangos.
„Skaitymas jau nėra pramoga arba ji pralaimi prieš kitas siūlomas pramogas“, – konstatavo G.Radvilavičiūtė, pridėdama, kad beveik sutinka su A.Šliogerio teiginiu, jog pagrindinis blogis – ekranas.
Kultūros perprodukcijos krizė ir DI iššūkiai
Kita neskaitymo priežastis – kultūros kaip produkto pertekliaus krizė: „Tai nuskambėjo kaip barbariškas teiginys. Žmonės, kurie dirba kultūros sferoje, gali argumentuotai prieštarauti: Negi kultūros gali būti per daug?“
O kodėl blogos kultūros darosi per daug? Prozininkė pateikė dar vieną „barbarišką“ teiginį – dėl demokratijos. Juk kiekvienas kūrėjas, talentingas ar ne, demokratijos sąlygomis turi vienodą startą. Tokiu būdu leidyklos gauna pinigų, o rinka užpildoma bet kokia literatūra.
„Norėjau siūlyti kultūros institucijai įsteigti stipendiją rašytojui, kad jis nerašytų bent penketą metų. Sutaupom popieriaus, leidyklos intelektinio darbo ir algų“, – šaržavo rašytoja.
Koją kiša ir dirbtinis intelektas (DI). G.Radvilavičiūtė ironizavo, kad ne žmogaus parašytus tekstus vertintų palankiai, nes jau yra skaičiusi knygų kaip dirbtinio intelekto parašytas. „Kai kurios netgi įėjo į geriausių knygų penketukus“, – juokavo ji.
Su DI problematika sutiko ir T.Vaiseta, pažymėdamas vakarietiškos kultūros orientaciją į individualybę: „Būsime robinzonai kruzai – visiškai vieniši ir viską darysime patys. Kai žiūri į tą „TOP 20“, 80 proc. knygų sudaro savipagalba arba savišvieta, kur turi pats viską pasidaryti.“ Pasak istoriko, dirbtinis intelektas užbaigs šį darbą.
Be to, kyla pavojus visuotiniam raštingumui. „Tokios visuomenės kaip mūsų labai džiaugiasi gavusios dirbtinio intelekto įrankius. Yra žmonių, kurie tiesiog nesupranta skyrybos. Dauguma intuityviai deda kablelius. Tą žinau skaitydamas daugelį studentų darbų. Dabar, kai atsiunčia tekstus, matau, kad viskas puikiai sudėta“, – dalijosi T.Vaiseta.
Dirbtinis intelektas – vidutinybių įrankis?
Tęsdama DI temą, G.Radvilavičiūtė teigė, kad šis išradimas tapo įrankiu kritinio ir kūrybinio mąstymo stokojantiems žmonėms: „Tarkime, išeina iš parodos ir nieko apie ją negali pasakyti, išskyrus „gražu“, „negražu“, „tas paveikslas fainas“. Tokie žmonės pirmieji uoliai ėmėsi naudotis dirbtiniu intelektu. Supratau, kad tai jiems leido staiga pasijusti protingiems.“
Rašytojos teigimu, žmogui pasijusti moderniam yra vienas iš pagrindinių instinktų. Modernumas prilygsta pinigų, sekso ir valdžios poreikiui.
„Kai buvo išrastas traukinys, rašytojas Henrichas Heinė sakė: na va, šalia visų privalumų žmogus sunaikino erdvę. Mums liko tik laikas. Dabar yra sunaikinta erdvė ir sunaikintas laikas, – tvirtino G.Radvilavičiūtė, – o su dirbtinio intelekto atsiradimu galbūt ir kritinis mąstymas bei kūrybiškumas.“
Ar literatūra turi atramas?
Kurio rašytojo „traukinyje“ riedate – Williamo Faulknerio ar Ernesto Hemingway'aus? Tokį klausimą kadaise bare buvusiems žmonėms uždavė T.Vaiseta. E.Hemingway'ų žinojo visi, W.Faulknerio, pasirodė, beveik niekas. Tai, pasak istoriko, parodo literatūros tradiciją Lietuvoje.
„Lietuvos literatūros tradicija yra atsisėsti ant vienų saugių bėgių ir važiuoti. Net ir tie žmonės, kuriuos galime priskirti prie lietuvių eksperimentatorių, pavyzdžiui, Ričardą Gavelį, atsisėdo ant tų bėgių ir jais pravažiavo visą gyvenimą“, – pastebėjo istorikas.
Taip pat ir su minėtais rašytojais – E.Hemingway'us yra laikomas „saugiu“, o W.Faulkneriui buvo svarbu eksperimentuoti, tad natūralu, jog Lietuvoje apie pastarąjį girdėjusių yra mažiau.
O kodėl dabar stipriausia meno sritimi Lietuvoje galime laikyti kiną? T.Vaisetos teigimu, tai lemia du kino festivaliai, traukiantys jaunus žmones – „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“. Šie festivaliai visą laiką išlaikė kriterijų, pagal kurį galime spręsti, kur yra geras kinas, o kur komercinis.
Literatūros pasaulyje taip pat figūruoja tokie renginiai kaip Vilniaus knygų mugė ir „Poezijos pavasaris“, tačiau jie, pasak istoriko, neprilygsta kino festivaliams: „Knygų mugė niekada nepalaikė rimtosios grožinės literatūros. Ji niekaip nepadeda suprasti, kas yra gera literatūra. O „Poezijos pavasaris“ išvis yra saldofonų balius“, – šaržavo jis.
Kalbos okupacija
Iš žiniasklaidos į mūsų sąmonę nejučia pereina anglų kalbos žodžiai ir konstrukcijos. Anglų kalba įsilieja net ir į grožinę literatūrą bei parodų anotacijas.
G.Radvilavičiūtė pateikė keletą šmaikščių „žodžių okupantų“ pavyzdžių: „Žodis ikoniškas okupuoja kokį penkiolika skirtingų lietuvių kalbos žodžių. Pavyzdžiui, antraštėse: BMW kuria konkurentą ikoniškam „Mercedes“ modeliui; Stasiulytė ikonišką naktį nepaliko abejingų; „Pirmoji banga“ pristato ikonišką „bob“ kirpimą…“
Kitas dažnai naudojamas žodis – toksiškas: „Šis būdvardis yra net knygų antraštėse: toksiški motinų ir dukrų santykiai; toksiški vaikų ir tėvų santykiai; toksiška susirinkimo atmosfera…“
Ir, nors istorikas T.Vaiseta teigė, kad skaitymo ir kalbos kaita yra natūralus pasaulio procesas, prozininkė pabrėžė, kad pernelyg banalu sakyti: Tiesiog pasaulis keičiasi.
„Pokyčiai, kurie vyko žmonijos istorijoje, nėra lygiaverčiai. Anot filosofo Marshallo McLuhano, anksčiau žmogus papildė daiktais jį supančią aplinką. Dabar su pokyčiais vyksta tektoniniai lūžiai ta prasme, kad aplinka kuria patį žmogų“, – užbaigė ji.
Pokalbis vyko organizacijos „UNESCO, Vilnius literatūros miestas“ iniciatyva ir yra tęstinio ciklo „Apie skaitymą iš esmės“ dalis.
