Sovietinio kanono grimasos
Dalia Mankauskienė, kalėdama apie savo vaikystės bei jaunystės patirtis, prisiminė nuostabą, kad anuomet daugelis skaitė tas pačias knygas. Tačiau, anot jos, kitaip ir negalėjo būti – per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų Lietuvoje išleista vos 2163 pavadinimų verstinių knygų. Tai akivaizdžiai liudija, kad didelio pasirinkimo ką skaityti, ypatingai iš Vakarų autorių, iš esmės tuomet ir nebuvo.
Anot jos, skaitytojų pomėgį ir didžiulį grožinių kūrinių poreikį atskleidžia ir knygų tiražai. „Dabar yra gan įprastas romano tiražas 3 tūkst., tuo tarpu sovietmečiu mažiausias tiražas buvo 10 tūkstančių. Tačiau verstinių grožinių kūrinių standartas buvo 80 ar net 100 tūkst.“, – teigė mokslininkė.
Mažas knygų tiražas jokiu būdu nereiškė, kad knyga yra nepopuliari. Net priešingai – tai taip pat buvo savotiška cenzūros forma. Pavyzdžiui, kai atsirado galimybė lietuviškai išleisti Franco Kafkos „Procesą“, šis romanas pasirodė kukliausiu 10 tūkst. tiražu.
Nijolė Maskaliūnienė pabrėžė, kad verstinių knygų cenzūra sovietmečiu buvo vykdoma trimis lygiais: egzistavo sąrašai autorių ir kūrinių, kurių iš principo negalima leisti; tai žinodamos leidyklos sudarydavo savo metinius planus, atsižvelgdamos į tai, kokie kūriniai išleisti centrinėse leidyklose rusiškai, šie sąrašai būdavo siunčiami į Maskvą; čia jie patvirtinti arba cenzūruoti grąžinami į Lietuvą.
Anuomet buvo verčiami toli gražu nebūtinai geriausi autoriai bei jų kūriniai, o tai kas iš principo atitiko sovietinį kanoną.
Tiesa, N.Maskaliūnienės teigimu, egzistavo ir būdų, kaip to išvengti. Pavyzdžiui, ne taip griežtai cenzoriai žiūrėjo į smulkiąją prozą, todėl anuomet buvo populiarūs įvairių šalių autorių novelių rinkiniai. Šiems leidiniams nebuvo būtinas Maskvos leidimas.
Tačiau ir čia esama cenzūros pavyzdžių. „Suplanavus čekų novelių rinkinį, iš šio sąrašo buvo pareikalauta išmesti Bohumilo Hrabalo kūrinius, mat 1968 metais autorius dalyvavo Prahos pavasario įvykiuose“, – pasakojo N.Maskaliūnienė.
Ar viskas versta iš rusų kalbos?
Nors tarp skaitytojų populiariausi buvo Vakarų autorių kūriniai, tačiau verstinių knygų sąrašai buvo sudaroma atsižvelgiant ir į nustatytas kvotas – kokią dalį per metus turi sudaryti rusų bei tarybinio laikotarpio knygos, taip pat draugiškų valstybių – kinų, vietnamiečių bei kitų – autorių kūriniai.
Pasak N.Maskaliūnienės iki šiol gyvuoja mitas, kad didžioji dalis visų vertimų Lietuvoje yra iš rusų kalbos, tačiau tai tikrai nėra tiesa.
„Lietuvoje net redaktoriai buvo skatinami mokytis užsienio kalbų, kad galėtų geriau dirbti su vertimais. Tokiu būdu bandyta atsiplėšti nuo vertimų iš rusų kalbos ir praplėsti savo ribas“, – pasakojo mokslininkė.
Daug knygų anuomet pasirodė verstų iš anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų bei ispanų kalbų. Ir net iš tokių egzotiškų kalbų kaip vietnamiečių ar turkų buvo išleista po keliolika kūrinių.
Įdomu tai, kad po Kubos revoliucijos ypatingo dėmesio sulaukė ispanų kalba ir apskritai Lotynų Amerikos literatūra. Pasak N.Maskaliūnienės, sovietų valdžia tikėjosi, kad ilgainiui visoje Lotynų Amerikoje kils revoliucijų banga, todėl per dešimtmetį tiek lietuviškai, tiek rusiškai pasirodė daugybė ispanakalbių autorių kūrinių leidimų.
Vis dėlto, šiandien tyrėjams ne visada paprasta atsekti iš kokių knygų bei kalbų anuomet buvo verčiami populiarūs kūriniai, mat toli gražu nebūtinai visose knygose buvo nurodomos tikslios metrikos. Būtent todėl čia atsiranda ir nemažai paradoksų bei netikėtumų.
Pavyzdžiui, Mikės Pūkuotuko vertėjas V.Čepaitis Maskvoje neradęs šios knygos originalo kalba, kūrinį vertė iš lenkų kalbos. Tačiau pačiame leidime tai nėra nurodoma.
Vertimų vilkduobės šiandien
Dainos Valentinavičienės teigimu, anuomet egzistavo ir tekstinė cenzūra – nors kai kurie kūriniai leidžiami, tačiau jie yra negailestingai iškupiūruoti. Labiausiai cenzūruojamos buvo politinės, religinės ir moralinės temos.
Pavyzdžiui, Danielio Defoe kūrinyje „Robinzonas Kruzas“, kuriame esama nemažai religinių motyvų, vertime jie visi iškupiūruoti. Kai pagrindinis veikėjas išsigelbėja iš sudužusio laivo, jis dėkoja Dievui, kad laivą taip arti atplukdė iki kranto. Tuo tarpu vertime sakoma, kad tai jūros bangų „nuopelnas“, o Robinzonas dėkoja likimui.
Šitaip, D.Valentinavičienės teigimu, šiame kūrinyje buvo iškupiūruota net 20 proc. viso teksto. Panašiai nutiko ir su ypač populiariu bei skaitytojų pamėgtu Marko Twaino romanu „Tomo Sojerio nuotykiai“
Kalbėdamas apie šių dienų knygų leidybą literatūrologas Paulius Subačius pabrėžė, kad ir šiandien mus vis dar pasiekia nauji sovietmečiu darytų vertimų leidimai. Anot jo, kadangi anuomet knygų kupiūros nebuvo žymimos, kaip ir kalbos, iš kurių kūriniai versti, dabartiniai leidėjai to neįvertina ir perleidžia knygas aklai, nepasitikrinę.
Tarp ryškiausių tokių pavyzdžių – Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, kai kurie Thomo Manno, Ernesto Hemingway’iaus kūriniai.
Maža to, anot P. Subačiaus, iki mūsų dienų ateina ne tik kupiūruoti to meto vertimai, tačiau ir komentarai, sovietinės ir ideologizuotos faktų interpretacijos, taip pat to meto viršeliai ir net stalininio laikotarpio iliustracijos.
„Jei jau šiandien kartojame senus grožinių kūrinių leidimus, kaskart būtina vertimą peržiūrėti ir patikslinti, nes kitu atveju, mes nesąmoningai iš naujo esame resovietizuojami“, – kalbėjo P. Subačius.
