Literatūrinėmis premijomis apdovanota autorė kuria jautrias ir įtraukiančias istorijas apie draugystę, drąsą ir gyvenimo iššūkius. Lietuvoje pasirodžiusi jos knyga „Vulkano vaikai“ – tai paslapčių ir nuotykių kupinas pasakojimas apie augimą, pasirinkimus ir vidinę laisvę.
– Kaip atradote pomėgį rašyti? Kada nusprendėte, kad rašysite knygas vaikams?
– Rašyti pradėjau paauglystėje, socialiniuose tinkluose. Iš pradžių rašiau viešą dienoraštį apie savo gyvenimą, o po kurio laiko pradėjau eksperimentuoti su grožine literatūra ir poezija. Pirmąsias trumpas istorijas parašiau būdama 17 metų ir paskelbiau jas internetinėje rašytojų bendruomenėje.
Pirmasis mano parašytas romanas buvo skirtas suaugusiesiems, tačiau pagrindinis veikėjas buvo paauglys. Kiek prisimenu, viena leidykla, kuriai nusiunčiau rankraštį, paskatino mane jį perrašyti kaip jaunimui skirtą knygą. To nenorėjau, bet nusprendžiau pradėti iš naujo ir parašyti romaną jaunimui nuo nulio. Ir staiga rašymas tapo daug smagesnis. Nuo tada rašau vaikams ir jaunimui.
– Ar pati vaikystėje mėgote skaityti knygas?
– Taip, man tai labai patiko, nuolat skaičiau.
– Ar turite kokių nors ritualų, susijusių su rašymu?
– Ne, nebent išgeriu puodelį kavos prieš pradėdama. Man labiausiai patinka rašyti savo namuose – darbo kambaryje, prie stalo.
– Iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip jums kilo knygos „Vulkano vaikai“ idėja?
– Dažnai sunku įvardyti vieną konkretų įkvėpimo momentą ar šaltinį. Idėja tiesiog staiga atsiranda, nors ją būna pastūmėję daugybė smulkių dalykų, minčių ir įvykių. „Vulkano vaikus“ įkvėpė keli dalykai, tarp jų – apsilankymas seno Anglijos kaimo griuvėsiuose. Ten nebuvo jokio ugnikalnio, bet būtent toje vietoje mintyse klaidžiojau įsivaizduodama Lėjos ir Liumo kaimą. Taip pat kurį laiką rašiau trumpas istorijas ir ilgėjausi ilgesnio, fantastinio pasakojimo, į kurį galėčiau pasinerti. Mane įkvėpė ir Karinos Erlandsson „Perlų žvejys“ bei Sonyos Louise Hartnett „Ketvirtadienio vaikas“ – norėjau išplėsti savo rašymą už realistinio stiliaus ribų.
– Apie ką yra ši knyga?
– Knyga pasakoja apie dvylikametę Lėją, gyvenančią mažame kaime ugnikalnio papėdėje. Ji labai artima su savo pusbroliu Liumu. Šiame pasaulyje visi, sulaukę paauglystės, turi dalyvauti rituale: jie suvyniojami į kokoną, užmigdomi žolelių mišiniu, o tada kokonas pakeliamas į didžiulį kokonų medį ir ten išbūna penkerius metus. Tačiau Liumas, kuris ritualą atlieka knygos pradžioje, pradingsta. Lėja leidžiasi jo ieškoti, ir ši kelionė ją bei pakeliui sutiktą naują draugę nuveda į sostinę. Ten jos sužino, kad kokonų vagystes organizuoja galingi žmonės, turintys nedorų tikslų.
– Kokią žinutę šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Manau, kad tai priklauso nuo skaitytojo interpretacijos. Jei pasakyčiau, kokia yra mano žinutė, atimčiau iš knygos dalį jos magijos.
– Lėjos ir Liumo pasaulyje vaikai, sulaukę trylikos metų, susisuka į lėliukes. Tačiau tą daro ne visi. Štai miško plėšikų vaikai į lėliukes nesisuka, bet dėl to pusiaužmogiais nevirsta. Kodėl?
– Norėjau pasėti abejonę Lėjos mintyse – o kas, jei tai melas, kad tampama pusiau žmogumi? Manau, kad „pusiau žmogus“ yra metafora, reiškianti atstumtąjį. Kadangi miško plėšikai patys yra tarsi atstumtieji, jie nesureikšmina ritualo ir nejaučia poreikio kitų laikyti atstumtaisiais, kad jį palaikytų.
– Liumas maldavo Lėjos, kad jį išvaduotų iš lėliukės. Kodėl jam kilo tokia mintis? Juk jo prašymas griauna įprastą pasaulio tvarką.
– Liumas bijo ir abejoja ritualu. Galbūt tai dažniau pasitaiko, nei Lėja mano? Juk išnykti iš pažįstamo pasaulio yra gana baisu. Suaugusieji labai stengiasi apsaugoti ritualą, todėl abejonės tarsi „neleidžiamos“. Tačiau Liumas pasitiki Lėja ir jai jas atskleidžia. O Lėjos „išdavystė“ dar labiau sustiprina jos ryžtą surasti Liumą.
– Liumo ir Lėjos istorija rodo, kad užgimė karta žmonių, kurie nori patys valdyti savo likimą. Argi tai ne maištingos idėjos? Galbūt knyga turės tęsinį?
– Taip, tai knyga apie pasaulio matymą savo akimis ir perėjimą iš saugios, bet ribojančios erdvės į daugeliu aspektų neramų pasaulį. Tai tam tikras maištas ir kitoks brendimo procesas nei kokonų medis. Už kaimo ribų esantis pasaulis galbūt yra ciniškas ir sugadintas, tačiau Lėja, Liumas bei Majva atranda ir panaudoja savo, kaip naujokų, galią.
Nemanau, kad rašysiu tęsinį. Tačiau, pradėjusi kitą knygą po „Vulkano vaikų“, įkvėpimo sėmiausi iš kokono tekstūros pojūčio ir ėmiau rašyti istoriją apie stiklapūčius. Jie taip pat ieško šeimos nario, todėl šias knygas laikau susijusiomis, nors kūriniuose vaizduojama aplinka gana skirtinga.
– Jei Liumas ir Lėja pasibelstų į jūsų duris ir paprašytų patarimo, ką jiems pasakytumėte?
– Jei būsite atskirti ir išsigąsite, žinokite, kad visada galvojate vienas apie kitą. Jūs niekada nesate vieni.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams?
– Nuoširdžiai linkiu, kad galėtumėte pasinerti į šią istoriją taip, kaip aš panirau ją rašydama, ir kad ji liktų su jumis net ir užvertus knygą „Vulkano vaikai“.
