„Kai šaltinių autoritetingumas buvo abejotinas, dažnai veikiau rinkausi tai, kas vaizdinga, o ne tai, kas tikėtina; vieną kitą kartą, jiems tylint, šį tą išgalvojau; bet, mano įsitikinimu, čia niekas neprieštarauja tikrajai istorijai (išskyrus keletą tyčinių, akivaizdžių anachronizmų, panaudotų kaip literatūrinės raiškos priemonė), beveik viskas bent šiek tiek remiasi tradicija arba ankstyvaisiais šaltiniais“ (p. 9). Skaitytojas netruks įsitikinti, kad istorinius ir kultūrinius šaltinius Waugh išmano labai gerai, todėl gali jais laisvai remtis ir improvizuoti.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Šaltinių žinios apie III ir IV a. sandūroje gyvenusios imperatoriaus Konstantino motinos Elenos kilmę labai skurdžios ir prieštaringos. Waugh pasirenka Viduramžių britų kronininkų legendą, anot kurios, Elena buvusi Kolčesterio karaliaus Koelio duktė. Tokia nacionalinė Elenos kilmės versija romano autoriui suteikia progą remtis dar viena britų istorikų legenda – esą jų tauta kilusi iš trojėnų.
Skaitytojas netruks įsitikinti, kad istorinius ir kultūrinius šaltinius Waugh išmano labai gerai, todėl gali jais laisvai remtis ir improvizuoti.
Savo heroję Waugh gretina su kita, Europos kultūroje ne mažiau, o gal ir labiau žinoma Elena – Trojos karo kaltininke. Romano pradžioje iš tolimų šiltų kraštų kilęs mokytojas vergas britų karalaitei skaito Homero Iliadą; tą patį vakarą, pasipuošusi svečių garbei karaliaus rengiamam tradicinės britų muzikos koncertui Elena jaučiasi esanti ana senojo graikų epo Elena, gražiausia iš moterų, griausmavaldžio Dzeuso duktė. Homero Elenos ir Pario meilės aistrą britų karalaitė Elena prisimena ir tuomet, kai netrukus visiems laikams palieka savo šalį išplaukdama su minėto koncerto svečiu – romėnų karininku Konstancijumi, būsimuoju Konstantino tėvu.
Pamokose apie Iliadą ryškėja ir didįjį Elenos gyvenimo įvykį nulėmęs jos mąstymo bruožas – Elena vaikiškai rimtai žiūri į pasakojimus. Kada, kur tai įvyko, iš kur žinoma? – atkakliai klausia ji. O jeigu viskas taip ir buvo, negali nelikti apčiuopiamų pėdsakų – tereikia ten nuvykti ir jų surasti:
– Ar Trojos sienos buvo aukštesnės už mūsiškes Kolčesteryje? – O, taip, manau, tikrai aukštesnės. – Smarkiai? – Labai smarkiai. – Esi jas matęs? – Jos senų seniausiai sulygintos su žeme. [...] – Ir nieko neliko, Marcijau? Nieko, kad bent matytųsi, kur jos stovėjo? [...] – Nesuprantu, – pasakė Elena nužvelgdama tvirtą mūrą, – kaip įmanoma taip imti ir sugriauti miestą. – Pasaulis labai senas, Elena, ir pilnas griuvėsių. Tokioje jaunoje šalyje kaip Britanija gali būti sunku tai suprasti, bet Rytuose pilna smėlio kalnų, kur kadaise stovėjo didingi miestai. Žmonės mano, kad tos vietos neša bloga. Net klajojančios gentys jų vengia, nes bijo vaiduoklių. – Aš nebijočiau, – pasakė Elena. – Kodėl niekas nebando jų atkasti? Ten, po turistų miestu, iš Trojos tikrai kažkas turėjo likti. Kai baigsiu mokytis, keliausiu ir surasiu tikrąją Troją – Elenos.
Labai panašiai, anot jo paties pasakojimo, vaikystėje mąstė Homero Trojos atradėju vadinamas Heinrichas Schliemannas (1822–1890). Neabejoju, kad romano autorius taip norėjo nutiesti ryšį tarp dviejų simbolinių – senosios graikų ir krikščioniškosios – archeologijos figūrų.
Neabejoju, kad romano autorius taip norėjo nutiesti ryšį tarp dviejų simbolinių – senosios graikų ir krikščioniškosios – archeologijos figūrų.
Mėgstantiems aiškintis literatūrinio teksto santykį su senaisiais šaltiniais Waugh, kaip pats paaiškina, palieka gudresnių užuominų. Antai, norėdamas parodyti, kaip žiūri į Antikos laikais platinamą paskalą, neva Elena buvusi lengvai prieinama mergina iš Bitinijos užeigos (todėl vadinta stabularia, „smuklininke“), jis sukūrė pramanytą Konstancijaus meilužės bitinės personažą ir tą bitinę nuskandino. Waugh pasakojime pravardė stabularia atsiranda dėl to, kad (po minėto vakaro koncerto, kuriuo metu lemtingai susitikę apsvaigusio Konstancijaus ir Elenos, gražiausios iš moterų žvilgsniai) jiedu susitinka arklidėse. Konstancijus po vakarykštės puotos gerokai pažaliavęs, todėl iš Elenos gauna amžiam prilipusią pravardę Chloras:
– Toks pažaliavęs. – Mes, galima sakyti, susitikome vakar vakare. – Taip. – Ką veiki, kai nesisukinėji aplink arklides? – Ak, aš vis dar mokausi. Aš – karaliaus duktė, supranti, o mes, britai, be galo vertiname išsilavinimą. Koks tavo vardas? – Konstancijus. O tavo? – Elena. Žaliaveidis Konstancijus. – Arklininkė Elena.
Ir šie du vardai, Chlorus ir Stabularia, sumanyti daug nesvarstant, nuplaukė link aušros ir galiausiai įsitvirtino istorijos puslapiuose.
Waugh primena, kad „dauguma datų ir tvirtų faktų, užtikrintai pateikiamų enciklopedijose, juos kruopščiai tikrinant suminkštėja ar visai ištirpsta“ (p. 10). Rašytojas negausias šaltinių žinias apie Elenos gyvenimą ne tirpdina priekabiu tyrėjo žvilgsniu, bet sumaniai gaivina pripildydamas emocinės, intelektualinės ir egzistencinės gyvybės. Knyga apie III-IV a. įvykius ir nuotaikas šiuolaikiškai skambėjo XX a. viduryje; taip pat šiandieniškai ji skamba ir baigiantis pirmajam XXI a. ketvirčiui.
Rašytojas negausias šaltinių žinias apie Elenos gyvenimą ne tirpdina priekabiu tyrėjo žvilgsniu, bet sumaniai gaivina pripildydamas emocinės, intelektualinės ir egzistencinės gyvybės.
Didžiausią malonumą ją skaitydami patirs klasikinį išsilavinimą turintys, su Antikos, ypač vėlyvosios kultūriniais šaltiniais susipažinę skaitytojai. Čia galioja Aristotelio „Poetikos“ pradžioje pasakyta mintis: mus, žmones, iš prigimties džiugina atpažinimas. Juo daugiau visko atpažįstame Waugh išradingai atgaivintos istorijos puslapiuose, juo didesnį džiaugsmą ir malonumą patiriame, sutikdami svarbiausius politinio gyvenimo veikėjus (Konstancijus, Konstantinas, Dioklecianas), kertinius imperijos ir Bažnyčios gyvenimo įvykius (tetrarchija, Milvijaus tilto mūšis, vadinamasis Milano ediktas, Nikėjos susirinkimas ir t.t.), ryškius Bažnyčios, literatūros ir filosofijos istorijos personažus (popiežius Silvestras, teologai Euzebijus Cezarietis ir Euzebijus Nikomedietis, rašytojas ir istorikas Laktancijus, platonikas Longinas).
Ir ne tik asmenybes ir įvykius, bet taip pat ir miestų, jų visuomenių madų ir nuotaikų (Regensburgas, Nišas, Tryras, Roma, Jeruzalė, Konstantinopolis), imperijoje plintančių religinių kultų (mitraizmas, gnosticizmas) paveikslus. Pagaliau – ir meno istorijos posūkius: Konstantiną siutina jo užsakytos triumfo arkos kūrėjų modernizmas (visoje imperijoje neliko senoviškai tikroviškai žmonių ir žirgų pavaizduoti gebančio skulptoriaus), Jeruzalės vyskupą Makarijų į neviltį varo architektus apėmusi aistra taisyklingai simetrijai.
Kaip skoningą ir išmoningą literatūrinę ryškaus Romos imperijos laikotarpio ir personažų rekonstrukciją Waugh romaną galima dėti šalia Klaudijui skirtos Roberto Graves’o dilogijos („Aš, Klaudijus“ ir „Klaudijus dievas“; pirmąją knygą į lietuvių kalba išvertė Jolita Adomėnienė) ir garsiųjų Marguerite Yourcenar „Hadriano Memuarų“ (vertė Vytautas Bikulčius). Klaudijaus vardu parašytas kvazi autobiografinis pasakojimas pasirodė 1934 m., Yourcenar knyga – metais vėliau už Waugh Eleną, 1951 m. Ir Graves’o, ir Yourcenar herojai – Romos imperatoriai (nors Klaudijus imperatoriumi paskelbiamas tik pirmosios knygos pabaigoje) ir pasakojimas dėstomas jų vardu, pirmuoju asmeniu.
Waugh Elena nėra centrinė istorijos figūra, ji – žmona, motina, močiutė – politinius įvykius stebi iš šalies, nuo jų dažniausiai gerokai atskirta net geografiniais atstumais.
Waugh Elena nėra centrinė istorijos figūra, ji – žmona, motina, močiutė – politinius įvykius stebi iš šalies, nuo jų dažniausiai gerokai atskirta net geografiniais atstumais. Supaprastinta vyriško veiksnumo bei subjektiškumo ir moteriško objektiškumo ir pasyvumo perskyra čia netinka – ir Graves’o ir Yourcenar pasakojimuose yra labai stiprūs ir veiklūs moterų personažai (pakanka prisiminti Liviją). Vis dėlto skirtumas akivaizdus. Gyvenimo su Konstancijumi pradžioje Elena supranta, kad gyvena ne savo, bet vyro gyvenimą:
Pergalė buvo Chloro, paslaptis – jo; kelionė – jo, slapti pasitarimai – jo, slapukiškas pėdų mėtymas – jo, melai ir tylos – jo; išduotos kariuomenės skerdynės, susitarimai su išdaviku; visa tai ir ji kartu buvo jo pergalės.
Į politinės istorijos lauką Elena visada žvelgia nepatikliai. Kai Konstantinas ją ragina kuo skubiau keltis į Tryrą, ji mėgina sūnų perkalbėti:
– Viskas byra, – pasakė Konstantinas po vakarienės. – Dar laikėsi, kol buvo Dioklecianas. Dabar visur bus jovalas. Turi keliauti į mano tėvo teritoriją. – Mielas sūnau, kas gi varginsis dėl tokios moters kaip aš? Tyliai čia sau gyvenu savo privatų gyvenimą. – Tu nesupranti šiuolaikinės politikos, mama. Dabar nebėra privačių gyvenimų. Tu mano motina. Galerijui to užteks. – O tu, šiaip ar taip, Galerijaus kariuomenės tribūnas. Turėtum būti su savo vyrais, o ne kratytis po Balkanus ir skersti gerus arklius. – Neturiu pasirinkimo. Kai istorikai apie mane rašys, jie sakys, kad norėdamas gyventi turėjau atkakliai siekti valdžios. – Ak, istorija. Aš nemažai prisiskaičiau šitiek metų čia sėdėdama viena. Laikykis kuo toliau nuo istorijos, Konstantinai. Pabūk čia ir pažiūrėk, ką aš nuveikiau, – išravėjau, nusausinau, pasodinau. Čia geriau nei istorija. O jei iškeliausiu, viskas subyrės.
Kai prieraišumą motinai išsaugojęs Konstantinas tampa imperatoriumi ir Elena pagaliau įsikuria Romoje, gali atrodyti, kad jos gyvenimas pasibaigė. Konstantinas ieško naujos pradžios ir išsikelia iš Romos. Elena pasilieka, bet joje vėl prabyla vaikiško tikrumo ir aiškumo visada siekusio proto balsas:
Kai prieraišumą motinai išsaugojęs Konstantinas tampa imperatoriumi ir Elena pagaliau įsikuria Romoje, gali atrodyti, kad jos gyvenimas pasibaigė.
O tada Elena pasakė kai ką, kas pradžioje atrodė niekaip nesusiję su jų pokalbiu. – Tarp kitko, o kur kryžius? – paklausė ji. – Koks kryžius, brangi dukra? – Vienintelis. Tikrasis. – Nežinau. Kažin, ar kas nors žino. Manau, kad niekas iki šiol to ir neklausė. – Kur nors juk turi būti. Medis gi netirpsta kaip sniegas. Jam dar nėra trijų šimtų metų. Šventyklose pilna dvigubai senesnių sijų ir plokščių. Atrodo, kad Dievas kryžiumi turėtų rūpintis labiau nei jomis. – Dievui tokie „atrodo, kad“ negalioja. Jei norėtų, kad turėtume kryžių, būtų mums jį davęs. Bet jis pasirinko kitaip. Jis ir taip duoda mums pakankamai. – Bet iš kur žinai, jog Jis nenori, kad jį turėtume? Kryžių, turiu omeny. Gal tik laukia, kol kas nors iš mūsų nueis ir paieškos – tada, kai labiausiai reikia. Kai visi jį pamiršta ir tiktai ginčijasi apie dviejų prigimčių vienybę, kažkur yra didžiulis medžio gabalas, kuris laukia, kada galės užtvoti per jų kvailas galvas. Keliausiu jo surasti.
Imperatorienė našlė buvo sena moteris, beveik popiežiaus Silvestro bendraamžė, bet jis į ją žiūrėjo švelniai, kaip į vaiką, veržlią jauną princesę, skubančią paskui pėdsekius šunis, ir su pačia švelniausia ironija tarė: – Tik praneši man, gerai? Jei pasiseks. – Pranešiu visam pasauliui, – atsakė Elena.
Jaunystėje svajojusi atrasti Troją, senatvės sulaukusi Elena išsiruošia į Jeruzalę ieškoti Kristaus kančios Kryžiaus. Ši piligrimystė, Golgotos Kryžiaus ir vinių atradimas ją pavers svarbia naujos krikščioniškos istorijos veikėja.
[Jeruzalėje] visi manė sulauksią kažko labai seno ir giliai paskendusio prabangoje; ir, tikėjosi, švelnaus būdo. Tačiau susidūrė su tikra religinga keistuole; daugiau nei religinga keistuole – šventąja. Jie buvo pasiruošę sulaukti reikalavimų dėl prabangių valgių ir įmantrių baldų. Iš Aleksandrijos buvo parsisiųsdinę visai pakenčiamą orkestrą. Bet Elena norėjo visai ne to. Ji norėjo Tikrojo Kryžiaus. Atvykimo dieną tapo aišku, kad jie apsiskaičiavo. [...] Greitai tapo aišku, kad apsigyvenusi vienuolyne imperatorienė nesiruošia pamaldžiai atsiskirti nuo pasaulio. Senosios ponios kasdien buvo pilna visur.
Waugh metais anksčiau pasirodžiusiame romane vaizduoja imperijos krikščionėjimą, visus gyventojus paveikusią „krikščionybės pavasario sėją“.
Yourcenar rašė, kad Hadriano epocha, kai senais dievais nebetikima, o naujoji krikščioniška religija dar neįsigalėjo, jai priminė Europos pokario dvasios nuotaikas. Waugh metais anksčiau pasirodžiusiame romane vaizduoja imperijos krikščionėjimą, visus gyventojus paveikusią „krikščionybės pavasario sėją“. Nė nesužinome, kada ir kaip pasikrikštijo pati Elena. Ji tėra viena iš tos sėjos sėklų, tačiau būtent šiame naujame krikščionybės lauke jos mąstymo ir sielos vaikiškumas atranda vietą ir gauna ne antro plano vaidmenį.
Romano herojė turi vaikiško rimtumo, autorius apie viską pasakoja neslėpdamas švelnaus šypsnio. Rimtumo ir šypsnio junginys pasakojimą daro tokį gyvenimiškai gyvą, kad leidžia patikėti net ir stebuklingais įvykiais, kurių vis dėlto prireikia išsisėmus visoms moksliškai nuosekliai vykdytų Kryžiaus paieškų galimybėms. Galima neabejoti, kad romano autorius į per Epifaniją besimeldžiančios Elenos maldą įpynė į save:
Mieli giminaičiai, melskitės už mane, – [kreipdamasi į tris karališkus išminčius] prašė Elena, – ir už mano vargšą, naštų perkrautą sūnų. Tegul prieš pabaigą ir jis randa vietos atsiklaupti ant šiaudų. Melskitės už didžiūnus, kad jie visiškai nepražūtų. Ir melskitės už Laktancijų ir Marciją, ir už visus jaunuosius Tryro poetus, už mano laukinių, aklų protėvių sielas; už jų suktą priešą Odisėją ir už didįjį Longiną. Vardan To, kuris neatmetė jūsų keistų dovanų, visada melskitės už išsimokslinusius, už kalbančius užuominomis, už subtiliuosius. Tegul jie nebūna visai pamiršti prie Dievo sosto, kai į karalystę įžengs paprastieji.
***
Vilnius niekada nepriklausė Romos imperijai, čia neatpažinsi tiesioginių antikinės graikų ir romėnų kultūros pėdsakų. Tačiau, prisiminus šv. Elenos istoriją, juo labiau perskaičius Waugh romaną, bus džiugu ir malonu kitą ar dar kitą dieną miesto peizaže atpažinti virš klasicistinio Vilniaus arkikatedros bazilikos fasado šv. Kryžių ir vinis aukštai iškeliančios šv. Elenos figūrą.
P. S. Rašydama gausiai citavau ką tik pasirodžiusį Augmino Petronio vertimą. Tikiuosi, jau šios citatos leidžia patirti, kad vertimo „filtras“ šiuo atveju tikrai nesugadins puikaus literatūrinio veikalo skaitymo malonumo.
