Autorius nukelia mus į netolimos ateities Didžiąją Britaniją, kur vyriausybė nusprendžia išspręsti įsisenėjusias visuomenės problemas radikaliu būdu – priimamas Santuokos Šventumo Aktas. Įstatymas ne tik skatina žmones tuoktis, bet ir griežtai baudžia tuos, kurie nusprendžia likti vieniši.
Sudarę valstybės palaimintą santuoką, žmonės gauna apčiuopiamų privilegijų: geresnį būstą, mažesnius mokesčius ir kokybiškesnę sveikatos apsaugą, tačiau už šį komfortą jie sumoka savo asmenine laisve. Kiekvienos „Santuokos akto“ poros namuose įrengti išmanieji prietaisai fiksuoja ne tik judesius, bet ir balso toną bei ginčų dažnumą. Specialūs prižiūrėtojai bet kada gali pasibelsti į duris ir patikrinti, ar jūsų santykiai vis dar atitinka oficialiai nustatytą „laimės“ standartą. Keturios poros netrukus suvokia, kad tikras ryšys tampa neįmanomas, kai vyriausybė stebi kiekvieną žodį, kiekvieną mažytį kivirčą ir naudoja visas priemones, kad priverstų piliečius mylėti, gerbti ir, svarbiausia, būti paklusnius sistemai.
Johnas Marrsas Lietuvos skaitytojams jau gerai pažįstamas iš bestselerių „Kas slypi tarp mūsų“ ir „Vienintelis“, pagal kurį „Netflix“ sukūrė populiarų serialą. Jei „Vieninteliame“ autorius poravo žmones pagal jų DNR, tai „Santuokos akte“ jis aprašo dar šiurpesnį eksperimentą, kuriame saugumas tampa spąstais, o kiekvienas personažas turi ką slėpti ne tik nuo visa matančios valstybės akies, bet ir nuo savo partnerio.
Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.
Roksi
Po dar daugiau bemiegių naktų ir asmeninių įžeidimų, parašytų Kuper socialiniuose tinkluose, Roksi kantrybė baigėsi. Pažįstama valstybės tarnautoja jai atskleidė mažai kam žinomą spragą kai kuriuose senesnio modelio įrenginiuose su instaliuotomis Audito programomis. Roksi galėjo apgauti ant rankos nešiojamas technologijas, prisijungiančias prie bendrai su kaimynais naudojamo automobilio kompiuterio. Į laikino naudojimo telefoną suvedus tam tikrą trisdešimt septynių skaičių ir simbolių kodą, o paskui išmaniojo laikrodžio serijinį numerį visi įrašai ir netgi savininko buvimo vieta buvo nukreipiami į tą laikinąjį telefoną, ir tai savo ruožtu reiškė, kad ši informacija nebus išsaugota ir analizuojama Audito programinės įrangos. Bet visa tai galėjo tęstis tik dvidešimt septynias minutes. Paskui sistema imdavo įtarti, kad kažkas ne taip, ir pranešdavo apie vartotoją atitinkamoms valdžios įstaigoms. Šį kartą Roksi neatsinešė jokių kamerų, kad įrašytų pokalbį su vyro meiluže. Tai buvo pernelyg asmeniška, kad paviešintų.
– Ar viskas gerai? – paklausė Kuper, jos veide pasirodė nerimas.
Roksi širdis apsunko. Kaip ji drįsta? Kaip ta moteris drįsta apsimesti, kad jai rūpi nepažįstamas žmogus po visko, ką ji prikrėtė Roksi! Pasipiktinimas pažadino Roksi iš sąstingio.
– Kodėl jūs bandote man viską sugriauti? – tarė ji.
– Ar mes pažįstamos? – paklausė Kuper ir per žingsnį atsitraukė.
– Jūs turbūt kur kas geriau pažįstama su mano vyru Ovenu.
Kuper veidas įsitempė lyg ką tik būtų viską supratusi.
– Ką jūs čia veikiate?
– Puikiai žinau, ką jūs darote su mano vyru, ir tai tuojau pat turi liautis.
Kuper pažvelgė Roksi už nugaros.
– Kas nutiko? – neatlyžo Roksi. – Bijote, kad kaimynai sužinos, kas per moteris esate? Na, turėtumėte nerimauti, juk pagal amžių galėtumėte būti Oveno motina. Derėjo geriau pagalvoti.
– Gal užeitumėte į vidų, kad galėtume apie tai pakalbėti akis į akį?
Kuper nusisuko nuo durų. Roksi sudvejojo: ji nesitikėjo kvietimo. Ji atsargiai žengė į priešo teritoriją ir uždarė paskui save duris.
Roksi apžvelgė aplinką. Prieškambaris kvepėjo medvilne ir orchidėjomis. Mediniai laiptai vedė į ryškiai apšviestą aikštelę, koridoriaus gale buvo vitražinis langas, palei puošnių lubų kraštą kabėjo atbrailos ir gipso lipdiniai. Šis nepriekaištingas namas buvo dar viena priežastis nekęsti Kuper.
– Tik pažvelkite į savo gyvenimą. Galite turėti viską, ką norite. Kodėl pasirinkote mano vyrą? Ar jis jūsų DNR pora?
– Ne!
– Tai kodėl jis atvyksta į jūsų namus?
– Aš nenoriu su jumis apie tai kalbėti.
– O kodėl jūs mane įžeidinėjate internete?
Kuper antakiai pakilo.
– Aš to nedarau.
– Jūsų vardu sukurtas profilis, jis registruotas šiuo adresu.
– Aš nieko apie tai nežinau.
– Ar esate ištekėjusi?
– Tai ne jūsų reikalas, bet aš našlė.
– Tada viskas aišku. Tik pažiūrėkite į šį didžiulį namą, jį išlaikyti turbūt reikia kalno pinigų. Bet jeigu vėl ištekėsite, mokesčiai sumažės daugiau kaip dvigubai, ar ne? O kaip aš ir vaikai? Manau, Ovenas sakė, kad turime vaikų?
– Aš žinau apie dabartinę padėtį jūsų santuokoje, – atsakė Kuper.
– Nuo šiandien jūs daugiau nesusitiksite su Ovenu. Girdite?
Kuper atsikrenkštė.
– Tai ne jums spręsti, misis Seidžer, – tarė ji prieštarauti neleidžiančiu balsu. – Tai priklauso nuo jūsų vyro ir manęs. Kai grįšite namo, siūlyčiau susėsti ir pasikalbėti su Ovenu, o paskui galbūt visi galėsime pasišnekėti kaip suaugę žmonės ir prieiti prie sprendimo, ką darysime toliau. O kol kas prašyčiau keliauti iš mano namų.
Kuper ėmė verti duris, bet Roksi sulenkė koją ir spyriu jas uždarė.
Paskutinį kartą Roksi mušėsi su tuomečių jos globėjų biologiniu vaiku, kai jai buvo devyneri. Ta mergaitė sąmoningai ją pargriovė, o paskui juokėsi, kai Roksi nuvirto ant geležinkelio pabėgio ir prasikirto lūpą bei nusiskėlė dantį. Roksi trenkė jai taip stipriai, kad jos rankos įspaudas ant mergaitės skruosto buvo matomas iki vėlyvos nakties, kai atvyko socialinės tarnybos išsivežti Roksi. Dabar ją apėmė panašus įniršis. Ir ji iš visų jėgų trenkė Kuper į krūtinę.
Roksi akivaizdžiai užklupo savo varžovę netikėtai, nes Kuper neturėjo laiko apsisukti ir sušvelninti krytį. Tad ji griuvo atbulomis kaip nukirstas medis, kol jos kaklo kaulai atsimušė į apatinį medinį laiptą ir šlykščiai trekštelėję lūžo.
Praėjo akimirka ir Roksi susivokė stovinti prie savo vyro meilužės lavono.
