Rinkimai baigėsi, prasideda rinkimai. Ne visuomet taip nutinka, bet kai nutinka – man patinka. Kai metai po metų vyksta vis kiti rinkimai, politikai neturi laiko atsipalaiduoti ir įsipatoginti, batalijos vyksta non stop, o rinkiminiuose sąrašuose nuolat išlenda kokie nors pagerinti kandidatai. Vyksta rinkiminis maratonas, pilnas apsistumdymų, apsispjaudymų ir su pavieniais dopingo vartojimo atvejais.
Šįsyk maratonas startavo su 2014-ųjų prezidento rinkimais, kuriuose vienas dalyvis tiesiog laikėsi įsikabinęs į varžybų favorito koją, o kitas atvarė antras, nors net nebėgo. O 2015-ieji buvo tik distancijos vidurys.
Nepraėjus nė metams po Grybauskaitės pozicijas išklibinusių prezidento rinkimų, laukė pirmi savivaldos rinkimai, kuriuose už merus balsavome tiesiogiai. Ir tai – tik pusiaukelė politiniame maratone. Nes laukia 2016-ieji ir didysis prizas – Seimo rinkimai.
Tiesioginiai merų rinkimai buvo tikrai dėmesio vertas reginys, o didžiausia intriga laukė Vilniuje. Kas laimės – ne kartą iš politinių lavonų prisikėlęs Zuokas ar savivaldoje jokios rimtesnės patirties neturintis liberalas Remigijus Šimašius? Ir kai „Delfi“ vyko tiesioginiai Zuoko ir Šimašiaus debatai, su malonumu pasisiūliau juos moderuoti.
Tai buvo tikrai aukštos klasės dvikova. Abu kandidatai svaidėsi žaibais ir vienas kitam prikišinėjo visas įmanomas nuodėmes. Šou vyko savaime, o man beliko kartkarčiais įsiterpti, kai du rinkimų favoritai per daug įsijausdavo.
Ir nors Zuokas su Šimašiumi aiškiai dominavo, buvo ir kitų dėmesio vertų kandidatų į Vilniaus merus. Darbo partijos pabaigos pradžią žymėjo kandidatas Jonas Pinskus. Lenkų rinkimų akcijos sąrašą vedė prieš metus europarlamentaro mandatą užsitikrinęs Valdemaras Tomaševskis, neturėjęs nė menkiausio noro dirbti nei tarybos nariu, nei meru. O rinkimų pajaco vaidmenį užtikrintai monopolizavo Petras Gražulis.
Ir dar buvo vienos populiariausių Lietuvos partijų kandidatas. LSDP atsakingasis sekretorius Gintautas Paluckas.
Paluckas rinkėjams prisistatinėjo su dviem titulais. Pirmas – reikšmingos, bet jokio apčiuopiamo matomumo nacionalinėje politikoje nesuteikiančios LSDP atsakingojo sekretoriaus pareigos. Antras – kažkokio projekto „MyLakeMap“ vadovas. Pasižiūrėjau į jo deklaraciją – ir užverčiau, nes buvo tiesiog klaikiai neįdomu.
Bet džiaugiausi dėl Palucko. Jis atsitiesė po politinio nokauto, dėl kurio ir toliau kaltinau vidines senųjų ir jaunųjų socdemų peštynes bei konkurento nevirškinusį Adomavičių. Šešeri metai po išmetimo iš pareigų, vos treji – po galutinio apkaltinamojo nuosprendžio „žiurkių byloje“. Ir jis grįžta kaip naujasis Vilniaus socdemų veidas.
Su Palucku tuomet turėjome du bendrus dalykus. Pirmas: abu neturėjome jokių šansų tapti Vilniaus meru. Antras: tai, kad abu netrukus keisime darbus.
***
Tuomet nesuvokiau, kad buvimas neįdomiu – vienas ryškiausių Palucko talentų. Kai kiti vėlėsi į viešas rietenas ir skandalus, jis neišsiskyrė nei konfliktais, nei prastą kvapą skleidžiančiomis istorijomis. Jis neišsiskyrė niekuo ir buvo tiek neįdomus, kad jo nepalaikė net tie, kas balsavo už jo partiją.
Socdemai Vilniuje surinko daugiau nei 17 tūkst. balsų ir iškovojo keturis mandatus. O už socdemų kandidatą į merus Gintautą Palucką balsavo vos daugiau nei 8 tūkstančiai. Kitaip tariant, kas antras socdemų rinkėjas balsavo už kažką kitą.
Bet Paluckas tą pavasarį šventė pergalę. Keturi mandatai, koalicija su liberalais ir konservatoriais – ir vicemero postas.
Švenčiau ir aš. Nes tuoj po rinkimų pakeičiau darbą ir perėjau vadovauti šviežiai įkurtam portalo „15min“ Tyrimų skyriui. Ir vienas pirmų darbų, kurių ten ėmiausi, buvo socdemų interesais prakvipusi ne(pa)vykusių statybų istorija.
Kaip dažnai nutinka, užsikabinau už vienos nerdiškos[1] smulkmenos. Vilniaus savivaldybė pradėjo viešinti mažos vertės pirkimų duomenis. Maža vertė – vadinasi, ne milijonai, o sumos po kelis ar keliolika tūkstančių. Bet man buvo velniškai įdomu. Pirmiausia dėl to, kad atsivėrė informacijos klodai, kurių dar niekas nebuvo nagrinėjęs.
Taigi nėriau gilyn ir netrukus už kai ko užsikabinau. Trys sutartys, sudarytos su tuo pačiu tiekėju. Sutartys dėl statybos, o pirkimo laimėtojas – įmonė, besiverčianti reklama. Pinigai nemaži, bet konkurentų – nulis.
Vizualinių komunikacijų studija – nė velnio negirdėtas pavadinimas. Bet kam gilintis į valdymo struktūras ir kitas plonybes, kai pakanka greito įmonės politinių ryšių prazondavimo. O tai velniškai paprasta. Eini į „Google“ ir rašai va taip:
„Vizualinių komunikacijų studija site:vrk.lt“
Pirmas rezultatas ekrane – kandidato anketa neseniai praūžusiuose savivaldos rinkimuose. Socdemų kandidato anketa. Tai ponas Saulius Povilaitis, tik per plauką nepatekęs į sostinės tarybą. Po reitingavimo jis rikiavosi penktoje LSDP sąrašo vietoje. Kitaip tariant – pirmas po brūkšnio.
Vadinasi, turim reikalų su visai rimtu socdemu, ne kažkokia simboline pavarde sąrašo gale. Ir sutartys sudarytos prie ankstesnės valdžios – kai meru buvo Zuokas, o socdemai buvo jo koalicijos partneriai. Taigi socdemams esant valdžioje socdemo valdoma įmonė susirinko daugiau nei 120 tūkst. eurų už kažkokius statinius. Kokius?
Atsakymą radau greitai ir lengvai. Ir vieną tų statinių greitai atpažinau – tai buvo ilgai statytas, bet naudoti taip ir nepradėtas kioskas ties Vilnelės ir Neries santaka, prie viešojo transporto stotelės. Vos pastatytas, o jau vaiduoklis.
Netrukus paaiškėjo, kad ir likusios dvi sutartys sudarytos labai panašių statinių statyboms. Kam daryti tris atskirus tokių pat daiktų pirkimus iš to paties tiekėjo? Na, galbūt tam, kad nereikėtų išlipti iš mažos vertės pirkimo rėmų – nes tada tektų skelbti kur kas sudėtingesnį ir labiau konkurencingą viešą konkursą.
Bendras vaizdas vis labiau aiškėja. Socdemo įmonė, socdemams esant valdžioje, susižeria nemažus pinigus, kai pirkimas, panašu, dirbtinai skaidomas į tris gabalus, taip politiko įmonei užtikrinant geriausias įmanomas konkuravimo (ar konkurentų nebuvimo) sąlygas.
Lieka apžiūrėti nusikaltimo vietą. Į kelionę pasiėmiau dar vieną „15min“ naujoką – Vidmantą Balkūną, kurį tuomet pažinojau tik kaip puikų fotografą. Susirinkome aparatūrą ir išjudėjome į paviljonais pavadintų statinių inspekciją.
Pirma stotelė – man jau žinomas kioskas prie Vilnelės. Vienišas, aptvertas, įmontuotas ant varganos būklės elingo. Norėjau greitai apžiūrėti pastatytą, bet nenaudojamą kioską ir judėti toliau.
Bet Vidmantas nebūtų Vidmantas, jei nepasiūlytų nusileisti prie upės – po elingu, ant kurio stovi mūsų įkaltis. Primyžta. Sodriai, gausiai, reguliariai. Toks buvo pirmas įspūdis. Šviežių ir brandintų myžalų aromatą netrukus užgožė vaizdas, kurį pamatėme pakėlę galvas. Elingas tiesiogine to žodžio prasme braškėjo per siūles. Akivaizdi avarinė būklė. Ir ant tokio pagrindo kažkas sumanė užkrauti dar kelias tonas velniaižin kam reikalingo „paviljono“ pavidalu.
Pirmas dalykas, sušvitęs mano vaizduotėje – tyra nieko neįtarianti siela. Eilinis Neries pakrantės svečias, eilinįsyk priplempęs alaus kažkur netolies ir, kaip ir daugelis kitų, susiruošęs ištuštinti pūslę elingo pavėsyje. Ir… DRIOKST! Ant nieko neįtariančio myžniaus užgriūva sutrūnijęs elingas ir visas ant jo užkrautas paviljonas. Darwino apdovanojimas[2] garantuotas. Juokinga iki apsimyžimo, literaliai.
Hipotetinio myžniaus siaubas. Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Hipotetinio paupio myžniaus gelbėjimą apsibrėžiau kaip misiją. Čia ne vien neaišku, kam reikalingas kioskas už apvalią sumą – čia realus pavojus žmonėms. Kad ir tiems, kuriems norisi nusičiurkšti Vilnelės ir Neries santakoje.
Užfiksavome pavojų hipotetinio myžniaus gyvybei ir pajudėjom į kitą stotelę. Tymo turgus. Ten – lygiai toks pat „paviljonas“. Ir nekelia pavojaus žmonių gyvybei, ir turi potencialą veikti.
Trečias „paviljonas“ – visai šalia, prie Subačiaus apžvalgos aikštelės. Tik nuvažiavę ten jokio daikto, panašaus į kioską ar paviljoną, neradome. Tik pamatų duobę su pora styrančių laidų.
Štai taip atrodė paviljonas, už kurį socdemo įmonei jau buvo sumokėta nevaikiška suma. Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Dideli pinigai, socdemo įmonė, trys kioskai, iš kurių vienas kelia griūties pavojų, o kitas kol kas tėra duobė. Toks buvo mano debiutas Tyrimų skyriuje. Ne pati stipriausia istorija, sutinku. Bet ji turėjo du stiprius pašnekovus. Pirmas – prabangiais kioskais Vilnių aprūpinęs socdemas Saulius Povilaitis. Antras – kitas socdemas. Šviežiai iškeptas vicemeras Paluckas.
Povilaitis, mano paties nuostabai, pats pripažino pastatęs kioską ant avarinės būklės elingo. Bet dėl kelių tonų užmetimo ant braškančios konstrukcijos apkaltino savivaldybę, kuri neva laiku nesužiūrėjo elingo būklės.
Ir nors viskas išlindo tik dėl atvertų duomenų, socdemas įžvelgė klastą. Ir pasidalijo žurnalistine patirtimi, kurios neturėjo:
– Aš pats esu žurnalistas – spaudoje, tiesa, nedirbęs. Bet tuos žurnalistinius niuansus jaučiu ir gerai suprantu. Man smagu, aišku, kad žurnalistai tuo domisi. Bet, gaila, jaučiu, kad tai ne tik žurnalistika, – postringavo Povilaitis.
Klasika. Girdėta n kartų. Užkabink politiko verslą – ir kas nors neišvengiamai mestels repliką apie „ne tik žurnalistiką“, „politinius užsakymus“ ar dar ką nors sinonimiškai. Ir tikrai neįsižeidžiau – jau buvau prie tokių replikų pripratęs ir mielai jas citavau savo tekstuose.
O po pokalbio su spaudoje nedirbusiu žurnalistu Povilaičiu laukė skambutis savivaldybei. Ne bet kam, o socdemų vicemerui Paluckui.
Kodėl jam? Priežastys dvi. Pirma, neslėpsiu, buvo noras išbandyti Palucką. Paegzaminuoti kaip kokiai Grybauskaitei. Štai čia – tavo partietis, kartu su tavim kandidatavęs į tą pačią Vilniaus tarybą. Pažįsti? Aišku, pažįsti. Ir tavo partietis turi bėdų, nes už miesto, kurio vienu vadovų dabar esi, pinigus pastatė kažkokį absurdą.
Tai buvo ūsuoto bebro testas. Nors „ūsuotų bebrų“ sąvoka dar tik skynėsi kelią į popkultūrą (ačiū Andriui Tapinui), pats bebrų veikimas buvo visuotinai žinomas. Andrius tiesiog nudirbo enciklopedininko darbą ir bebrų veikimą aprašė mokslinio straipsnio tikslumu.
Esminiai ūsuotų bebrų veiklos elementai: šiltos pozicijos valstybės aparate, užtikrintas viešojo sektoriaus pinigų srautas ir (tam atvejui, jei kas nors pradės kelti klausimus) teisingi bebrai teisingose vietose. Kad užtartų ar bent jau nieko nedarytų, kai kiti bičiuliai bebrai klimpsta į mėšlą. Taigi skambindamas Paluckui ir klausdamas apie akivaizdžiai prastai atrodančius partiečio reikalus norėjau patikrinti, ar iš politinių lavonų prisikėlęs vicemeras nėra tas teisingas bebras teisingoje vietoje.
Kita kreipimosi į Palucką priežastis – sentimentai. Vis dar prisimindavau administracijos direktorių Palucką. Tą iš niekur atsiradusį politikos jauniklį, kuris Vilniaus reikalus išmanė kaip savo kišenės turinį. Kažkur smegenų kertelėje tikrai tikėjausi, kad tai bus tas pats visa žinantis Paluckas, kuris man visą informaciją suteiks penkiskart greičiau ir triskart išsamiau nei bet koks komunikacijos specialistas.
Toks jis ir buvo.
***
Atrodo, Paluckas nebuvo išėjęs iš administracijos direktoriaus kabineto. Penkeri metai po išmetimo iš barščių, penkeri metai be aktyvios politikos valstybės aparate. Penkeri metai be Vilniaus savivaldybės. O jis čia viską puikiai išmano.
Tai buvo turbūt pirmas mano skambutis Paluckui nuo 2009-ųjų. Bet jis mane prisiminė puikiai, šiltai pasisveikino ir nė kiek nedelsdamas ėmėsi komentuoti situaciją. Jokio nukreipinėjimo pas specialistus, jokio „atsiųskite klausimus raštu“. Aiškiai, konkrečiai, užtikrintai.
Sveikas sugrįžęs, blemba! Pasiilgau!
Ūsuoto bebro testą Paluckas išlaikė kaip pirmūnas. Viso pokalbio metu – nė menkiausio iš(si)sukinėjimo ir nė gramo užuominos į Povilaičio ar jo verslo dangstymą. Greičiau priešingai.
– Nėra čia jokio skirtumo – ar Povilaitis, ar Kazlauskas, ar Petraitis. Ir partinė priklausomybė visiškai nesvarbi. Jeigu šioje vietoje yra pažeidimo požymių, tai bus atlikta analizė. Jeigu reikės – bus atiduota prokuratūrai, STT ar kitoms atitinkamoms įstaigoms, – išpyškino Paluckas, ne tik sugrįžęs į tingaus žurnaliūgos svajonės statusą, bet ir viršijęs bet kokius mano lūkesčius.
2015-ųjų tyrimas apie auksinius kioskus.
Tęsiant istoriją Paluckas jau visiškai nestabdė. Vicemeras be gailesčio suvarinėjo savo partiečio verslą, o Povilaičio paviljonus vadino „auksiniais kioskais“.
Čia ne bebras! Čia debebrizatorius!
Ir aš tikrai pradėjau tikėti, kad socdemų gretose kyla nauja žvaigždė su aukštesniais politinio padorumo standartais.
Mintyse dar kartą pasidžiaugiau ir visai sėkmingu debiutu naujame darbe, ir Palucko reabilitacija. O tada prasidėjo vasara – ir eilinis agurkų sezonas. Sezonas, kuris baigėsi milžinišku konfliktu su socdemų premjeru, kuris svaidėsi žaibais, įžeidimais ir kaltinimais šmeižtu. Vis dar buvo 2015 metai. Ir tas premjeras nebuvo Paluckas.
[1] Moksliukiškos. (Angl.)
[2] Internetinės tautosakos fenomenas – virtualūs „Darwino apdovanojimai“ skiriami žmonėms, pasižymėjusiems ypač kvailais būdais numirti ar bent jau eliminuoti savuosius reprodukcinius gebėjimus. Daug smagių laureatų rasite darwinawards.com.
