Ernestas Parulskis. Bumeris, X ir Gen Z atėjo į parodą

Prieš einant į parodą nusprendžiau pasitikrinti, ar teisingai suprantu terminus, uždaviau klausimą ir telefonas mikliai atsakė – „Gen Z arba Z karta yra žmonės, gimę̨ nuo 1990-ųjų pabaigos iki 2010-ųjų pradžios“. Vat kodėl reikia būtent šioje vietoje reikia vartoti kelintinių skaitvardžių įvardžiuotines formas, a? Nors, jei visi gyventų pagal taisykles, vietoj „2010-ųjų pradžios“ gaučiau „antro dešimtmečio pradžią“, ir tai nepalengvintų gyvenimo. Kodėl negalima rašyti aiškiai – „Gen Z arba Z karta yra žmonės, gimę̨ tarp 1997 ir 2012 metų“? Gavus tokią formuluotę ir pasitelkus skaičiuotuvą formulę galiausiai pavyko išsigryninti iki skaidraus teiginio: „Žmonės, kuriems dabar, 2026 metais, yra nuo 29 iki 14 metų, vadinami Gen Z arba Z karta“.

Akcentuoti dabartiškumą būtina, nes kartos, kokios jos bebūtų, turi labai trumpą aktualumo galiojimo laiką. Iliustruosiu sau artimu pavyzdžiu. Įsivaizduokim, kad Strausso – Howe kartų pop-teorija pasirodė ne 1991-ais, o 1971 metais. Taip pat tenka paspekuliuoti, kad kartų teorija kažkokiu būdu tapo populiari ne tik JAV, bet ir sovietinėje Lietuvoje, ir anuometiniai dvidešimtmečiai su trupučiu save noriai ir išdidžiai vadino bumeriais. Na, ir bumeriai iš vaizduojamojo meno srities prieš kelis metus, 1968-ais, atidarytuose Dailės parodų rūmuose (dabar – ŠMC) surengia parodą „Bum-bum. Rimtai ir juokingai“.

Akcentuoti dabartiškumą būtina, nes kartos, kokios jos bebūtų, turi labai trumpą aktualumo galiojimo laiką.

Paroda puikiai lankoma ir aprašinėjama, jaunieji meno bumeriai laimingi. Ir jie negali net pagalvoti, kad antros bumerių parodos daugiau niekada nebebus: po kelių metų raumenis parodys X karta, o praėjus vienam-kitam-trečiam dešimtmečiui buvusi kartos vienybė dings, ir liks tik tie, kurie sugebės išlikti aktyvioje ir matomoje kūrybos fazėje, jau be jokių generaciją vienijančių bruožų.

Žinoma, būtina pridėti, kad 1971 metais Dailės parodų rūmuose galėjusi vykti (o gal ir realiai įvykusi) paroda vadintųsi rūsčiau: „Respublikinė jaunųjų dailininkų sekcijos ataskaitinė paroda, skirta VLKJS 53 metų sukakčiai paminėti“, o jei joje, kaip ir „Gen Z. Viskas vienu metu“, dalyvautų jaunieji menininkai iš Rytų Europos, parodos pavadinimas skambėtų šitaip – „Socialistinių šalių jaunųjų dailininkų apžvalginė paroda“.

Menininkų jaunumas ir apžvalginis ekspozicijos charakteris galioja ir MO muziejaus parodai. Iš girdėtų bei skaitytų interviu jau žinojau, kad parodos kuratorius Michalas Novotný kūrinių atranką darė naudodamas įvairius metodus, tarp jų ir instagramo naršymą ir tai yra labai teisinga taktika.

Aš visas parodos dalyvių pavardes perleidau per menininkų reitingų platformos „ArtFacts“ filtrus ir gavau nuspėjamą rezultatą – reitingai nėra aukšti: vieni patenka į šimtatūkstantuką, kiti – į pirmą milijoną.

Aš visas parodos dalyvių pavardes perleidau per menininkų reitingų platformos „ArtFacts“ filtrus ir gavau nuspėjamą rezultatą – reitingai nėra aukšti: vieni patenka į šimtatūkstantuką, kiti – į pirmą milijoną. Ką tai reiškia? Parodos menininkai, kaip ir šimtai tūkstančių kitų pasaulio menininkų jau turi sukaupę savo simbolinių kapitalų bazes (sudalyvauta keliose gerų institucijų surengtose grupinėse parodose), bet ar šios bazės kada nors, ateityje, gaus matomus antstatus, nežino niekas, nei publika, nei kuratoriai, nei patys menininkai.

MO muziejaus paroda: „Gen Z. Viskas vienu metu“

+31

Aš savo studentams meno rinkos kurso pabaigoje duodavau pramoginę užduotį. Kiekvienas gaudavo po seną, maždaug 1992 – 1994 metais išleistą populiarų meno žurnalą, „Art in America“, „Artforum“ ir panašius. Studentai juose turėdavo iš galerijų reklamų atrinkti kūrinius, kurie, jų nuomone, turi potencijos išlaikyti trisdešimties metų išbandymą, ir surašyti jų autorių pavardes. Tokių pavardžių reikėjo rasti bent dešimt.

Iš pateiktų sąrašų aš išbraukdavau žymiausių menininkų pavardes (nes intrigos nėra – mes žinom, kad jie išliko), o likusias tikrindavau jau aukščiau minėtoje „ArtFacts“ bazėje. Labiausiai džiaugdavomės, kai rasdavom bent kelis, kurie vis dar kuria, juda, dalyvauja parodose, bet tokių būdavo labai nedaug. Retam menininkui, kuriam kažkada buvo nupirktas optimistinis reklaminis plotas įtakingame meno žurnale, pavyksta iš jauno virsti brandžiu. O studentas, atradęs daugiausiai išlikusių, gaudavo prizą.

Žodžiu, viską apsvarstęs, nusprendžiau apsidrausti ir apžvalginį nuėjimą į „Gen Z. Viskas vienu metu“ apsaugoti papildomais hipotetiniais siužetais. Aš apsidairiau ir pamačiau, kad visiškai šalia turiu dvi dukterėčias, tobulas Gen Z atstoves. Taip pat pasikviečiau dvi X atstoves – dukterėčių mamą ir tetą. Visiems numačiau užduotis su prizu – branču MO bistro.

Apsidraudimo sprendimas buvo teisingas. Paroda man patiko, aš smalsiai vaikščiojau po meno mugę primenančius kambariukus – vienas stendas, vienas menininkas. Su dėkingumu įvertinau monitorius, skaičiuojančius video kūrinių laiką – labai patogu. Perskaičiau nevarginančias anotacijas ir išnagrinėjau diagramą su kompaktiškai išdėliotais svarbiausiais Gen Z bruožais. Buvo įdomu, bet parodos simpatiškumo man nebūtų užtekę padoriai įdomiam tekstui parašyti – dėl dviejų priežasčių.

Apsidraudimo sprendimas buvo teisingas. Paroda man patiko, aš smalsiai vaikščiojau po meno mugę primenančius kambariukus – vienas stendas, vienas menininkas.

Pirma, kartos faktorius nei šioje parodoje, nei bet kur kitur man niekaip netampa konceptualizuojančiu stuburu. Aš sutinku, kad prieš kelis dešimtmečius sugalvota teorija lyg ir artėja prie astrologijos manipuliacinės jėgos lygio, kai intensyvus aiškinimas, kaip turi elgtis vieno ar kito ženklo atstovas galų gale priverčia tuos atstovus priimti išorės primestą elgsenos modelį. Bet žvaigždžių aiškintojų sėkmės generacijų teorija nepakartos, nes neįveikia ir neįveiks jau minėto trumpalaikio kartos aktualumo slenksčio. O atmetus kartos, kaip reiškinio faktorių, paroda lieka su įprastu, šimtmečiais naudotu jauno (amžiaus, ne būsenos, prasme) meno rodymo modeliu, kuriame biologinis kūrėjų amžius tampa to parodymo priežastimi. Tai nėra blogai, net atvirkščiai – tai geras modelis, ypač gerai suveikiantis su stipriu kuravimu.

Kuravimo stiprumo matavimas neturi universalios skalės, tad Michalo Novotný padaryto darbo išmatuoti negaliu, bet man (OK boomer) MO parodoje būtent kuratorinės pasakojimo jėgos ir trūksta, nes ten pamačiau punktyrinį siužetą, kurį mandagiai dėlioja patys autoriai, be dramų, paslapčių ir finalinių tvistų ir tai tapo antra priežastimi, dėl kurios į parodą atėjau su komanda.

Jai (komandai) daviau dvi užduotis – išsirinkti parodoje po vieną kūrinį, kurį norėtų turėti savo namuose, argumentuoti sprendimą ir nustatyti kainą, kurią sumokėtų realybėje, savo uždirbtais pinigais.

Iššūkis buvo priimtas ir beveik įvykdytas. Labiausiai nepasisekė su kainomis – jos visiškai neatitiko tikrovės (šokiruojančiai per mažos!), todėl jų viešai nepublikuosiu. Su norimų įsigyti kūrinių atranka buvo lengviau – po pusvalandinio pasivaikščiojimo Z generacijos atstovės pasirinko Katrinos Biksone nedidelę tapybą ant medžio „Meduolinis žmogutis Nr. 2“ (aš žinau, kur jį padėčiau) ir Emilijos Povilanskaitės veikiantį žaibo modelį „Helio blyksnis“ (labai gerai atrodys pas mane). X karta nusipirktų Helenos Parys piešinį „Kitty“ (realistinis portretas. Ir dar kačiukas) ir Mortos Jonynaitės siuvinėtą audinį „B+J“ (stiprus modernizmas).

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ernestas Parulskis

Priešpiečiaujant muziejaus bistro, jau po darbų, generaciniai dalykai ne iš karto paleido. Prie deserto, geriant pasirinktus gėrimus, atlikome greitą tyrimą ir paskirstėm, ką geria įvairios kartos. Bumeriai su iksais gavo juodą kavą, zetai – burbulinę mača arbatą, o keistuoliai milenialai – visokius augalinius pienus.

2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.