Sekite 15min Google
S.Žadanas – poetas, prozininkas, muzikantas ir viena ryškiausių šiuolaikinės Ukrainos kultūros asmenybių. Jo kūryboje itin svarbi Rytų Ukraina, jos žmonės, postsovietinė patirtis ir tapatybės paieškos.
Lietuvos skaitytojams rašytojas pažįstamas iš romanų „Depeche Mode“ (2008), „Anarchy in the UKR“ (2010), „Internatas“ (2021), poezijos rinktinės „Tarsi žuvį į juodą krantą“ (2023) ir pjesės „Duonos paliaubos“ (2024). Pastaroji pasakoja apie karo sugriautą gyvenimą ir sudėtingus žmonių pasirinkimus.
Šiuo metu S.Žadanas tarnauja Ukrainos nacionalinės gvardijos brigadoje „Chartija“. Su „Postimees“ žurnaliste jis susitiko Charkive, mieste, kurį nuo fronto linijos skiria vos kelios dešimtys kilometrų.
– Apsilankiau Charkivo požeminėje mokykloje. Vaikai dabar labai vertina galimybę susitikti vieni su kitais. Atrodo, jie jau susitaikė su tuo, kad niekada neturėjo galimybės lankyti įprastos mokyklos. Kaip visa tai formuoja šią kartą? Kokie žmonės jie užaugs?
– Didžiojo karo pradžioje Charkive, regis, buvo apie 30 tūkst. studentų. Daugelis jų išvyko, o tie, kurie dabar stoja į Charkivo universitetus, mokosi nuotoliniu būdu. Tai labai blogai. Jie yra mieli ir labai nuoširdūs, tačiau karas juos siaubingai traumavo.
Mes su jumis sėdime Charkivo centre, nuo čia iki fronto linijos – 20 kilometrų. Vaikai tai puikiai supranta, tačiau gyvena savo gyvenimą. Jie nori nuotykių, bendravimo, normalaus išsilavinimo, visko, kas turėtų būti jų gyvenimo dalis.
Jie mėgina prisitaikyti. Laiką suvokia aštriau, emocijas išgyvena intensyviau.
Rugpjūčio 23-iąją minėjome Miesto dieną. Į gatves išėjo dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių žmonių. Jie šventė, šoko, klausėsi muzikos, nors bet kurią akimirką galėjo prasidėti ataka. Tai patirtis, su kuria jiems teks gyventi visą likusį gyvenimą.
– Kuo šiandieninis paauglys skiriasi nuo „Depeche Mode“ kartos, apie kurią rašėte savo romane?
– Manau, jis kitaip supranta bendruomenę, draugus, savo šalį. Žinoma, žmonės skirtingi, tačiau man atrodo, kad ši karta aiškiau suvokia, kas yra šalia jų ir kas juos supa. Mes tokio suvokimo neturėjome.
Mes savaip esame palūžusi karta. Pats esu aštuntojo dešimtmečio vaikas. Mano vaikystė dar prabėgo sovietmečiu, o jaunystė sutapo su didžiaisiais pokyčiais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Dabar matau šios patirties pasekmes savo kartoje: esame susiskaldę, dažnai neatsakingi, linkę užsisklęsti ir perkelti atsakomybę kitiems.
Dabar matau šios patirties pasekmes savo kartoje: esame susiskaldę, dažnai neatsakingi, linkę užsisklęsti ir perkelti atsakomybę kitiems.
Tačiau iš tiesų septyniolikmetis vis tiek lieka septyniolikmečiu. Jis nori normalaus išsilavinimo, bendravimo, visų pasaulio pagundų. Nori augti, realizuoti save, patirti nuotykių, džiaugsmo ir meilės.
– Ar dažnai esate kviečiamas į mokyklas? Ko vaikai jūsų klausia?
– Taip, nuolat. Klausia apie muziką, literatūrą, ką veikiau vaikystėje. Tiesą sakant, šie pokalbiai mažai skiriasi nuo tų, kurie vykdavo prieš karą. Vienintelis skirtumas – supranti, kad tai jau kitokia karta. Matai, kad jų patirtys kitokios. Juk per mūsų susitikimus virš galvų nuolat skraido „Shahed“ dronai.
Man labai patinka bendrauti su vaikais ir jaunimu. Turiu nedidelį fondą, su kuriuo iki plataus masto karo daug dirbome Charkivo, Luhansko ir Donecko srityse.
Dabar dėl karinės tarnybos laiko turiu mažai, tačiau kai tik galiu, juos aplankau. Neseniai lankiausi požeminėje mokykloje. Tai įspūdinga. Gerai, kad miestas gali užtikrinti vaikams bent daugiau ar mažiau normalų ugdymą, nes nuotolinis mokymas yra tikra problema.
Su Charkivo nacionaliniu universitetu nuolat palaikome ryšį. Šiemet net surengėme pirmakursių sutikimą, tačiau prasidėjo oro pavojaus signalas ir visi turėjo išsiskirstyti. Manau, visiems tai buvo didžiulis nusivylimas.
– Prasidėjus plataus masto karui, prisijungėte prie kariuomenės. Taip pasielgė ir nemažai kitų muzikantų, nors buvo ir tokių, kurie išvyko į užsienį. Kas jus paskatino?
– Kariškiams padedu nuo 2014 metų. Visa tai mačiau iš labai arti, nors ne iš vidaus. Su draugais kūrėme „Chartiją“. Kai tai dar buvo nedidelis, kelias dešimtis žmonių vienijantis savanorių dalinys, pirkome jiems viską – batus, drabužius, neperšaunamas liemenes, šalmus.
Kai tapo aišku, kad bus priimtas mobilizacijos įstatymas, vadovavomės paprasta nuostata: esame šaukiamojo amžiaus žmonės ir šios šalies piliečiai.
Ieškoti bet kokių priežasčių neiti į kariuomenę yra žeminantis ir neteisingas dalykas.
Ieškoti bet kokių priežasčių neiti į kariuomenę yra žeminantis ir neteisingas dalykas. Šiame kare poetas niekuo nesiskiria nuo santechniko, nebent tuo, kad gali būti naudingas srityje, kurią gerai išmano.
Kariuomenė yra labai sudėtingas mechanizmas. Daugelis ją įsivaizduoja kaip žmones su automatais ar dronais.
Žinoma, kariai su automatais atlieka sunkiausią ir pavojingiausią darbą, tačiau kariuomenės struktūra kur kas sudėtingesnė. Kai pats joje atsiduri, supranti, koks nepaprastai vertingas gali būti geras administratorius.
Šiame kare poetas niekuo nesiskiria nuo santechniko, nebent tuo, kad gali būti naudingas srityje, kurią gerai išmano.
– Ar pagrįstas požiūris, kad iš muzikanto nereikėtų per daug reikalauti, nes jis tiesiog kuria muziką? Mano kartos žmones sukrėtė moralinis Rusijos roko muzikantų žlugimas. Kur dingo jų protesto dvasia?
– Kultūra gana tiksliai atspindi visuomenę. Jie visada reiškė idėjas, kurios buvo artimos jų tautiečiams. Iš pradžių tai buvo pokyčių troškimas, o dabar didžioji Rusijos visuomenės dalis palaiko šį karą.
– Estijoje, Suomijoje ir Lenkijoje gana daug žmonių pasirengę ginti savo šalį. Kuo toliau nuo Rusijos, tuo šis pasirengimas mažesnis.
– Šis karas iš tiesų nėra vien Rusijos ir Ukrainos karas. Jis iš esmės keičia visą Europos saugumo tvarką, tarpvalstybinius santykius ir politinę sistemą. Pažvelkite, kas vyksta net tose šalyse, kurios turėtų suprasti Rusijos ekspansijos grėsmę.
Mūsų artimiausi kaimynai lenkai turėtų tai suprasti, tačiau Lenkijoje stiprėja antiukrainietiškos nuotaikos.
Tai taip beprasmiška, nelogiška ir neetiška, kad net sunku apie tai kalbėti. Ukraina tiesiogine prasme savo kūnais saugo juos nuo Rusijos invazijos.
Jei Ukraina nebūtų atsilaikiusi 2014 metais, rusai būtų susidomėję jais.
Tuomet būtų kilęs noras atkurti visą buvusią „didybę“ iki pat Vokietijos Demokratinės Respublikos. Rusija to net neslepia.
Ar kuris nors Lenkijos lyderis iš tiesų mano, kad rusų požiūris į lenkus pasikeitė? Argi jie nesupranta, kad rusai vis dar laiko lenkus potencialiais savo kolonijiniais pavaldiniais? Kaip ir estus, lietuvius bei visas tautas, kurių šalys priklausė tai didžiajai socialistinei imperijai.
– Charkivas buvo daugelio kultūrinių reiškinių lopšys, tarp jų – ukrainizacijos centras XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Tačiau prieš plataus masto karą čia dominavo rusų kalba. Dabar, mano pastebėjimu, jau vyrauja ukrainiečių. Kiek savanoriškas šis kalbinis pokytis?
– Tai iš tiesų didžiulio masto kalbinis pokytis, paliečiantis daugybę žmonių. Manau, kad ukrainizacija dabar neišvengiama. Jei nebūtų įvykusi ši didžiulė agresija, galbūt viskas būtų klostęsi kitaip, tačiau plataus masto karas šį procesą paspartino.
Rytų Ukrainoje, ypač Charkive, ukrainiečių kalba pradeda susigrąžinti savo ankstesnę vietą. Galiu spėti, kad po 10–20 metų Charkivas bus visiškai ukrainietiškas.
Tai nesusiję su jokia rusofobija ar antirusiškomis nuotaikomis. Tai tiesiog būdas atskirti savuosius nuo kitų. Jeigu dabar einate Charkivo gatve ir staiga išgirstate rusiškai kalbantį jaunuolį, viduje suklūstate. Iškart kyla mintis: „Kas jis toks?“ Jis gali būti Ukrainos karys, Ukrainos patriotas, tačiau pasąmonėje vis tiek kyla jausmas, kad kažkas ne taip.
Tai dalykai, susiję ne vien su ideologija ar politika. Jie kyla iš gilių emocijų ir tiesioginio pasaulio suvokimo.
Jeigu Ukrainoje bus atkurtas normalus švietimas, manau, šie procesai gerokai paspartės.
– Man labai patinka jūsų romanas „Internatas“. Pagrindinis jo veikėjas Paša nėra blogas žmogus, tačiau visiškai nepasirengęs dėl ko nors stengtis. Ar tokia būsena gali tęstis amžinai?
– Tai tam tikras psichologinis žmogaus tipas. Paša gyveno su tėvu, turėjo šeiminių problemų, buvo intravertas. Viskas aplink jį klostėsi taip, kad jis susikūrė savotišką kokoną, kuriame nereikėjo priimti jokių sprendimų.
Tačiau tam buvo ir objektyvių priežasčių. Jei prisimintume Donecko ir Luhansko sritis dešimtajame dešimtmetyje, tenykščiai valdžios elitai iš esmės sukūrė anklavą, priešpriešinamą Kyjivui ir Vakarų Ukrainai.
Žmonės buvo įtikinėjami, kad jie kitokie, kad yra nepakankamai mylimi ir su jais elgiamasi neteisingai. Tokios manipuliacijos duoda rezultatų.
Ten buvo daugybė tokių žmonių kaip Paša. Mėginau jį pavaizduoti kaip gana apibendrintą personažą.
Iš pirmo žvilgsnio jis labai išsilavinęs žmogus, dirba su vaikais, daug skaito. Turi savo pasaulėžiūrą, tačiau tai netrukdo jam būti visiškai nebrandžiam politiniu, socialinių santykių ir tapatybės požiūriu.
– Tačiau būtinybė prisiimti atsakomybę už vaiką jį pakeitė.
– Romane tai tampa postūmiu, paskatinančiu jo pokyčius. Gali nemėgti valdžios, tačiau negali išvengti atsakomybės už žmogų, kuris yra bejėgis.
Juk vaikai visiškai priklausomi nuo mūsų. Vaikas negali pats išvykti, pakeisti gyvenamosios vietos ar net mokyklos. Jis visiškai priklauso nuo suaugusiųjų. Man atrodo, tai labai svarbu.
– Atrodo, kad karo metais Ukrainoje žmonės pradėjo gerokai daugiau skaityti. Ar tai tik mano informacinis burbulas?
– Ne, taip ir yra. Jau turime tai patvirtinančių skaičių. 2022–2023 metais buvo pakilimas: augo tiražai, daugėjo leidinių, daugiau žmonių pradėjo skaityti, lankytis literatūros vakaruose ir festivaliuose.
2024 metais ši banga kiek atslūgo. Tai susiję ne tik su emocine visuomenės būsena, bet ir su ekonomine padėtimi.
Šiuo metu viskas šiek tiek aprimę. Tačiau jei palygintume net dabartinę situaciją su 2021 metais, ukrainiečių kultūros poreikis yra gerokai didesnis nei anksčiau.
Kita vertus, knygų rinka jau pasiekė savo augimo ribas. Kad ji galėtų toliau vystytis, turi pagerėti ir ekonominė, ir saugumo padėtis.
– Kurį laiką buvote kone vienintelis rašytojas Ukrainoje, galintis pragyventi iš kūrybos.
– Dabar jau nebe vienintelis. Galbūt toks buvau prieš dešimt metų. Dabar užaugo nauja rašytojų karta, kurianti, pavyzdžiui, žanrinę literatūrą.
– Kaip karo metu reikėtų kalbėtis su visuomene? Ar žmones reikia gąsdinti, kad jie suprastų grėsmes?
– Komunikacija karo sąlygomis turi savų ypatumų. Nepavadinčiau to cenzūra, veikiau savicenzūra. Apie kai kuriuos dalykus negalima kalbėti, apie kitus reikėtų kalbėti ribotai.
Pavyzdžiui, dabar mes čia sėdime. Akivaizdu, kad neverta iš šios vietos skelbti asmenukės, nes iškart taptume taikiniu.
Tai nustato tam tikras ribas, tačiau tokia karo tikrovė. Karo padėtis neišvengiamai atneša apribojimų.
– Šiuo metu didžiulių problemų kelia „Telegram“: melagingos naujienos, raginimai smurtauti, žmonių verbavimas diversijoms.
– „Telegram“ yra tikra saugumo spraga, kurią reikėtų uždaryti. Tačiau jeigu atsidarau, pavyzdžiui, „Threads“, 90 procentų ten skleidžiamų teiginių yra melagingi.
Tai iš tiesų kažkas visiškai naujo. Visuomenė, ir ne tik Ukrainos, tam dar nepasirengusi.
Puikiai prisimenu, kaip viskas prasidėjo. Buvo 2014 metų pavasaris ir vasara. Nuo ryto iki vakaro žiūrėjome naujienas, mėgindami suprasti, kas vyksta. Ir labai gerai prisimenu tą jausmą. Perskaitai vieną naujieną, paskui tą pačią naujieną visiškai kitame kontekste.
Informacija nesutampa, ir supranti, kad kažkas meluoja. Ilgainiui tokių atvejų vis daugėjo. Dabar man atrodo, kad visa informacinė erdvė virto milžinišku karo rūku, kuriame orientuotis reikia milžiniškų pastangų.
Dabar man atrodo, kad visa informacinė erdvė virto milžinišku karo rūku, kuriame orientuotis reikia milžiniškų pastangų.
Jeigu dabar žiūrėsite Rusijos naujienas, pamatysite labai keistą dalyką. Rodomas karo vaizdas, visiškai neatitinkantis tikrovės.
Skelbiama, kad rusai užėmė Sviatohirską, nors jis vis dar mūsų rankose, ar Kupjanską, kuris taip pat mūsų rankose, arba kad Charkivas apsuptas. Jokios apsupties čia nėra.
– Tačiau Rusijos socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo komentarų, raginančių skaityti Ukrainos naujienas, kad būtų galima suprasti, kas iš tiesų vyksta.
– Nematau čia jokios logikos. Suprantama, kad galima skleisti propagandą, kontrpropagandą ar mėginti paveikti ukrainiečių emocijas.
Tačiau jeigu savo visuomenei rodai visiškai melagingą informaciją, strategiškai tai reiškia pralaimėjimą. Žmonės nesupranta, kad jie niekur nejuda į priekį, o Ukraina tuo metu kontratakuoja ir susigrąžina savo teritorijas. Kokia tokių naujienų prasmė?
– Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Rusijos literatūroje neatsirado savo Stefano Zweigo. Beveik niekas laiku nepastebėjo fašizmo stiprėjimo, nors jis brendo labai ilgai. Kodėl, jūsų manymu, Rusijos intelektualai nesugebėjo tam pasipriešinti?
– Man atrodo, priežastis slypi Rusijos visuomenės ypatybėse, kurios formavosi galbūt pastaruosius 300 metų. Net Rusijos liberalizmas laisvės ir žmogaus gyvybės vertės idėjomis remiasi gana sąlygiškai.
Visas šis Rusijos kultūrinis sluoksnis pastarąjį ketvirtį amžiaus jautėsi visiškai patogiai totalitarinio projekto, kurį sukūrė Putino administracija, rėmuose.
Rusijos liberalai, kairieji, dešinieji, fašistai ir tradicionalistai – nė vieni neįsivaizdavo savęs už šios sistemos ribų. Jeigu nebūtų prasidėjusi plataus masto invazija, visi jie iki šiol būtų Rusijoje, atliktų tam tikrą tariamai opozicinį vaidmenį ir jaustųsi puikiai.
Iki 2022 metų net tie, kurie dabar tapo žinomais Rusijos opozicijos atstovais ir pasisako prieš karą, koncertuodavo didžiuosiuose festivaliuose ir buvo Rusijos kultūrinio gyvenimo dalis.
Jie mokėjo mokesčius į Rusijos valstybės biudžetą, iš kurio buvo finansuojama Krymo aneksija ir karas Donbase. Jiems tai nebuvo problema.
Todėl, tiesą sakant, nejaučiu jokios simpatijos „geriesiems rusams“. Jūs paminėjote Zweigą. Aš taip pat jaučiu poreikį, kad atsirastų „rusiškasis Brechtas“.
Todėl, tiesą sakant, nejaučiu jokios simpatijos „geriesiems rusams“.
Mums reikia žmogaus, kuris norėtų, kad jo šalis pralaimėtų šį karą.
Ne tiesiog Putino mirties ar karo pabaigos, o žmogaus, kuris pasakytų: „Mano šalis elgiasi neteisingai. Noriu, kad mano šalis pralaimėtų šį karą.“ Man atrodo, tai vienintelė sąžininga šiuolaikinio ruso pozicija. Arba kovoti prieš šią valstybę Ukrainos gynybos pajėgose, kaip kai kurie ir daro.
Parengta pagal Estijos dienraščio „Postimees“ interviu.
