Karas Ukrainoje ir Vilniaus knygų mugė bent jau A.Liubkai susiję tam tikrais prisiminimais, susijusiais su karu. Tą ketvirtadienį, kai prasidėjo karas Ukrainoje, jis laukė skrydžio į Vilnių dalyvauti renginyje, tačiau dėl Rusijos agresijos jis išvykti negalėjo. Vėliau jam visgi pavyko apsilankyti mugėje, ir tuo metu irgi buvo daug kalbama apie karą Ukrainoje. Šiemet jis mugėje lankėsi kitą dieną po to, kai visas pasaulis aptarinėjo D.Trumpo susitikimą su V.Zelenskiu.
„Vieną priešą ši knyga visgi turėjo. Aš ją parašiau 2021 metų lapkritį, ir ji turėjo išeiti 2022 metais, tačiau priešas Putinas nedavė jai pasirodyti, – pasakojo rašytojas. – Ji buvo išleista 2022 metais, tačiau tik tada, kai leidyklos pamažu atsikūrė ir ėmė leisti knygas. Kai vakar aš atvykau į Vilnių, pamaniau, kad dar vienas priešas atsirado šiai knygai – D.Trumpas. Po to cirko, kurį iškrėtė Trumpas, galvojau, kad visas pokalbis bus vien tik apie tai“, – sakė A.Liubka.
Tačiau visgi didžioji dalis pokalbio, kurį moderavo Rimvydas Valatka, sukosi apie jo knygą ir jo kūrybą. „Norėjau, kad ši knyga vadintųsi „Kažkas su manimi ne taip“, – tam, kad jie, matydami ant viršelio „Andrijus Liubka: Kažkas su manimi ne taip“, neturėtų daugiau jokių klausimų ir pretenzijų. Šioje knygoje įveiklintas dvigubos apgaulės elementas. Leidyklos labai nori, kad rašydamas parašytum kažką, kas sulauktų plataus dėmesio, kas būtų apkalbama, apie ką būtų diskutuojama. Ir aš tiesiog savotiškai apkvailinau redaktorių. Tai visiškai ne tas tekstas, kurio jie tikėjosi ir laukė. Kai knyga jau buvo atspausdinta, tada jau skaitytojai tikisi, kad tai juos labai nustebins, – pasakojo A.Liubka. – Šioje knygoje – trumpi apsakymai, ir sunku sustoti skaityti perskaičius vieną. Tarkime, ir viešajame transporte labai patogu ją skaityti. Skaitytojas tada galvoja, kad diena praėjo ne veltui. Ir ši knyga sulaukė didelės sėkmės Ukrainoje, nes tai labai patogus formatas“.
Šioje knygoje daug humoro, kasdienybės istorijų, šiek tiek melancholijos. O taip pat – tai duoklė literatūrai. Knygoje rašytojas rašo, kad šiuo metu daugiausiai skaito Vidurio Europos autorius. „Aš jau sulaukiau tokio amžiaus, kai nespėsiu visko perskaityti, – pasakojo jis. – Esu tame etape, kai noriu suspėti perskaityti tai, ką noriu. Aš esu vienas tų retų skaitytojų, kurie skaito tą literatūrą, kuri visiškai nepopuliari – skaitau ir rumunus, ir vengrus, ir slovakus. Akademiniame laikotarpyje daug ką praleidau, ir dabar skiriu daug laiko sutvarkymui to, kas yra mano didžiojoje bibliotekoje. Vienoje lentynoje – serbų, lenkų literatūra. Kitoje – tai, ką ketinu perskaityti šiemet. Ir dar viena lentyna – knygų, kurių niekada neperskaitysiu, bet išmesti jas gaila. Bibliotekos tvarkymas yra kaip didžiulės planetos tvarkymas ir kaip savotiškas nusiraminimas“.
A.Liubkos knygose nemažai humoro, ir pats rašytojas sako, kad juokas itin svarbus karo metu: „Reikėtų nusižudyti, jei nežiūrėčiau į tai su humoru ar per juodo sarkazmo prizmę. Vienas iš svarbių Ukrainos identiteto dalių – humoras ir kova su imperializmu. Pavyzdžiui, Putiną ir Medvedevą mes vadiname dviem krepšininkais. Ne tai, kad įžeidžiame juos tuo, jie mums nebaisūs, mes tarsi juos nuginkluojame“.
Jis atkreipia dėmesį ir į humoro kryptį, į tai, kur nutaikytas humoras. A.Liubka sako, kad ukrainiečių literatūroje daug savikritikos, daug pasijuokimo iš savęs pačių: „O imperiškas juokas yra juoktis iš kitų. Ir kada gali juoktis iš savęs, kada turi drąsos juoktis iš savęs, kaip tai buvo su mano knyga „Karbidas“, arba kaip tai daro Herkus Kunčius, kai juokiasi iš sakralių jūsų istorijos, kultūros dalykų, tai intelektualios drąsos bruožas, kuris patosu muša tave per veidą“.
Pokalbio metu buvo paliestas ir D.Trumpo susitikimas su V.Zelenskiu Baltuosiuose rūmuose. Tiesa, A.Liubkos nuomone, tai, kaip tai mato žmonės Ukrainoje ir Europoje, skiriasi: „Mes prieš trejus metus turėjome purtyti už pečių kiekvieną – nubuskite, juk tai XXI amžius, taip negali būti – vyksta karas, krenta bombos. Aišku, gavome paramos, bet mes likome vieni, nors karas iš tiesų vyksta prieš Europą. Po trejų metų galiausiai Europa nubunda, vyksta skubūs pasitarimai – tik dabar tai vyksta. Mes į tai žiūrime kaip į dar vieną puslapį – tu bijai dvi dienas, bijai tris dienas, bet negali bijoti nuolatos, nes dėl to labai prarandi energijos. Po viso to, kas įvyko Ukrainoje, po visų tų karo nusikaltimų, sunaikintų ištisų miestų, po grasinimų branduoliniu karu, tai, kas nutiko Amerikoje, mūsų nebegąsdina“.
