– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Nors visada mėgau skaityti ir mano šeimos namai buvo pilni knygų, pati jų rašyti neplanavau. Žinojau, kad mano profesinis gyvenimas kažkaip bus susijęs su knygomis, bet ilgą laiką negalvojau tapti rašytoja. Tik gimus dukrai nusprendžiau parašyti jai trumpą novelę. Ir taip viskas prasidėjo... Idėjos ir naujos istorijos ėmė kilti viena po kitos, tad man neliko nieko kito, kaip jas visas užrašyti! Neseniai buvo išleistas tryliktasis mano romanas (ir dvidešimtoji knyga) ir jau laukia daugiau naujų idėjų.
– Jūsų mama yra garsi rašytoja. Ar buvote įkvėpta mamos pavyzdžio?
– Gyvenimas po vienu stogu su rašytoja tikrai leidžia pažvelgti į šį darbą iš kitos – tikresnės, praktiškesnės – perspektyvos. Nežinau, ar būčiau išdrįsusi žengti į šį sudėtingą profesinį kelią, jei nebūčiau mačiusi, kaip tai iš tikrųjų veikia. Mamos Małgorzatos Musierowicz ir mano velionio dėdės Stanisławo Barańczako, kuris buvo žinomas poetas ir puikus vertėjas, dėka rašytojo profesija man buvo pažįstama.
Iš jų abiejų daug išmokau. Ir galėjau pradėti rašyti atsiribojusi nuo romantiškų iliuzijų apie šį darbą. Rašytojo kelias tikrai nėra lengvas, bet teikia daug pasitenkinimo ir leidžia fantazijai pasiekti pačias tolimiausias ribas. Man tai patinka. Tai suteikia kūrybos, laisvės ir nepriklausomybės jausmą, bet kartu ir labai daug iš tavęs reikalauja.
– Ar turite kokių nors ritualų, susijusių su rašymu?
– Jei įprastą arbatos gėrimą galima pavadinti ritualu, tada taip! Taip pat dirbant man reikia visiškos tylos ir vienatvės.
– Kodėl rašote būtent vaikams ir jaunimui?
– Kaip jau minėjau, pirmąją knygą parašiau dukrai – tai kažkiek nulėmė mano pasirinkimą. Labai gerai sutariu su vaikais, savo skaitytojais. Nesunkiai įsivaizduoju, ką toks jaunas žmogus galvoja ir jaučia, kas jam trukdo, kas jį jaudina, kas linksmina. Suaugusieji man mažiau suprantami. Taip pat mielai pabėgu iš suaugusiųjų pasaulio, kupino rimtų reikalų, politikos ir nesibaigiančių ginčų. Vaikų pasaulis yra tyras ir sąžiningas, ir tai aš jame labiausiai vertinu.
– Kaip jums kilo idėja parašyti knygą „Lapis. Paslapčių miestas“?
– Knygos idėja man dažniausiai kyla kaip netikėta scena, įsivaizduojamas personažas ar koks nors stebuklingas objektas. „Lapio“ atveju vieną dieną įsivaizdavau švyturį, stovintį kraštovaizdyje, kuriame niekada nebuvo jūros. Šis vaizdas atrodė intriguojantis, simboliškas ir turėjo daug potencialo kaip knygos pradžios taškas.
Nusprendžiau išplėtoti šio paslaptingo švyturio istoriją. Turėjau išsiaiškinti, kas jį pastatė, kodėl ir kokiu tikslu, kas iš to atsirado. Tada įsivaizdavau netoliese esantį miestą, pastatytą ant aukšto kalno. Paskui pasirodė Pabaisa kartu su kitais personažais: architektu Tobijumi ir jo žmona Elžbieta, bibliotekininku Benediktu, taip pat svarbiausia veikėja – smalsia mergaite Irute ir jos draugu Sirilu.
– Apie ką yra ši knyga?
– „Lapis“ yra savotiškas fantastinis romanas. Vesdamas skaitytoją į jaudinančius nuotykius, jis pasakoja apie žodžių galią, atsakomybę už žodžius ir atsakomybę už kitus žmones. Tai taip pat istorija apie išdavystę ir neteisybę, kantrybę ir pasiaukojimą bei apie amžiną, tvirtą meilę. Skaitytoją bandoma įtikinti, kad tiesos paieška yra viena svarbiausių užduočių, nes tiesa išlaisvina. Lapio miestas turi savo tamsių paslapčių, apie kurias niekas nenori kalbėti. Kaip ir kiekviename senoviniame mieste, čia taip pat yra legenda apie Pabaisą, gyvenančią požeminiuose tuneliuose. Kiek tiesos slypi šioje legendoje? O ką tai reiškia lapiečiams? Tai Irena ir nori išsiaiškinti.
– Istorija tarsi padalinta į dvi dalis, kuriose skiriasi pasakotojas. Pirmoje knygos dalyje rašote trečiuoju asmeniu, o antroje – pirmuoju. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?
– Šis skirstymas nebuvo mano pradinė koncepcija. Pirmiausia ketinau supinti Tobijaus ir Irutės istorijas. Bet kadangi abi istorijos dalis skiria 50 metų, galiausiai toks išdėstymas man atrodė natūralesnis ir aiškesnis. Pirmoji dalis pasakoja apie miesto praeitį ir šiek tiek primena senųjų įvykių kroniką, tarsi tolimą legendą, todėl ją pasakoja nežinomas visažinis pasakotojas. Antroji dalis tampa asmeniškesnė: susitinkame su Irena, kuri pati pasakoja savo nuotykius. Norėjau, kad pagrindinė veikėja mergaitė taptų artimesnė skaitytojams per šį tiesioginį pasakojimą, pasaką, pasakojamą iš vaiko perspektyvos.
– Kokią pagrindinę žinią šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Pirmiausia norėjau atkreipti dėmesį į žodžių svarbą. Man atrodo, kad šiais laikais dažnai pamirštame, jog žodžiai turi milžinišką galią, kiekvienas ištartas ar parašytas žodis turi savo pasekmes. Tai gali būti ginklas arba skydas. Žiniasklaidos pasaulyje, ypač socialiniuose tinkluose, žodžių reikšmė dažnai iškreipiama ir lengva pamiršti, kad jų vartojimas yra jėga ir kartu atsakomybė.
