Sekite 15min Google
Ar išeitis iš pasaulį apėmusios skaitymo krizės galėtų būti žmonių skatinimas padėti telefonus į šalį ir paimti į rankas knygą – už tai jiems netgi mokant?
Kaip rašo „The Guardian“, bent viena vyriausybė nusprendė išbandyti būtent tokį būdą. Šį mėnesį Singapūras pradėjo programą, pagal kurią šalies gyventojams siūlomi tikri pinigai už užregistruotą laiką, praleistą skaitant knygas specialioje vyriausybės interneto svetainėje.
Uždirbti milijonų nepavyks: norint gauti vieną Singapūro dolerį (apie 0,59 euro), reikia sukaupti 50 skaitymo sesijų, kurių kiekviena trunka mažiausiai 15 minučių. Per dieną galima užregistruoti tik vieną tokią sesiją.
Vis dėlto elgsenos mokslininkai ir psichologai „The Guardian“ teigia, kad net ir nedidelė paskata gali padėti suformuoti įprotį, kurio pastaraisiais metais žmonės vis dažniau atsisako.
Psichologas ir bestselerio „The Anxious Generation“ autorius Jonathanas Haidtas sako, kad kai kuriuos vaikus pinigai motyvuoja itin stipriai, o „visi vaikai tam tikru mastu reaguoja į apdovanojimus“.
Todėl, jo manymu, Singapūro programa vaikams „greičiausiai turės tam tikrą teigiamą poveikį formuojant skaitymo įprotį“.
Varviko universiteto ekonomikos docentė Lory Barile priduria, kad yra pakankamai įrodymų, jog nuolat kartojamas elgesys laikui bėgant gali tapti automatiškesnis.
Tačiau svarbiausias klausimas – kas nutiks tada, kai už skaitymą nebebus mokama?
Tačiau svarbiausias klausimas – kas nutiks tada, kai už skaitymą nebebus mokama?
Jeigu žmonėms pats skaitymas taps malonus, įprotis gali išlikti, sako J.Haidtas. Tačiau kai kuriems piniginis atlygis gali suformuoti kitokią asociaciją – jie gali pradėti manyti, kad skaito tik dėl išorinės paskatos.
„Kai pinigai nustos būti mokami, gali nutrūkti ir skaitymas“, – teigia jis.
L.Barile sutinka, kad įdomiausias klausimas nėra tai, ar žmonės skaito daugiau tuo metu, kai už tai gauna atlygį. Kur kas svarbiau išsiaiškinti, ar tokia programa „padeda žmonėms suformuoti skaitymo įprotį, kuris išlieka ir tada, kai atlygio nebėra“.
Nedidelis atlygis gali veikti kaip postūmis
Nors Singapūro programoje galima uždirbti labai nedaug, tai nebūtinai reiškia, kad ji bus neveiksminga, sako Singapūro nacionalinio universiteto elgsenos psichologijos profesorius Ivo Vlaevas.
„Vienas įdomiausių elgsenos mokslo atradimų yra tai, kad paskatos ne visada veikia proporcingai jų piniginei vertei“, – „The Guardian“ teigia jis.
Pasak profesoriaus, šios programos nereikėtų vertinti kaip įprasto „mokėjimo žmonėms už skaitymą“. Vienas doleris kas kelias savaites akivaizdžiai nėra pakankamas atlygis už laiką, kurį žmogus skiria knygai.
Veikiau piniginė paskata gali veikti kaip „postūmis, o ne atlyginimas“.
Užregistruodami skaitymo laiką ir kaupdami taškus žmonės gauna „tiesioginį signalą, kad jų elgesys pastebėtas, jų skaitymo serija tęsiasi ir jie artėja prie tikslo“.
O kai žmogus jau pradeda skaityti, įsijungti gali ir pats veiklos malonumas
O kai žmogus jau pradeda skaityti, įsijungti gali ir pats veiklos malonumas. „Tuomet perimti gali vidinis atlygis, kurį suteikia pati veikla“, – aiškina I.Vlaevas.
Svarbiausia gali būti ne pinigai
Visi žinome, kad skaitymas ilgainiui teikia įvairios naudos, tačiau viena svarbiausių Singapūro programos dalių yra trumpalaikis atlygis už veiklą, kurios rezultatai paprastai jaučiami tik gerokai vėliau.
Šiuo požiūriu programa bando konkuruoti su greitu pasitenkinimu, kurį žmonės gauna be galo naršydami telefono ekrane.
Elgsenos ekspertai mano, kad netgi vadinamasis žaidybinis programos elementas gali būti veiksmingesnis už pačius pinigus.
Patrickas Tayloras, Švietimo direktorius elgsenos mokslų komandoje „Behavioural Insights Team“, sako, kad svarbūs gali būti tokie elementai kaip 15 minučių kasdienis tikslas, galimybė jį susieti su jau egzistuojančia rutina – pavyzdžiui, kelione į darbą ar laiku prieš miegą – taip pat skaitymo serijos ir pažangos sekimas.
„Turėti lengvai pasiekiamą 15 minučių kasdienį tikslą, susietą su esama rutina, pavyzdžiui, kelione į darbą ar laiku prieš miegą, ir matyti savo pažangą bei nenutraukti skaitymo serijos – būtent šie dalykai gali padėti programai veikti“, – teigia jis.
Gali padėti tiems, kurie nustojo skaityti
Tokios programos ypač gali būti naudingos žmonėms, kurie anksčiau mėgo skaityti, tačiau šio įpročio atsisakė.
Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokyklos profesorė Katy Milkman mano, kad jei žmogus jau turi vidinę motyvaciją skaityti, nedidelės paskatos gali pakakti, kad jis pagaliau atsiverstų knygą.
I.Vlaevas priduria, kad nedidelis momentinis atlygis gali padėti įveikti atotrūkį tarp ketinimo ir realaus veiksmo.
„Jeigu žmogus jau ketina skaityti, tačiau vis neprisiverčia pradėti, nedidelė ir greita paskata gali padėti įveikti atotrūkį tarp ketinimo ir veiksmo“, – sako jis.
Jeigu žmogus jau ketina skaityti, tačiau vis neprisiverčia pradėti, nedidelė ir greita paskata gali padėti įveikti atotrūkį tarp ketinimo ir veiksmo.
Panašių, nors ir ne piniginių, skaitymo skatinimo programų jau seniai esama Jungtinėje Karalystėje.
Pavyzdžiui, pradinėse mokyklose vaikai už skaitymą gali gauti spalvotus pažymėjimus. Pasak L.Barile, tokiu atveju svarbiausia ne materialus prizas, o pripažinimas ir pasiekimo jausmas.
Jungtinėje Karalystėje taip pat vykdoma „The Reading Agency“ vasaros skaitymo iššūkio programa, kurioje vaikai už perskaitytas knygas gauna ženkliukus ir pažymėjimus.
Norėtų išbandyti skirtingus variantus
Pasak L.Barile, Jungtinėje Karalystėje būtų galima išbandyti panašią į Singapūro programą ir palyginti skirtingas paskatas: nedidelius piniginius atlygius, simbolinius apdovanojimus, tokius kaip pažymėjimai ar ženkliukai, taip pat žaidybinius elementus, tikslų nustatymą ir pažangos sekimą.
P.Tayloras taip pat mano, kad tokias programas reikėtų pirmiausia išbandyti kaip eksperimentus, kad būtų galima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų veikia ir kodėl.
J.Haidtas siūlo išbandyti kelis skirtingus modelius.
Vienai vaikų grupei būtų galima mokėti pinigais, kitai – dovanoti jų pasirinktas knygas. Tokiu būdu vaikai knygą galėtų pradėti suvokti kaip atlygį, o ne kaip priemonę pinigams užsidirbti.
Trečiai grupei būtų galima tiesiog pasiūlyti rinkti taškus ir dalyvauti konkurse, visiškai neskiriant piniginio atlygio.
Ketvirtoji grupė galėtų būti kontrolinė – jos dalyviams nebūtų taikoma jokia paskata, o tyrėjai tik stebėtų, kiek knygų jie perskaito.
Vis dėlto išlieka klausimas: ar vyriausybės apskritai turėtų finansiškai skatinti tai, kas tradiciškai laikoma laisvalaikio veikla ir malonumu?
K.Milkman į tai žvelgia kitaip.
„Mes subsidijuojame ir netgi reikalaujame daugelio kitų švietimo formų“, – sako ji. Tad kodėl nepaskatinus žmonių skaityti?
Singapūro eksperimentas kol kas siūlo atsargų atsakymą į šį klausimą. Didelių pinigų iš skaitymo neuždirbsi, tačiau, kaip teigia „The Guardian“ kalbinti elgsenos mokslininkai ir psichologai, nedidelis atlygis gali būti pakankamas postūmis pradėti tai, ko žmonės vis dažniau nebedaro – atsiversti knygą ir skaityti.
