N.Roberts Lietuvoje nedaug žinoma, bet gali didžiuotis dideliais pasiekimais: daugiau nei 200 parašytų romanų, apie 400 milijonų parduotų knygų, prestižiniais literatūriniais apdovanojimais, net 7 pagal jos romanus pastatytais filmais.
2013 m. N. Roberts uždirbo23 mln. JAV dolerių. Iš verslo žurnalo „Forbes“ turtingiausių rašytojų sąrašo ji nesitraukia jau kelis dešimtmečius. Štai prieš dešimt metų romanistės metinis honoraras siekė 60 mln. JAV dolerių.
N.Roberts davė interviu JAV dienraščiui „New York Times“.
– Kokios knygos šiuo metu yra ant jūsų naktinio staliuko?
– Aš tik ką baigiau skaityti Sarah Addison Allen romaną „Prarastasis ežeras“ („Lost Lake”), eilėje laukia Stepheno Kingo „Atgimimas“ („Revival”), Johno Sandfordo „Galutinis terminas“ („Deadline”), Terry Pratchetto ir Stepheno Baxterio „Ilgasis karas“ („The Long War”), naujausieji Reedo Farrelo Colemano kūriniai, nuostabioji Roberto Parkerio novelė „Akloji dėmė“ („Blind Spot”) taip pat eilėje.
Į šį sąrašą dar neįtraukiau knygų krūvelių kitose vietose namuose, laukiančių, kad būtų perskaitytos.
– Mėgstamiausias jūsų romanų rašytojas (-a)?
– Sunku pasakyti, kadangi aš turiu daug numylėtinių. „Nežudyk strazdo giesmininko“ yra vienintelis Harper Lee romanas, kurį iš naujo perskaitau kas keletą metų todėl, kad ši knyga yra vienas tobuliausių kada nors sukurtų literatūros kūrinių.
Manau, kad Mary Stewart yra mėgstamiausia mano rašytoja, kadangi jos knygas skaičiau dar paauglystėje ir galiu paimti vieną iš jos knygų nors ir šiandien — ką dažnai ir darau — ir atrodo, jog sugrįžtu į paauglystę. Iš tikrųjų, neseniai iš naujo perskaičiau M.Stewart „Kristalinį Urvą“ („The Crystal Cave“), jos sugebėjimas valdyti kalbą ir personažus, sumaišyti meilės nuotykius su nežinomybe – nepavaldus laikui.
– Geriausia meilės istorija, kurią jūs kada nors skaitėte?
– Man labai sunku įvardinti „geriausius“ ir „mėgstamiausius“, kadangi tai keičiasi su nuotaika ar su naujos knygos bei autoriaus atradimu. Aš dažnai manau, jog knyga, kurią aš ką tik baigiau skaityti, yra mano mėgstamiausia, kadangi tuo momentu aš būnu jos užvaldyta.
Viena iš pačių mėgstamiausių yra „Džeinė Eir“. Paprasčiausiai, ji turi savyje viską – talentingai pateikiamą, žavingą, prikaustančią istoriją; stebuklingai perteiktus veikėjus; spalvingą meilės dramą; jausmus žadinančias situacijas. Ir palėpėje užrakintą beprotę. Sunku ją pralenkti.
– Jūs slapyvardžiu J.D.Robb taip pat rašote mokslinės fantastikos detektyvus. Ar mėgstate skaityti mokslinę fantastiką? Kas yra jūsų mėgstami mokslinės fantastikos rašytojai?
– Ir vėl tas žodis mėgstamiausias. Aš dievinu Anne McCaffrey, Ray'ų Bradbury, Douglasą Adamsą ir Jimą Butcherį. Bet ar yra jie rašo fantastiką?
Man sunku klijuoti etiketes. Man patinka Suzanne Collins romanas „Bado žaidynės“ („The Hunger Games“). Savo seriją „Mirtyje“ aš laikau švelnia moksline fantastika, stipriai pabrėžiančia detektyvinius elementus su iš knygos į knygą keliaujančiais veikėjais, veiksmui vykstant netolimoje ateityje.
Aš mėgstu kietą detektyvą, būtent dėl to Johno Sandfordo knygos yra būtinų perskaityti knygų krūvelėje. Kai apdovanoju save J.Sandfordo novele „Galutiniu terminu“ („Deadline“), suryju ją ir nepaprastą Virgil Flowers knygų seriją (su Lucasu Davenportu pašonėje) kaip karamelę — ir noriu turėti jų daugiau.
Aš skaitau tam, kad pasinerčiau į pasaulį, kieno nors sukurtą, kuris pakviestų mane keliauti. Knygos atveria duris.
– Kokį žanrą renkatės, kai skaitote malonumui?
– Aš neturiu mėgstamiausio žanro ir kalbant sąžiningai skaitau tik malonumui, išskyrus tuos atvejus, kai skaitau tyrinėjimo tikslais. Jei knyga neįtinka man – pereinu prie kitos.
Aš mėgstu skaityti geras istorijas, su personažais, kurie priverčia mane rūpintis. Aš neskaitau knygų pagal žanrą. Aš skaitau tam, kad pasinerčiau į pasaulį, kieno nors sukurtą, kuris pakviestų mane keliauti. Knygos atveria duris. Aš noriu atverti tas duris, pamatyti ir pajausti bei sužinoti, kas yra kitoje pusėje.
– Kokia knyga pastarąjį kartą privertė jus juoktis?
– Bet kokia gera istorija turi šiek tiek humoro: ar situacijoje, ar dialoge, ar veiksme. Bet jeigu aš noriu juoktis iki ašarų, griebiu Carlo Hiaaseno knygas, žinodama, kad gausiu gerą istoriją su įsimintinais, ekscentriškais personažais ir smagiai pasijuoksiu.
– Kokia knyga pastarąjį kartą privertė jus verkti?
– Ką tik baigiau skaityti S.A.Allen romaną „Prarastasis ežeras“ („Lost Lake“). Tai buvo visiškai nuostabu. Šiltas, jaudinantis, ekscentriškas, stebuklingas romanas. Knygos rašymo stilius yra lyriškas ir tuo pačiu metu lengvai suprantamas.
– Kokia knyga pastarąjį kartą jus įsiutino?
– Jei knyga man įgrįsta aš greičiausiai padėsiu ją į šalį. Yra labai daug nuostabių knygų, kurios pažadins mano emocijas, gąsdins mane, žavės mane, džiugins mane, sudomins mane tad – kam skaityti knygas, kurios siutina?
– Kokia skaitytoja jūs buvote vaikystėje? Jūsų mėgstamiausia knyga? Mylimiausias personažas?
– Ryte ryjanti knygas. Aš esu laiminga, jog užaugau knygas skaitančioje šeimoje. Mano tėvas buvo Zane'as Greyus, skaitantis Louis L’Amour kūrinius.
Mano motina rydavo istorinius romanus. Mano vyriausias brolis mane sudomino Shakespeare'o „Makbetu“, kai aš buvau maždaug 10-ties ir ši tragedija yra viena mėgstamiausių.
Aš turiu keturis brolius, todėl detektyvų serija „Ištvermingi berniukai“ („The Hardy Boys“) ir komiksai buvo svarbūs mūsų namuose, ir aš perskaičiau juos visus – plius Edwardo Stratemeyerio knygų seriją Nancy Drew – ir aš lažinausi, kad kuris nors iš mano brolių peržvelgs mano Nancy Drew kolekciją.
Aš kalbėdavau apie Betmeną, X-meną, Žmogų vorą, Geležinį žmogų ir kitus komiksų herojus su savo vaikais, kai jie buvo berniukai. O dabar mano 10-metis anūkas žino, kur nueiti, kai nori pasikalbėti apie grafinius romanus (dar vadinamus pieštiniais pasakojimais). Aš neketinu išrinkti vienos mėgstamiausios knygos – vėlgi, jų buvo daug, net ir tada kai buvau vaikas.
Bet Eloise visada bus mano mėgstamas vaikiškų knygų personažas. Eloise yra lengvabūdiška ir miela, turinti gerą vaizduotę ir ieškanti nuotykių. Viena iš mano mylimiausių knygų, kurias skaičiau savo vaikams buvo, „Maksas ir Maksimonstrai“ („Where the Wild Things Are“). Kai aš ištraukiu iš lentynos Maurice'o Sendako knygą „Maksas ir Maksimonstrai“, ar vieną iš Kay Thompson knygų serijos Eloise, permetu ją akimis ir mane užplūsta geri atsiminimai.
– Jei jums reikėtų įvardinti vieną knygą, kuri pavertė jus tokia, kokia esate šiandien, kokia knyga tai būtų?
– Aš negaliu įvardinti vienos knygos, nes manau, kad meilę knygai man perdavė mano tėvai, ir mano šeima padarė mane, tokia, kokia aš esu. Vaikų meilės knygai ugdymas, kad ir kaip paprasta tai yra, leidžia vaikui, ir suaugusiam, kuriuo jis ar ji tampa, nueiti kur nors, išmokti kažką ar jausti viską.
– Kokią vieną knygą, jei galėtumėte, rekomenduotumėte prezidentui?
– Rekomenduočiau Josepho Hellerio knygą „22-oji išlyga“ (org. „Catch-22), nors lažinuosi, kad jis yra ją skaitęs. Nuostabi, juokinga, paliečianti ir varanti iš proto istorija, kuri tobulai pavaizduoja visišką karo absurdiškumą. Iš tikrųjų, aš galvoju, jog visi pasaulio lyderiai privalo perskaityti knygą „22-oji išlyga“, ir parašyti jos recenziją įrodydami, jog suprato knygą.
– Jūs rengiate kviestinius pietus rašytojams. Kuriuos tris rašytojus pakviesite?
– Iš tikrųjų aš dažnai kviečiu rašytojus bičiulius į svečius arba mes susirenkame kur nors kitur. Kartą per metus aš organizuoju vienos savaitės poilsį spa kurorte, kur rašytojai draugai susimaišo su kitais žmonėmis.
Aš daug laiko praleidžiu su Patricia Gaffney, Mary Kay McComas, Elaine Fox, ir Mary Blayney per kasmetinę merginų savaitę. Kadangi tai merginų savaitė, aš negaliu prašyti, kad rašytojai vyrai prisijungtų prie mūsų, ir aš manau, kad renkuosi moteris rašytojas, su kuriomis turėsiu galimybę susitikti pomirtiniame gyvenime. Taigi, Jane Austen, nes lažinuosi, ji visus nugalėtų žaidime „Drunken Scrabble“ (mes rengiame turnyrą); Nora Ephron – todėl, kad mes niekada nesiliautume juoktis; ir Dorothy Parker, kuri turėtų patiekalą kiekvienam.
Aš nebaigiau skaityti daug knygų ir mane visuomet stebina, kai girdžiu žmones kalbant, kad jie turi baigti pradėtą skaityti knygą, kuri jiems nepatinka, nes tai yra jų pareiga.
– Apvilianti, pervertinta, nevykusi: kokia knyga manėte, kad jums patiks, bet nepatiko? Ar atsimenate pastarąją knygą, kurios nesibaigėte skaityti?
– Aš nebaigiau skaityti daug knygų ir mane visuomet stebina, kai girdžiu žmones kalbant, kad jie turi baigti pradėtą skaityti knygą, kuri jiems nepatinka, nes tai yra jų pareiga.
Gyvenimas yra per trumpas – yra daug knygų ir istorijų, kurios įtraukia. Bet aš nenoriu įžeisti kitų rašytojų tik todėl, kad jų istorija nesudomino manęs. Skaitymas yra lygai taip pat subjektyvus kaip ir rašymas.
– Ar yra knygų, dėl kurių gėdijatės, jog neskaitėte?
– Visiškai nei vienos. Jei aš noriu kažką perskaityti, tai ir skaitau. Jei nenoriu, tai ir neskaitau. Skaitymas man džiaugsmas – ne įsipareigojimas. Knyga man nėra Briuselio kopūstas, kurio valgymas daro mane sveikesnę. Iš tikrųjų, aš nemėgstu Briuselio kopūstų, ir man visai ne gėda pasakyti tai.
– Ką jūs ketinate skaityti artimiausiu metu?
– Bet kuri, tuo metu balansuojanti ant svirduliuojančios knygų, laukiančių, kada jas perskaitysiu, krūvos knyga, kuri labiausiai patraukia akį tuo metu. Vis tiek aš perskaitysiu jas visas. Ir dar prieš baigiant jas skaityti jau būsiu prikrovusi naujų. Mano vyras turi knygyną — puikus pagalbininkas entuziastui.
Vertė Aistė Mackevičiūtė
