Transportas ir infrastruktūra
Augant miestui plėtėsi transporto kelių tinklas. 1972 m. buvo parengta Vilniaus kompleksinė transporto plėtros schema, kuri buvo peržiūrima, tikslinama, kol galiausiai Vykdomasis komitetas 1974 m. lapkritį ją patvirtino. Joje buvo numatytos svarbiausių Vilniaus magistralių plėtros užduotys.
Nors jų įgyvendinimas nuolat vėluodavo, 8-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje buvo atlikti miesto vidaus susisiekimui svarbūs darbai: nutiesta Olandų–Zarasų gatvių magistralė, Kareivių gatvė, pastatytas Valakampių tiltas, baigti stambūs transporto mazgai Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekte, rekonstruotas troleibusų depas. Daug dėmesio ir toliau buvo skiriama transporto valdymui.
Pradėtas statyti pirmasis tunelis Tarybų (dabar Geležinio Vilko) gatvėje, planuota, kad pagrindinės magistralės aplenks miesto centrą, o apsaugai nuo triukšmo jos bus įgilintos arba atskirtos nuo gyvenamųjų namų pylimais ir gausiais želdiniais. 1987 m. pristatytas ir tramvajaus projektas. Palaipsniui daugėjo visuomeninio transporto maršrutų. 1965 m. Vilniuje 12 maršrutų kursavo 124 troleibusai, veždavę daugiau nei 170 tūkstančių keleivių kasdien.
Tuo metu į Vilniaus gatves kasdien išvykdavo ne mažiau kaip 167 autobusai, kurie vežė keleivius 29 maršrutais. Po dešimt metų troleibusų Vilniaus gatvėse buvo jau 239. Maršrutų ilgis per tą laikotarpį išaugo nuo 66 km iki 96 km, o vežtų keleivių buvo priskaičiuojama nuo 71,9 iki 127,6 milijono per metus. Vilniečiai jau nuo 1959 m. galėjo įsigyti ne tik vienkartinius, bet ir mėnesinius bilietus. Įsigijus 70 rublių kainavusį mėnesinį bilietą buvo galima keliauti visais troleibusų ir autobusų maršrutais. Po 1961 m. pinigų reformos toks bilietas kainavo 7 rublius. 1974 m. pradėjo veikti naujas modernus miesto taksi parkas Tankistų (Pelesos) gatvėje. Daugėjo savus automobilius turinčių vilniečių. 1973 m. buvo beveik 15 tūkstančių individualių mašinų.
Šis, o taip pat ir visuomeninis bei žinybinis transportas kūrė iš provincijos į Vilnių atvykstančiam naujam vilniečiui neįprastą miesto gaudesį, juo labiau kad automobiliai buvo taršūs, nemažai jų buvo techniškai netvarkingi. Vien 1973 m. autoinspekcija išaiškino beveik 7 tūkstančius netvarkingų mašinų, daugiau nei tūkstančiui jų buvo atimti numeriai. Itin triukšmingomis gatvėmis 8-ajame dešimtmetyje laikytos J. Basanavičiaus, Komjaunimo (Pylimo), P. Cvirkos (Pamėnkalnio), Liepos 21-osios (Tauro), Žemaitės gatvės. Siekiant pagerinti vidaus susisiekimą ir nuimti transporto apkrovas nuo miesto gatvių, 9-ajame dešimtmetyje projektuoti aplinkkeliai, iš esmės atitinkantys dabar esančius. Nors dar tada jiems buvo gautas ir finansavimas, prasidėjus politinėms permainoms sovietmečiu darbai taip ir liko nepradėti. Aplinkkeliai nutiesti tik praėjus porai dešimtmečių po valstybingumo atkūrimo.
Augant miestui didėjo ne vien oro, bet ir vandens taršos ir ekologijos problemos. 1958 m. per LSSR Ministrų Tarybos posėdį buvo susigriebta, kad ne tik kiti respublikos miestai, bet ir stipriai augantis Vilnius neturi tinkamos vandenvalos ir kanalizacijos sistemos. Kanalizacijos projektas nuo 1948 m. buvo rengiamas Leningrado projektavimo įstaigose. Panaši situacija buvo ir su vandentiekiu, tik tuo metu jis dar nė nebuvo pradėtas projektuoti. 1973 m. balandžio 1 d. įsigaliojo LSSR vandens kodeksas, draudžiantis atiduoti eksploatuoti įmones, neturinčias vandenvalos įrenginių. 1973 m. Vilniaus vadovai kreipėsi į respublikos valdžią, atkreipdami dėmesį į upių taršą mieste ir būtinybę mieste įrengti nuotekų valymo sistemas.
Jie tvirtino, kad kasdien į Nerį išleidžiama 143,6 tūkstančio kubų užterštų nuotekų, iš kurių tik 7,3 tūkstančio kubų (5,4 proc.) išvalomi. Vilniaus nuotekų valykla Titnago gatvėje pradėta statyti 1975 m., bet statybos užtruko ir net sovietmečio pabaigoje miesto partinė valdžia konstatavo, kad jos labai vėluoja. 1986 m. pradėjo veikti mechaninio, o 1996 m. – ir biologinio valymo įrengimai.
[...]
Sunkioji pramonė laikyta netradicine, svetima Lietuvos ūkiui. Būtent jos įmonėse, ypač karinės pramonės devintukui priklausiusiose, darbą gaudavo nemažai iš kitų sovietinių regionų atvykusių specialistų, inžinierių ir darbininkų. Tiesa, čia galima matyti skirtingus, vienas nuo kito mažai priklausomus srautus. Inžinieriai ir kiti specialistai vyko dirbti į Lietuvą, baigę aukštąsias ar specialiąsias profesines technikos mokyklas ir gavę paskyrimus, darbininkai atvykdavo arba patys ir susirasdavo darbo, arba įmonės „planingai“ darbo jėgą atsiveždavo, dažniausiai – iš kaimyninės Baltarusijos ar Kaliningrado. Vilniaus Kuro aparatūros gamykla turėjo net keliasdešimties autobusų parką darbininkams iš Baltarusijos vežioti.
Karinio pramoninio komplekso įmonės kitataučių specialistų įdarbino daugiausia, ypač jau minėta Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykla. 1977 m. gamykloje dirbo šeši tūkstančiai žmonių ir iš 603 aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų tik 89 buvo lietuviai. Tokioje stambioje įmonėje iš tiesų mažai – nesiekė nė 15 procentų visų aukštas pareigas užėmusių dirbančiųjų. Dauguma jų buvo rusai – net 319. Baltarusių buvo 59, žydų – 55 ir ukrainiečių – 45. Lietuviai šioje įmonėje buvo diskriminuojami ir vadovybėje. Ją sudarė direktorius, šeši pavaduotojai, trys gamybinių vienetų vadovai, vyriausiasis inžinierius ir trys jo pavaduotojai. Tarp jų būta tik vieno lietuvio – direktoriaus pavaduotojo. Lietuvių mažai buvo ir vidutinėje vadovų grandyje. Iš 37 cechų viršininkų ir jų pavaduotojų tik 4 buvo lietuviai. Tokią vadovybės tautinę sudėtį atspindėjo ir kolektyvas. 1977 m. birželį gamybinį personalą sudarė 4585 dirbantieji, iš jų lietuvių buvo tik 685. Panašiai ir iš 1143 inžinierinių techninių darbuotojų lietuvių buvo tik 126.
