Dausų šeimos literatūrinė premija pasižymi ypač solidžia suma – iš viso trims apdovanojimų kategorijoms skiriama daugiau kaip 37 tūkst. eurų.
2024 m. net 11 kandidatų pristatyta už originalią grožinės literatūros knygą, parašytą lietuvių kalba, 2 kandidatai pasiūlyti apdovanoti už originalią grožinės literatūros knygą, išverstą į lietuvių kalbą, 3 kandidatai – už pirmąją pradedančio autoriaus išspausdintą originalią knygą (debiutinį darbą).
Su J.Kuras 15min susitiko pasikalbėti Lietuvos rašytojų sąjungoje, premijos įteikimų rytą.
Apie Dausų šeimą
– Kaip Dausų šeima atsidūrė Kanadoje?
– Iš tiesų, ir mes ne viską žinome. Kiek teko pabendrauti su Aldona Dausaite, niekada neišsišnekėjome, kaip ten buvo jos jaunystėje. Visgi, žinome, kad ji yra gimusi Rygoje, jos tėvas ten dirbo Užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi.
Antrojo pasaulinio karo metais Dausų šeima pasitraukė iš šalies ir išvažiavo į Vokietiją, gyveno pabėgėlių stovykloje, dar kitaip vadinamoje DP (angl. Displaced person). Kadangi žmonės tikėjo sugrįžti į Lietuvą, ten buvo įsteigtos gimnazijos, universitetas, tad A.Dausaitė ten įgijo vidurinį išsilavinimą.
Deja, situacija Lietuvoje nepasidarė palankesnė, tad Dausų šeima turėjo emigruoti. Taip jie atsidūrė Kanadoje, apsigyveno mažame miestelyje Šemberge, netoli Toronto. Vėliau Dausos persikraustė ir į patį Torontą.
– Jūs esate bendravusi su A.Dausaite. Koks ji buvo žmogus?
– Ji buvo žemo ūgio, juodaplaukė, labai santūri ir rimta. Toronto universitete ji įgijo laipsnį farmacijos srityje, kas anuomet Kanadoje nebuvo įprasta moteriai. Ji taip pat buvo didelė Lietuvos patriotė.
Mes su Aldona susitikdavome įvairiuose lietuvių bendruomenės renginiuose, pasikalbėdavome apie Lietuvą, lūkestį, kad ji taptų nepriklausoma. Deja, jai nepasisekė atvykti į tėvynę, nes, kaip supratau, čia nebuvo likę daug giminių, ir jai rūpėjo mamos priežiūra. Aldona mirė 2012 metais.
– Savo testamente A.Dausaitė skyrė dėmesį kultūrai, konkrečiai literatūrai.
– Dalį savo turto ji skyrė giminaičiams, lietuviškoms organizacijoms, tačiau čia išsiskyrė jos ranka pasirašytas prašymas įkurti vardinę premiją, skirtą lietuvių literatūrai, bet nenumatė, kas tuo turėtų rūpintis.
– O kodėl jai rūpėjo būtent literatūra? Juk esama ir daugiau meno šakų.
– Kai šitokie klausimai iškyla po žmogaus mirties, imu galvoti, kodėl gi nepaklausiau daugiau apie jos praeitį. Mūsų pokalbiai apsiribodavo lietuvybės išlaikymu Kanadoje ir kaip svarbu stengtis šioje srityje. Mes nežinojome, kad tokia bus jos valia, ji niekam to nesakė, todėl į šį klausimą atsakymo neturime. Viso labo žinome, kad ji buvo labai kultūringa ir mėgo lietuvių literatūrą.
– Iš kur Dausų šeima užsidirbo savo turtą?
– Deja, nežinome, nes niekada neteko apie tai kalbėti su ponia Aldona. Tiesiog neišėjo iš kalbos.
– O vaikų ji neturėjo?
– Ne.
– O kaip atrodo lietuvių bendruomenė Kanadoje?
– Kanados Vyriausybės vykdytame surašyme 58 tūkst. žmonių pažymėjo, kad yra lietuvių kilmės. Tai yra bendroji informacija, tačiau kiek iš jų kalba lietuviškai – nežinia. Aktyviausios bendruomenės, žinoma, yra didžiuosiuose miestuose, beveik kiekvienoje provincijoje rasi lietuvių. Mes organizuojame renginius, kartais susiburiame su latviais ir estais.
Tiesa, pirmosios kartos lietuvių Kanadoje jau beveik nebėra (tai mano tėvų amžiaus žmonės). Aš esu jau antrosios kartos, vadinasi, jau Kanadoje gimusi lietuvė. Džiugu, kad ir trečios, ketvirtos ir tolesnių kartų išeivių vaikai toliau išlaikė veiklą, t.y. chorus, šokių grupes, meno ansamblius ir parapijas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo taip pat sulaukėme emigrantų iš Lietuvos, tačiau nedaug. Kiek pamenu, galbūt porą tūkstančių.
Natūraliai Kanados lietuvių bendruomenės veikla keičiasi. Iki Nepriklausomybės atgavimo tai buvo Labiau politinis judėjimas, pavyzdžiui, Kanados lietuviai suaukojo milijoną dolerių nupirkti pirmąją ambasadą Briuselyje.
– O kaip jūs įsijungėte į Dausų šeimos premijos organizavimą?
– Į šios premijos veiklą įsijungiau, nes su A.Dausaite susipažinau, kai buvau išrinkta Kanados lietuvių bendruomenės valdybos pirmininke. Tada aš buvau jauna moteris, teisininkė. Atsimenu, kad ponia Aldona mane pasveikino, nes jai buvo džiugu, kad aš, jauna moteris, patekau į tokias pareigas. Nuo to laiko taip ir palaikėme ryšį.
O šiaip asmeniškai jau ilgus metus dalyvauju bendruomenės ir labdaringo fondo, remiančio kultūrą, veikloje. Kai buvo patvirtintas testamentas su prašymu įsteigti tokią premiją, buvau pakviesta į darbo grupę, kuri turėjo nuspręsti, kaip šią premiją įsteigti. Taip nutarėme, kad bus trys premijos, o ne tik viena. Pirmoji turėtų paskatinti debiutuojantį rašytoją, antroji – lietuvių kilmės, bet angliškai rašantįjį.
Tai mano įsijungimas į bendruomenės ir fondo veiklą tęsiasi daugelį metų. Džiaugiuosi, kad man buvo proga prisidėti prie šios premijos įsteigimo, apiforminimo ir susitarimo su Lietuvos rašytojų sąjunga, kuri ir administruoja Dausų premijos eigą. To Kanadoje daryti negalėjome, nes buvo būtina, kad tai vyktų Lietuvoje.
– Kodėl mecenuojama būtent kultūra, o ne sportas ar, tarkime, mažieji verslai?
– Pagal Kanados Vyriausybės įstatymus, labdaringa organizacija negali skirti lėšų sportui ir verslui. Tai turi būti kokia nors labdaringa, edukacinė veikla. Tad projektų pagrindu teikiami įvairių organizacijų siūlymai, juos įvertinus, skiriamos lėšos. Tai grynai teisinis klausimas, o ne todėl, kad nenorime remti sporto. Juk lietuviai labai remia, pavyzdžiui, krepšinį.
– Ar lengva buvo suorganizuoti Dausų premiją Lietuvoje?
– Buvo sudėtinga, mat darėme tai pirmą kartą. Teko žiūrėti, kokios literatūros premijos įsteigtos Kanadoje ir Lietuvoje, o čia jų yra nemažai. Apžvelgę situaciją norėjome, kad ši premija kuo nors išsiskirtų.
– Kaip plačiai lietuvių literatūra Kanados lietuvių bendruomenėje yra žinoma? Ko gero, labiau skaitoma anglakalbio pasaulio literatūra.
– Atsakant į šį klausimą norisi išryškinti savo nuostabą, kiek Lietuvos knygynuose yra daug aktualių vertimų į lietuvių kalbą. Jaučiasi, kad Lietuvoje yra poreikis. O kalbant apie lietuvių literatūrą Kanadoje, tai reikia turėti omeny, kad, norint skaityti lietuviškai, šią kalbą reikia labai gerai mokėti. Antros ar trečios kartos žmogui, kuris gyveno anglų ar prancūzų kalbos pasaulyje, tai ne visada lengva. Lietuvių kalba vartojama kalbantis su tėvais, renginiuose. Skaitant lietuviškai man kartais reikia sakyti žodžius garsiai, kad suprasčiau, kaip sudėliotos galūnės (šypsosi). Taigi, lietuvių literatūrą dažniausiai skaito ką tik atvažiavę iš Lietuvos ir tie, kurie išskirtinai tuo domisi. Džiugu, kad dabar ji yra lengvai prieinama, kuriamos audioknygos.
– Įdomu, kad tokia premija atsirado Kanados lietuvių iniciatyva. Mokykloje dažniausiai mokomės apie rašytojus, emigravusius į JAV. Kokie garsūs lietuvių rašytojai gyveno Kanadoje?
– Čia reikėtų suprasti skaičių skirtumus. Čikagoje ir aplink ją gyveno apie milijoną lietuvių, o aplink Torontą gal apie 5 tūkst., tačiau Kanados lietuvių rašytojų, poetų tikrai buvo, žinoma, nedaug. Norisi pažymėti, kad, nepaisant to, kad daugumą iš DP stovyklų emigravo į JAV, kai tik išeidavo knyga apie egzilio rašytojus, mes visi, taip pat ir mano tėvai, pirkdavome kiekvieną knygą. Tiražai tiesiog tirpo. Geležinei uždangai uždarius visas galimybes gauti arba siųsti knygas ir spaudą į Lietuvą, išeivijos rašytojai įgavo ypatingą svarbą lietuviško žodžio išlaikymui.
– O papasakokit apie savo vaikystę Kanadoje. Ar daug anuomet buvo lietuviškos kultūros jūsų gyvenime?
– Iš Čikagos gaudavome laikraštį „Draugas“, tuo metu Kanadoje buvo leidžiamas savaitraštis „Tėviškės žiburiai“. Taip pat kas mėnesį gaudavome žurnalą vaikams „Eglutė“, kuriame būdavo publikuojami eilėraščiai, pjesės, na, ir kitokie straipsniai. Be to, namuose kalbėjome tik lietuviškai. Mano tėvams buvo svarbu, kad mes, vaikai, užaugtume lietuviais, lengvai skaitytume ir rašytume šia kalba. Jie jautė pareigą. Galbūt žinote tokį dalyką, kaip „Lietuvių charta“? Tai buvo lietuvių bendruomenės išeivijoje konstitucija, kuri nurodė, kaip išlaikyti lietuvybę, kol mūsų šalis atgaus nepriklausomybę. Ten buvo surašyta daug principinių nurodymų, kaip tą padaryti, kol gyvename užsienyje.
– O kaip jūs pati ir jūsų šeima atsiradote Kanadoje?
– Pirmiausia, mano tėvai susipažino Vinipege, Kanadoje, nors mama augo Kazlų Rūdoje, o tėtis – Vilkaviškyje. Abu po Antrojo pasaulinio karo atsirado Vokietijoje, nors ir turėjo daug bendrų pažįstamų, ten nepavyko susitikti.
Mano tėtis iš Lietuvos išvažiavo vienas, visa jo giminė liko čia. Norėčiau pažymėti, kad 1974 metais mano tėvai nusprendė, kad turėčiau visgi atvykti į Lietuvą. Tą reikėjo daryti per Maskvą, su gide, kuri visą laiką stovėjo šalia. Mano kelionės priežastis nebuvo tik pamatyti gimtąją šalį, bet ir susipažinti su seneliais. Parodyti jiems, kad kalbu lietuviškai ir esu lietuvaitė, o mano tėvas išlaikė pareigą užauginti lietuvišką šeimą.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai?
– Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuva gerokai pasistūmėjo į priekį. Beveik kiekvienais metais atvykdama į Lietuvą, mačiau, kaip greitai viskas keitėsi į gerąją pusę. Sovietmečio baimės ir niūrumas traukėsi į šalį. Tai liečia ir kultūrą, ir žmonių bendravimą plačiąja prasme. Aš neįsivaizduoju, kaip taip greitai Lietuva galėjo patekti į Europos žemėlapį, lyg čia būtų buvusi 100 metų.
