Anuomet Lietuvoje knyga buvo geidžiama prekė, tačiau nusipirktos knygos lentynose nedulkėjo: žmonėms skaitymas buvo vienas pagrindinių laisvalaikio praleidimo būdų. Pasak 1972 metais LTSR Švietimo ministerijos ir Respublikinės moterų tarybos surengto sociologinio tyrimo apie vyrų ir moterų laisvalaikį, skaitymas aplenkė antroje vietoje likusį televizijos laidų žiūrėjimą.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Knyga sovietmečiu buvo vertybė ir prestižo ženklas. Tai, kas dabar lengvai pasiekiama, anuomet buvo sunkiai gaunama, deficitinė prekė.
1973 metais duris atvėręs knygynas „Versmė“ iš pradžių specializavosi Tarybų Sąjungos tautų leidinių prekyboje. Tačiau jau po trejų metų knygynas pakeitė savo profilį ir tapo Rašytojų sąjungos knygynu. Čia vykdavo susitikimai su autoriais, o lankytojų dėmesį ypač traukė dailininko Petro Repšio darbai, papuošę knygyno interjerą.
-
Suvirintojo karjerą į menotyrą iškeitęs Virginijus Kinčinaitis: „Kūryba – geriausias būdas priešintis pasaulio absurdui“
-
Po pasaulį keliaujančio lietuvio kolekcijoje – unikalūs paveldo objektai, vienas jų yra ir Lietuvoje
-
„Jie darė tai, ko Lietuvoje nebuvo“: kaip „Post Ars“ maištininkai laisvino meną
– Šiandieniniai knygynai dažniausiai primena eilinius prekybos centrus, tuo tarpu anksčiau daugelis jų turėjo savitą veidą. Kuo buvo išskirtinis knygynas, kuriame jūs dirbote sovietmečiu?
– Nuo 1976 metų dirbau knygyne „Versmė“. Dabar jo jau nebėra – gaila, nes tai buvo labai gražus knygynas. P.Repšys buvo dekoravęs vieną iš knygyno salių, o lauke kabėjo puošni, jo gaminta varinė iškaba. Viduje buvo ir kitų jo kūrinių. Tai buvo tikrai išskirtinė vieta, labai skyrėsi nuo kitų Vilniaus knygynų. Čia lankydavosi daug rašytojų – pažinojome beveik visus, net ir mažiausiai rašančius.
– Iš sovietmečio pasakojimų dažnai galima susidaryti įspūdį, kad knygos buvo tikras deficitas, o pasirodžius kokio žinomo autoriaus knygai, nusidriekdavo ilgiausios eilės. Kokios knygos buvo populiariausios, kokių istorijų, nesusipratimų, juokų nutikdavo?
– Dauguma knygų, kurios yra išleistos dabar, anuomet būtų buvusios deficitinės. Tarybiniais laikais gerų vertimų į lietuvių kalbą beveik nebuvo, o jei ir buvo, knygos dažniausiai būdavo cenzūruotos.
Dauguma knygų, kurios yra išleistos dabar, anuomet būtų buvusios deficitinės.
Jei pasirodydavo laukiama, populiaresnė knyga, žmonės net gatvėje stovėdavo eilėse. Knyga tuo metu buvo ne tik žinių šaltinis – ji buvo ir prestižo ženklas. Žmonėms buvo svarbu turėti namuose asmeninę biblioteką. Pamenu, užeini pas ką nors į svečius, pamatai didelę lentyną, nukrautą knygomis per visą sieną – ir tai iš karto daug ką pasakydavo apie šeimininką.
Daugiausia kuriozų pasitaikydavo su išankstiniais užsakymais. „Versmė“ aptarnaudavo Rašytojų sąjungos narius, o vėliau prisijungė ir keletas Teatro sąjungos atstovų. Jie pateikdavo užsakymus iš lietuviškų leidyklų – „Vagos“, „Minties“, „Vyturio“. Mes turėjome kartotekas, sudėliodavome knygas pagal užsakymus, ir jie ateidavo jų atsiimti. Pirkdavo labai daug, tad būdavo, kad kas nors susimaišo.
Kartais gaudavome ir šiek tiek vertingesnių knygų rusų kalba, bet įprastai atveždavo itin mažus kiekius. Tuomet traukdavome burtus, kuris iš darbuotojų galės tokią knygą nusipirkti. Visi norėdavo – ir sau, ir draugui padovanoti, tad toks sprendimas atrodė teisingiausias.
Būdavo ir kitokių juokingų situacijų: kartais žmonės pirkdavo knygas ne skaitymui, o namų interjerui. Ateina klientas ir sako: „Duokit man žalią knygą“, arba: „Turiu lentyną su raudonomis knygomis – man reikia, kad ši derėtų“.
– Kai kuriuose knygynuose buvo galima įsigyti deficitinių leidinių už talonus, gautus pristačius makulatūrą. Ar jūsų knygyne taip pat buvo galima įsigyti tokių knygų? Kaip tai veikė praktiškai?
– Vienu metu buvo pradėta leisti knygų serija, kurią buvo galima įsigyti tik pristačius dvidešimt kilogramų makulatūros. Žmonės nešdavo popierių į makulatūros surinkimo punktą, kur gaudavo specialų taloną. Su juo galėdavo ateiti į knygyną ir įsigyti leidinių, pažymėtų kaip „knygos už makulatūrą“. Vilniuje buvo maždaug penki knygynai, kuriuose veikė tokia tvarka.
Knygas už talonus gaudavome dideliais kiekiais, prisitampydavome su didelėmis pakuotėmis, nes gaudavom vos ne visą mašiną. Nors žmonės jas ir taip būtų greitai išpirkę, be talonų jų parduoti negalėjome. Matyt, taip buvo skatinamas makulatūros surinkimas. Tais metais popierius niekur nesimėtė, net saldainių popieriukus žmonės surinkdavo.
– Ką daugiausia lietuviai skaitė sovietmečiu?
– Skaitė beveik viską. Dabar paimu į rankas kokią knygą ir pagalvoju: jei ji būtų buvusi anuomet išleista, visi būtų norėję. Knygų bandyti įsiūlyti tikrai nereikėjo. Prisimenu, kaip vedėja užsakydavo knygas: jei leidinys buvo tikrai geras, užsakydavo ir 200 vienetų, nors puikiai žinojo, kad gaus tik 50. Bet kuo daugiau pavykdavo gauti, tuo daugiau galėdavome parduoti – nuo to priklausė ir mūsų darbo rezultatai.
Nors iš pirmo žvilgsnio knyga gal ir neatrodė būtinosios reikmės daiktas, ji vis tiek turėjo vertę – visada galėjai iš to kažką išlošti.
– Knyga buvo socialinio prestižo simbolis, savotiška investicija ir deficitinė prekė. Ar daug knygų buvo parduodama iš po prekystalio? Ar buvo galima iš to papildomai užsidirbti?
– Tokių dalykų tikrai pasitaikydavo. Būdavo, kas užsidirbdavo papildomų pinigų. Vis dėlto mūsų knygyne atmosfera buvo šiek tiek kitokia, nes aptarnaudavome Rašytojų sąjungos narius. Buvome jaunos, dar neturėjome šeimų, tad labiau rūpėjo pabendrauti su rašytojais, pasikalbėti, o ne sukti galvą, kaip papildomai užsidirbti.
Žinoma, visko pasitaikydavo – užeidavo draugės, kaimynai, šalia dirbantys žmonės. Visi sukinėjosi aplink. Kartais netgi gaudavome kokį daiktą mainais – parduodi kam nors knygą, o vėliau lengviau gauni tai, ko tau pačiai prireikia. Nors iš pirmo žvilgsnio knyga gal ir neatrodė būtinosios reikmės daiktas, ji vis tiek turėjo vertę – visada galėjai iš to kažką išlošti.
Šalia mūsų knygyno buvo baras „Laumė“. Iš ten gaudavome sulčių – nors tuo metu jų oficialiai nepardavinėjo, mes, kaip kaimynės, vis tiek jų gaudavome. Toks buvo bendravimas ir nerašytos taisyklės.
– Kaip pamenate permainų laikotarpį ir pirmuosius nepriklausomybės metus – kai atsirado galimybės leisti iki tol neprieinamą, draudžiamą literatūrą. Ar susidomėjimas knygomis išliko, ar radikaliai krito?
Nors knygas buvo daug lengviau gauti, susidomėjimas neišblėso – žmonės tebebuvo ištroškę to, kas iki tol buvo nepasiekiama.
– Pirmaisiais nepriklausomybės metais pradėta leisti daug daugiau knygų – ir tokių, kurios anksčiau nebuvo publikuotos. Buvo ir sudėtingų filosofinių knygų, ir daug lengvų detektyvų, meilės romanų. Pasiūla augo, o ir paklausa buvo didžiulė – žmonės pirkdavo beveik viską.
Prasidėjo ir atvežtinių knygų prekyba. Įsikūrė firmos, kurios veždavo į Lietuvą tiek popierių, tiek knygas iš Rusijos. Jas atveždavo į knygynus, mes priimdavom siuntas, o kai parduodavom, mes jiems atiduodavom pinigus, o jie vėl atveždavo naujų knygų.
Dėl tokių verslų atrodė, kad leidyba užsiima kas tik nori – buvo ir labai prastos kokybės knygų. Kartais skaitydavai ir suprasdavai, kad net knygos pavadinimas neatitinka turinio. Nepaisant to, skaitytojų nemažėjo. Nors knygas buvo daug lengviau gauti, susidomėjimas neišblėso – žmonės tebebuvo ištroškę to, kas iki tol buvo nepasiekiama.
Pamenu, kai 1987 m pasirodė Rimanto Dichavičiaus aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“, šio leidinio pardavėme neįtikėtinus kiekius! Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo išleista daug iki tol neskelbtų leidinių – garsūs filosofų veikalai, didelio formato meno albumai. Ypač populiarūs buvo Antano Sutkaus ir Stasio Krasausko leidiniai.
