Išskirtiniame interviu K. Lai atvirauja ne tik apie savo kaip rašytojos kelią, bet ir akcentuoja vis didesnį tarptautinį dėmesį Taivano literatūrai, pasakoja apie šios šalies praeitį ir „baltąjį terorą“, laisvėjančią politinę visuomenę, paraleles su Rytų Europa ir Lietuva.
K. Lai jau visai netrukus pirmąkart apsilankys Lietuvoje – gegužės 10 d. ji svečiuosis tarptautiniame knygų ir rašytojų festivalyje Kauno literatūros savaitėje. Šia proga sinologė Vilma Matulevičienė ne tik išvertė jos apdovanoto romano „Balti portretai“ ištrauką, kuri bus skaitoma susitikimo su autore metu, bet ir išsamiai pakalbino pripažintą Taivano autorę.
– Ar galėtumėte papasakoti, koks buvo jūsų kaip rašytojos kelias? Kas patraukė jus į grožinę literatūrą ir kaip bėgant metams keitėsi jūsų požiūris į rašymą?
– Man patinka skaityti. Vaikystėje, net jei neturėdavau knygų, skaitydavau laikraščius, žurnalus, telefonų knygas – viską, kas tik buvo užrašyta. Žodžiai mane lydėjo augant, literatūra lydėjo einat savęs pažinimo keliu. Rašymas natūraliai išaugo iš šio proceso. Vis dėlto, aš niekada nebuvau pagalvojusi apie galimybę tapti rašytoja – pirmojoje gyvenimo pusėje daugiausia užsiėmiau akademiniais tyrimais, dirbau pagal savo profesiją, rašiau nereguliariai, ir tik po keturiasdešimties susitelkiau į kūrybinį rašymą.
– Kaip atrodo įprastas jūsų rašymo procesas? Ar turite nusistovėjusią rutiną ir metodus kuriant istorijas ir jų veikėjus, ypač kai prisiliečiama prie jautrios istorinės medžiagos?
– Esu autorė, kuri ilgai nešiojasi kūrinį širdyje. Pavyzdžiui, sukurti „Baltus portretus“, pradedant nuo pirmojo apsakymo („Ligos eiga: 1958“), man užtruko dešimt metų. Žinoma, tai susiję ir su tuo, kad esu moteris ir motina – kasdienybės reikalai dažnai įsiterpdavo į kūrybinį procesą. Kita vertus, optimistiškai žvelgiant, galima sakyti, jog tai leido man geriau apmąstyti ir atsirinkti kūrybinio įkvėpimo šaltinius. Manau, gyvenimiška, užgrūdinanti patirtis – būtina kiekvienam rašytojui, ypač kuriant romanus.
Aš rašydama nesiekiu sąmoningai pasirinkti istorinių temų – mane visada labiausiai domina žmonių likimai. Todėl knygos pavadinime ir pasirinkau žodį „portretas“. Tik šie portretai ir už jų slypintis istorinis kontekstas – labai stiprūs, kupini detalių, jūsų paminėtos istorinės medžiagos kurią būtina kruopščiai ir kantriai studijuoti, sunkiai dirbti, gludinti lyg iš grubaus akmens kuriant skulptūrą. Vis dėlto visame procese, manau, svarbiausia yra empatija – ypač kai paliečiame jautrią ar prieštaringą tematiką. Tik bandydamas suprasti įvairias žmogaus prigimties puses, skirtingus požiūrius, gali pamatyti, iš kur kyla konfliktai ir kaip gimsta skausmas. Tai ir yra pasakojamos istorijos esmė ir didžiausias iššūkis rašytojui.
– Skaitydama šią knygą pasijutau, tarsi būčiau sugrįžusi į vaikystę, kai klausydavausi močiutės istorijų iš jos ir artimųjų gyvenimo. Mane labai sujaudino jautriai aprašyti trijų paprastų taivaniečių likimai. Kas jus įkvėpė parašyti „Baltus portretus“?
– Paauglystę praleidau karo padėties sąlygomis. Tik apie dvidešimtuosius savo gyvenimo metus pradėjau savarankiškai tyrinėti Taivano istoriją – tą, apie kurią mūsų mokyklose buvo nutylima. Baigusi universitetą, išvykau į Japoniją gilintis į Rytų Azijos istoriją, o vėliau dirbau Nacionaliniame Taivano literatūros muziejuje, kur dalyvavau atkuriant mūsų literatūros istoriją.
Šias patirtis sukaupiau per du dešimtmečius po karo padėties panaikinimo – nuo 1990-ųjų iki 2010-ųjų metų. Manau, tuo metu ne tik Taivane, bet ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse daugelis žmonių ėmėsi iš naujo gilintis į savo istoriją ir ieškoti savosios tapatybės.
Šie ilgi tyrinėjimo ir apmąstymų metai padėjo man geriau suprasti, kokiomis sąlygomis gyveno vyresnės kartos taivaniečiai. Tuo metu išsaugoti prisiminimus jau buvo nelengva, o bandymų paversti juos literatūros kūriniais išties mažai. Man, kaip literatūros mylėtojai, kirbėjo noras pradėti rašyti, bet vis nesiryžau. Tik tuomet, kai mano artimieji pradėjo senti ir palikti šį pasaulį, suvokiau, kaip kartu su jais prarandamos ir ateities kartoms nepapasakotos istorijos. Šis jausmas ypač sustiprėjo po netikėtos mano tėvo mirties. Taip gimė noras sukurti pasakojimą apie žmogų, kuris gimė tais pačiais metais kaip ir mano tėvas.
– Kodėl pasirinkote rašyti apie paprastus, o ne apie „didžius“ žmones? Kodėl tai svarbu?
– Žmonijos istorijoje ir visuomenėje ilgą laiką valstybės naratyvai buvo svarbiau už asmenines istorijas. Esu taip įvardijusi: Valstybė rašoma didžiąja raide, o žmogus – mažąja. Tačiau literatūroje dėmesys dažniausiai skiriamas mažajam žmogui. Valstybiniai pasakojimai dažnai būna nuobodūs, o gyvybingi ir įtaigūs yra būtent asmeniniai išgyvenimai. Norėčiau savo personažus vadinti tiesiog paprastais žmonėmis. Ir pati esu paprasta: kilusi iš paprastos šeimos, paprastos bendruomenės, paprastos klasės. Mano gyvenime iki šiol sutikti ir stebėti žmonės buvo būtent tokie – daugybė paprastų žmonių. Manau, literatūra geriausiai sugeba išryškinti paprastų žmonių gyvenimus ir paversti juos prasmingais pasakojimais. Tokie paprasti žmonės yra didžiausia visuomenės dalis, jų patirtys – universalios, todėl lengvai rezonuoja skaitytojų širdyse.
Esu taip įvardijusi: Valstybė rašoma didžiąja raide, o žmogus – mažąja.
– Pabaigos žodyje minite, kad įvykiai ir personažai paremti tikromis istorijomis. Kiek šios istorijos susijusios su jūsų artimųjų ar pažįstamų patirtimis? Kiek laisvės sau leidote interpretuodama ir kurdama?
– Pasakodama šių trijų pagrindinių personažų istorijas, iš tiesų rėmiausi tikromis biografijomis ir gausiais istoriniais šaltiniais. Vis dėlto ši knyga išlieka grožiniu kūriniu. Nebuvau pasirinkusi konkrečios asmenybės kaip pagrindo veikėjo portretui, o supyniau įvairius vaizdinius ir situacijas. Knygos fone vykstantys įvykiai ir antraeiliai personažai taip pat turi sąsajų su istoriniais faktais. Tie, kurie gerai išmano Taivano istoriją, galbūt atpažins kai kurių realių žmonių atspindžius veikėjų grupėse, bet tai tėra fragmentai ar blyškūs šešėliai. O tiems, kurie apie Taivano istoriją žino mažai, skaityti vis tiek netrukdys – romaną galima suprasti ir nežinant istorinio konteksto. Šis principas, kad kūrinys būtų prieinamas skirtingiems skaitytojams, man buvo didžiausias rašymo iššūkis. Iš tiesų naudojau daug istorinių šaltinių, tačiau stengiausi, kad skaitytojui tai nebūtų akivaizdu. Palyginčiau tai su maisto gamyba: į patiekalą gali būti įdėta citrinos ar vyno, bet ragaujant nei rūgštumo, nei vyno skonio nesijaučia.
– Knygos siužetas apima ilgą ir sudėtingą Taivano istorijos laikotarpį – nuo pokario iki karo padėties panaikinimo ir vėliau. Kaip šie istoriniai įvykiai (pvz., Kinmeno bombardavimas, Šaltasis karas, demokratizacija) paveikė jūsų personažų likimus ir pasirinkimus?
– Dėl savo geopolitinės padėties Taivanas patyrė sudėtingus istorinius ir kultūrinius išbandymus. Po Antrojo pasaulinio karo, kai baigėsi Japonijos kolonijinis valdymas, Taivano kontrolę perėmė Kinijos nacionalistų partija (Kuomintang). Ypač po 1949 metų, kai Kuomintang pralaimėjęs pilietinį karą Kinijoje, perkėlė visą vyriausybę į Taivaną, šalis buvo valdoma pagal karo padėties įstatymą iki pat 1987 metų. Tik po to Taivanas pradėjo demokratinę transformaciją ir tapo šiandien žinoma laisvės sala.
„Baltuose portretuose“ aprašomi veikėjai patiria visus šiuos režimų pokyčius ir sukrėtimus. Jie privalo išgyventi didžiųjų istorinių permainų laikotarpiu, prisitaikyti prie naujos tautinės tapatybės, išmokti naujas kalbas ir kultūrinius kodus. Ir materialine, ir dvasine prasme – nėra nė vieno, kurio tai nebūtų palietę. Valdžių pasikeitimas gali įvykti akimirksniu, istorijos pasakojimas gali būti perrašytas, teisingumas ir neteisingumas – iš naujo įvertinti, tačiau daugelio žmonių gyvenimai tiesiog praeina.
– Ką jums asmeniškai reiškia knygos pavadinimas „Balti portretai“? Kokia yra baltos spalvos simbolinė reikšmė?
– Taivane karo padėties laikotarpiu (1949–1987 m.) vyriausybė dėl tariamos grėsmės nacionaliniam saugumui areštuodavo, įkalindavo ir net vykdė egzekucijas disidentams – šis reiškinys vadinamas „Baltuoju teroru“. Panašios tragedijos 1950-aisiais vyko ir kitose pasaulio vietose, įskaitant Lietuvą, tik kiekviena šalis naudojo skirtingus spalvų simbolius.
„Baltų portretų“ „baltą“ spalvą galima sieti su „Baltuoju teroru“, tačiau man ji daugiau primena tirštą, viską gaubiantį baltą rūką. Trys knygos veikėjai auga atšiaurios politinės atmosferos laikais: praeities jau nesimato, ateities neįžvelgsi, o dabartyje kiekvieną žingsnį reikia žengti itin atsargiai.
Kita vertus, „balta“ taip pat nusako mano pasirinktą pasakojimo stilių – paprastais žodžiais, lyg linijinio piešimo technika atvaizduoti žmones ir jų istorijas. Skaitytojas netgi gali į veikėjus ir jų aplinką žvelgti kaip į natiurmortą – žmonės, negalėdami priešintis neteisybėms, gyvena tyliai ir santūriai, lyg augalai ar negyvi objektai.
– Tyla ir nutylėjimai yra svarbus knygos motyvas. Ką ši tyla reiškia jūsų personažams ir to meto Taivano visuomenei? Ar ji jaučiama iki šiol?
– Autoritarinėse valstybėse pagrindinį istorinį naratyvą paprastai formuoja režimas; visi nepaklūstantys yra nuslopinami, o visuomenė taip pat neišvengiamai prityla. „Baltų portretų“ laikotarpio visuomenėje tvyrojo liūdesys dėl žmonių valios slopinimo ir talentų žlugdymo, paprasti žmonės, įbauginti matytų tragedijų, buvo priversti rinktis tylą. Be to, siekdami geresnio gyvenimo, žmonės pamažu buvo „prijaukinti“ – įprato tylėti ir paklusti.
Šią „prijaukintųjų“ psichologinę struktūrą buvo labai sunku perlaužti. Panaikinus karo padėtį, jautėsi šioks toks atsipalaidavimas, tačiau daugelis ir toliau buvo pratę tylėti bei paklusti, netgi jautėsi sutrikę dėl permainų; tai buvo viena iš priežasčių, kodėl 10-ajame XX a. dešimtmetyje demokratizacijos procesas vyko gana chaotiškai. Tik XXI amžiuje, demokratijai įsišaknijus, susiformavo jauna pilietinė visuomenė, o vyresnioji karta, sekdama jaunimo pavyzdžiu, išsilaisvino ir vis drąsiau ėmė reikšti savo politines pažiūras.
– Svarbiausia knygoje – atminties tema. Jūsų nuomone, kaip karo padėties laikotarpis paveikė kolektyvinę ir individualią taivaniečių atmintį? Kodėl jums buvo svarbu rašyti apie „uždelstus“ arba „ atkurtus“ prisiminimus?
– Minėtasis tylos reiškinys pasireiškė ne tik viešajame, bet ir privačiame gyvenime: vyresnioji karta, norėdama apsaugoti jaunąją kartą, dažnai pati sąmoningai „ištrindavo“ ar nutylėdavo pasakojimus, neatitinkančius oficialaus naratyvo, vengdavo kalbėti apie oficialiai eliminuotas, netgi stigmatizuotas vietines kalbas ir kultūras.
Prisiminimai apie šeimą ir gimtąją žemę turėtų būti perduodami iš kartos į kartą, tačiau pokario Taivane šis natūralus procesas buvo nutrauktas. Pavyzdžiui, mano seneliai gyveno Japonijos kolonijinio valdymo laikotarpiu, tačiau niekada negirdėjau jų pasakojant savo gyvenimo istorijų. Mano tėvai, kurie gražiausius savo gyvenimo metus praleido karo padėties sąlygomis, retai kalbėdavosi su manimi apie savo rūpesčius ar svajones – tik nuolat ragino vengti politikos.
Oficialusis naratyvas nutildė vyresniosios kartos balsus, o mano kartai paliko iškreiptą savęs suvokimą: mus mokė, kad Taivanas ir taivaniečiai yra vidutiniški ir stokojantys kultūros. Tik atšaukus karo padėtį ir atsivėrus informacijos srautams, mano kartos žmonės po truputį pradėjo suvokti, kad mūsų atmintis buvo iškreipta. Deja, šis suvokimas atėjo per vėlai – ir mes (tarp kartų) praradome labai daug.
– Knygoje rašote keliomis kalbomis – taivaniečių, kinų, japonų, anglų, prancūzų, vokiečių. Kodėl pasirinkote daugiakalbį pasakojimo būdą ir ką kiekviena kalba Jūsų kūrinyje simbolizuoja?
– Dėl režimų kaitos Taivane keitėsi tautinė, socialinė ir ekonominė struktūra. Kaip rašytoja manau, kad kalbos pokyčiai paliko ypač gilų ir negrįžtamą pėdsaką.
Kalba yra kultūros pagrindas – ji leidžia užrašyti, išreikšti ir perduoti patirtis, formuoti ir išsaugoti kultūrinę atmintį. Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu Taivane egzistavo daugiakalbė aplinka, tačiau saloje įsigalėjus modernių laikų valstybėms, nuolat buvo taikoma kalbų keitimo ir draudimo politika. Oficialių kalbų kaita Taivano literatūros istorijoje sukėlė du didelius lūžius. Tuo tarpu vietinių gyventojų vartota taivaniečių kalba taip ir netapo oficialia rašytine kalba, jau nekalbant apie vietinių genčių kalbas.
Mano kartoje valstybinė kinų kalba jau tapo pagrindine. Anksčiau rašydama, kasdienius dialogus versdavau į kinų. Šį kartą „Baltuose portretuose“ stengiausi rašyti ta kalba, kuria ir kalbėjo to meto žmonės. Taip ne tik gyviau išreiškiamos veikėjų emocijos, bet ir parodoma, jog tuo metu kalba veikė kaip priemonė atpažinti, ar žmogumi buvo galima pasitikėti. Vaizduojant laikotarpį, kai politinė kontrolė buvo visur, tokios detalės yra būtinos.
– „Baltų portretų“ veikėja panelė Cassie gyvena užsienyje – Berlyne, Paryžiuje. Ar migracija Jūsų kūriniuose reiškia tapatybės paiešką, ar bandymą pabėgti nuo praeities?
– Taivane karo padėties laikotarpiu išvykti į užsienį nebuvo lengva – reikėjo turėti tam tikrą politinę galią ir tvirtą ekonominį pagrindą. Įvairiais laikotarpiais skirtingos tautinės grupės migravo dėl skirtingų priežasčių. XX a. viduryje, atvykusieji iš Kinijos, supratę, kad nebegalės grįžti namo dėl Šaltojo karo situacijos, dažnai išvykdavo iš Taivano ieškoti naujos tėvynės. Vietiniai taivaniečiai dažniausiai emigruodavo dėl priešiškumo autoritariniam Kuomintang valdymui – jiems tai prilygo tremčiai.
Tie, kurie liko, galėjo išvykti nebent studijuoti ar dirbti. Žmonės į užsienį vykdavo ne ieškoti tapatybės, tačiau išvykus, dažną ištikdavo tapatybės krizė: pasaulis nežinojo apie Taivaną ir dažnai painiojo su Tailandu, o pasuose mūsų šalies pavadinimas buvo nurodomas kaip „Kinija“. Ir tai skatino būtinybę suvokti savo tapatybę. Panelės Cassie gyvenimo užsienyje 8-ajame dešimtmetyje istorija yra vienas iš pavyzdžių. Panaši situacija tęsėsi net iki 1990-ųjų, kai pati studijavau užsienyje.
– Anglišką „Baltų portretų“ leidimą publikuosite vardu Kaori Lai, o kiniškai Jūsų vardą galima užrašyti kaip Lai Hsiangyin arba Lai Xiangyin. Kokia vardų ir autorinės tapatybės reikšmė Jūsų kūryboje ar asmeniniame gyvenime?
– Mano tikrasis vardas pase rašomas kaip Lai Hsiangyin pagal Taivane įprastą tongyong transkribavimo sistemą. Naudojant dabar tarptautiniu mastu labiau paplitusią hanyu pinyin, vardas būtų užrašomas kaip Lai Xiangyin. Asmeniškai man Hsiangyin jau yra sava, kaip ir tradiciniai kinų rašmenys. O „Xiangyin“ atrodo svetima – lyg svetima kepurė uždėta man ant galvos. Kad išvengčiau šio nejaukumo , užsienyje nusprendžiau naudoti Kaori – taip mane vadina draugai. Tai japoniškas pirmojo vardo hieroglifo (香hsiang) tarimas, kuris man patiko dar studijų Japonijoje laikais. Šis pasirinkimas nėra tapatybės klausimas – tiesiog vardas susijęs tiek su mano tikruoju vardu, tiek su asmenine patirtimi.
– Pabaigos žodyje rašote, kad Šaltojo karo metu Taivanas buvo tarsi „nematoma mėnulio pusė“. Ar galite paaiškinti, kokia tuo metu buvo situacija? Ar ji keičiasi šiandien? Kaip Jūsų knyga padeda geriau suprasti Taivaną pasaulyje?
– Beveik visą XX amžių Taivanas politiškai buvo nematomas. Pasaulio akys buvo nukreiptos iš pradžių į Japoniją, vėliau į Kiniją – tiek į Mao Kiniją, tiek į Chiang Kai-shek Kiniją. Tik XX a. pabaigoje, pasibaigus Šaltajam karui, Taivanas dėl savo ekonominės sėkmės išgarsėjo, bet ši maža sala dažniausiai vis tiek buvo matoma „Kinijos rėmuose“. Dėl nepajudinamos „Vienos Kinijos“ dogmos Taivano klausimas visada buvo nutylimas. Taivanas nedidelis, bet tarsi „dramblys kambaryje“ – sąmoningai pamirštamas ir neaptarinėjamas.
Tik po 2019 m. įvykių Honkonge ir 2022 m. karo Ukrainoje, Taivano matomumas dėl strateginės reikšmės išaugo. Žmonės dažnai klausia: kodėl Taivanas taip skiriasi nuo Kinijos? Kodėl oficialiame pavadinime yra žodis „Kinija“, bet šalis vadinama Taivanu? Kaip taivaniečiai suvokia savo tapatybę? Į šiuos klausimus sunku atsakyti paprastai, o tarptautinėje politikoje bei diplomatijoje taip pat sunku atsakyti nuoširdžiai.
Tuo tarpu kultūra ir menas galbūt gali pateikti sąžiningesnius ir tikresnius atsakymus. „Baltuose portretuose“ vaizduojamas Taivano gyvenimo laikotarpis Šaltojo karo metais, tai laikotarpis, kai Taivanas buvo lyg „nematoma mėnulio pusė“, tuomet vadintas „Laisvąja Kinija“. Mano knygos veikėja panelė Cassie sako, jog šie žodžiai jai sukelia liūdesį – laisvė ir Kinija jai svetimi dalykai. O kas jai artima? Ši knyga, pasitelkdama literatūrinį subtilumą ir empatiją, siekia atsakyti į šiuos sudėtingus klausimus.
– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę Taivano literatūrą tarptautinei auditorijai? Kokie jos pagrindiniai bruožai ar dabartinės tendencijos?
– Nuo karo padėties panaikinimo praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Per šį laiką patirta daug išbandymų, padaryta klaidų; visgi krizės virto galimybėmis ir dabar Taivanas išgyvena laisviausią ir atviriausią laikotarpį savo istorijoje. Taip pat ir šiuolaikinė Taivano literatūra yra gyviausia nei kada nors anksčiau – nėra jokių tabu, rašyti galima apie viską. Nors vis dar rašoma kiniškais rašmenimis, Taivane, Kinijoje ir Honkonge jau yra susiformavę skirtingos literatūrinės kryptys. Juk kalba yra tarsi augalas, kylantis iš gyvenimo – skirtinga aplinka ir patirtys užaugina skirtingą literatūrą ir skaitytojui užtenka perskaityti vos kelis puslapius, kad pajustų skirtumus. Atsižvelgiant į leidybos apimtis, cenzūros nebuvimą, temų platumą ir skaitytojų atvirumą, galima sakyti, kad Taivano literatūros balsas šiandien yra laisviausias sinofoninės literatūros kontekste ir vienas laisviausių visoje Azijoje.
– Gyvendama Vokietijoje, kaip matote Taivano literatūros vietą pasaulio literatūros kontekste? Ar jaučiate augantį tarptautinį susidomėjimą Azijos balsais?
– Praeityje Taivano literatūros vertimai buvo labai reti ir dažniausiai pristatomi Kinijos literatūros rėmuose. Tačiau pastaraisiais metais situacija keičiasi. Pagrindinė priežastis – išaugęs Taivano matomumas pasaulyje, bet verta paminėti ir du kitus veiksnius: pirma, įvyko struktūriniai tarptautinių sinologijos ir vertimo studijų pokyčiai; antra, iškilo Azijos autorių teises atstovaujančios agentūros. Šios tendencijos paskatino Europos ir Amerikos leidybos pasaulį atkreipti dėmesį į Aziją ir Taivaną. Prancūzijoje, Čekijoje itin suaktyvėjo Taivano literatūros pristatymai. Net ir konservatyvioje Vokietijos rinkoje pastaraisiais metais išleistos 6-7 Taivano literatūros knygos. Taivano literatūra jau tampa atskira tema sinologijos studijose ir tarptautiniuose literatūros festivaliuose – pernai Čekijos tarptautiniame literatūros festivalyje „Author's Reading Month“ Taivanas pirmąkart tapo garbės svečiu. Taigi, galima sakyti, kad Taivano literatūra pamažu išeina iš „nematomos mėnulio pusės“ ir atveria naujus horizontus sinofoninės literatūros skaitytojams.
Rašytoja jau gegužės 10 d., 13 val. dalyvaus Kauno literatūros savaitės metu vyksiančiame susitikime ir skaitymuose Kauno menininkų namuose, pokalbį moderuos rašytojas ir diplomatas Mantas Adomėnas.
Rašytojos dalyvavimą Kauno literatūros savaitėje remia VDU Azijos studijų centro vykdomas Spotlight Taiwan projektas.
