Praėjusiais metais, kai popmuzikos ikona Beyoncé išleido albumą pavadinimu „Cowboy Carter“, kritikų ir klausytojų akis ir ausis pasiekė neįprastas įvaizdžio įkūnijimas – juodaodė moteris kantri muzikos žanre?
Žanras, ilgai laikytas „baltųjų“ kultūros simboliu, šįkart atsiskleidė per juodaodę atlikėją, kuri šio kūrybinio vaisiaus dėka susižėrė apdovanojimus. Su šiuo įvertinimu Beyoncé dar kartą įėjo į popkultūros istoriją, gaudama apdovanojimą už „Geriausią kantri albumą“.
Kokiais įrankiais Beyoncé sulaužė stereotipus, tyrinėja Ryčio Stankevičiaus magistrinis darbas „This ain‘t a country album“: autentiškumas ir rasės politika Beyoncé albume „Cowboy Carter“.
Kantri žanro istorija
Pasak Ryčio Stankevičiaus, ankstyvosios šio žanro ištakos siekia XVII a., kai į Šiaurės Ameriką atkeliavo dviejų skirtingų pasaulių gyventojai – europiečių emigrantai ir pavergti afrikiečiai. Kiekvienas jų atsinešė savo dainas, ritmus, instrumentus ir būdus pasakoti apie savo tapatybę. Vieni – smuikus ir balades, kiti – būgnus, dvasines giesmes ir bliuzo garsus.
Tačiau ilgainiui kantri muzikos žanras buvo „nubalintas“ – XX a. pradžioje tapo „baltosios Amerikos balsu“. Juodaodžių atlikėjų indėlis buvo ištrintas iš istorijos, o afroamerikietiškos šaknys – ignoruotos.
Ji neprisiriša prie vieno vaidmens – juodaodės atlikėjos, popžvaigždės ar feministės. Jos tapatybė nuolat kinta išeidama iš žanro nustatytų ribų.
Muzikos industrijoje vyravo įsitikinimas, kad kantri turi skambėti „kaip iš rančos“ – atspindėti tradicinio amerikiečio, darbštaus vyro, balsą. Dėl to daugelis juodaodžių kūrėjų, nors ir padėję pamatus žanrui, buvo išstumti į paraštes.
Kurį laiką šiame muzikos žanre dominavo vyriškas balsas – tiesiogine ir perkeltine prasme. „Šis archetipas atspindėjo konservatyvias vertybes, kurias kantri žanras ėmė perduoti, įsitvirtindamas kaip skirtas būtent baltaodžių kaimo vietovių auditorijai“, – paskaitoje apie muzikinį albumą kalbėjo R.Stankevičius.
Moterims šioje scenoje taip pat buvo nubrėžtos ribos: dainų žodžiai atspindėjo švelnios, paklusnios, laukiančios žmonos portretą. Vėliau, kai pasirodė tokios atlikėjos, kaip Dolly Parton ar Loretta Lynn, šie vaidmenys pradėjo pamažu kisti – moterys į kantri įnešė ironijos, stiprybės, asmeninių išgyvenimų.
Beyoncé ir rasinis antiesencializmas
Tradicinis rasinis esencializmas teigia, kad rasė žmogų apibrėžia iš anksto – nulemia jo esmę elgesį, ir net vertę. Anti-esencializmas šią teoriją neigia, teigdamas, kad rasė yra socialinis konstruktas, o ne biologiškai nulemta iš anksto.
Vadinamasis rasinis anti-anti-esencializmas leidžia suvokti šį reiškinį dar kitaip: pripažįstama, kad nors rasė nėra prigimtinė, ji vis dėlto turi realų socialinį ir kultūrinį poveikį, todėl negalime jos tiesiog paneigti ar ignoruoti.
Tai ką daro Beyoncé, kaip pažymi R.Stankevičius savo magistriniame darbe, galima laikyti rasiniu anti-anti-esencializmu. Ji neprisiriša prie vieno vaidmens – juodaodės atlikėjos, popžvaigždės ar feministės, bet kartu ir nuo jų nebėga. Jos tapatybė nuolat kinta išeidama iš žanro nustatytų ribų, ir tai tampa būdu kalbėti apie tai, kaip rasė veikia ir yra besikeičianti forma kultūroje.
Tradiciniame kantri žanre moterims priskiriamas pasyvus, kuklus vaidmuo, tačiau Beyoncé nusprendžia jį atmesti.
Atlikėja šiame albume jungia popmuzikos, RnB, kantri, soulo, gospelo ir net klasikinės muzikos elementus. Vienoje dainoje gali suskambėti ir simfoniniai styginiai instrumentai, ir bažnytinis choras, o kitur – kantri gitaros akordas, primenantis Amerikos Pietų tradicijos šaknis. Toks sąmoningas žanrų maišymas nėra tik estetinis sprendimas – tai taip pat ir protesto išraiška, kuria atlikėja aiškiai neuždeda sau jokių žanrinių „antrankių“ ir tai neapibrėžia jos, kaip juodaodės atlikėjos, tapatybės.
Paskaitoje, pristatydamas savo magistro darbą, R.Stankevičius pažymėjo, kaip ypač simboliškas tampa Dolly Parton „Jolene“ dainos perinterpretavimas. Beyoncé ją paverčia nebe nuolankios maldaujančios, o tvirtos moters manifestu. Vietoje prašymo „neatimk mano vyro“ atsiranda įspėjimas – dainos tonas tampa konfrontacinis ir gynybinis, lyg susigrąžinant teritoriją. „Tradiciniame kantri žanre moterims priskiriamas pasyvus, kuklus vaidmuo, tačiau Beyoncé nusprendžia jį atmesti ir pasirodo kaip savimi pasitikinti, gili asmenybė, kartu seksuali ir seksualumo nebijanti demonstruoti moteris“, – kalbėjo R.Stankevičius.
Politika muzikoje
Taip albumas, apdovanojimo laimėjimas ir pripažinimas tampa politiniu gestu – šūkių ir aiškių pareiškimų nesigirdi, tačiau muzikos žanrų istorija perrašoma. Atlikėja savu balsu įsirašo į kantri žanrą, iš kurio juodaodės moterys buvo sistemingai ištrintos.
Kūrinyje „BLACKBIIRD“, perdainuodama „The Beatles“ dainą, Beyoncé kviečia kartu dainuoti juodaodžių kantri dainininkes – Tanner Adell, Brittney Spencer, Tiera Kennedy, Reyna Roberts. Ši daina originaliai parašyta Paulo McCartney'io, po „Little Rock Nine“ įvykių 1957 m., kai devyni juodaodžiai mokiniai, norėję lankyti baltųjų mokyklą Arkanzase, buvo brutaliai užsipulti. Pasak paties dainos autoriaus, dainos žodžiai įkūnija juodaodės moters metaforą, kuri laukia momento pakilimui – ir štai čia Beyoncé šią metaforą susigrąžina XXI amžiuje, suteikdama jai naują balsą.
Po albumo pasirodymo kiekviena iš šių atlikėjų, kurias Beyonce pakvietė bendradarbiauti, susilaukė sėkmės ir tapo žinomos popmuzikos lauke. „Per šį kūrinį Beyonce suteikia platformą savo bendruomenės nariams skleisti kūrybą, tvirtai susitapatindama su savo rase ir parodo, kad neatsiribojo nuo juodaodžių kultūros ar istorijos“, – teigia R.Stankevičius.
Šiuo žingsniu Beyoncé tęsia kūrybinę liniją ta pačia trajektorija, kurią XX a. pradėjo Ray Charles'as su albumu „Modern Sounds in Country and Western Music“ (1962 m.), kai pirmąkart peržengė juodaodžių ir baltųjų muzikos ribas. Originaliai R.Charles'as buvo žinomas kaip soulo žanro atlikėjas, tačiau savu darbu jis įrodė, kad vėlgi – žanras tik labai maža dalele nusako, kaip štampuojamas atlikėjo įvaizdis. Tik Beyoncé tai daro XXI a. kalba – pasitelkdama moterišką tapatybę, žanrų sintezę ir simbolinę ironiją.
