Danų grupės „Saturnus“ muziką išgirdau dar tada, kai ji išleido debiutinį albumą „Paradise Belongs to You“. Jau tuo metu atrodė, kad ši grupė turi puikią ateitį. Kiti du danų albumai „For the Loveless Lonely Nights“ bei „Martyre“ įtvirtino jų kaip vienos įdomiausių grupių, derinančių doom ir death metal stilius su melancholiškos nuotaikos prieskoniais, vardą. Įžengę į teritoriją, kurioje jau buvo tokios grupės kaip „My Dying Bride“ ar „Paradise Lost“, jie kūrė muziką, kuri išsiskyrė šiaurietiška atmosfera, agresijos ir ramybės, melodingumo sinteze.
Tačiau po albumo „Saturn in Ascension“ turėjo praeiti daugiau nei dešimtmetis, kol prieš dvejus metus išėjo jų naujas albumas „The Storm Within“, grupė grįžo į koncertų sales, ir turo metu užsuks ir į Ukmergę, kur birželio 20-22 dienomis vyks festivalis „Kilkim žaibu“. Artėjant šiam pasirodymui siūlome interviu su grupės būgnininku Henriku Glassu.
– Pradėsiu nuo klausimo, kurį turbūt užduoda jums per visus interviu, tačiau visgi – naujas jūsų albumas išėjo po didžiulės pertraukos. Suprantu, kad viena iš priežasčių buvo grupės pasikeitimai, pandemija, tačiau galbūt buvo ir kažkas kito? Ir kaip tokia pertrauka paveikė jūsų pačių požiūrį į tai, ką norėtumėte groti toliau?
– Po COVID mes labai norėjome išvykti į kelią ir groti, tačiau ši pertrauka suteikė mums galimybę užbaigti albumą „The Storm Within“ ir pasirašyti sutartį su kita įrašų kompanija. Su naujais nariais mes galėjome išleisti albumą, kokio anksčiau negalėjome padaryti. Kai albumas pasirodė, mes tiesiog norėjome kuo daugiau koncertuoti.
– Jūsų grupė egzistuoja jau kelis dešimtmečius. Kaip manote, kas muzikine prasme išlieka nepakitę? Ir kaip patys reaguojate į savo ankstyvesnius kūrinius? Ar vis dar grojate juos koncertuose?
– Mes mėgstame ankstesnius kūrinius ir grojame juos, kiek tik galime. „I Long and Christ Goodbye“ visuomet būna koncerto pabaigoje. Labai didžiuojamės visais savo albumais, bet kai groji, pavyzdžiui, festivalyje ir turi tik 45-55 min. laiko, turi rinktis dainas, kurios, tavo nuomone, geriausiai tinka festivaliui. Be to, norime pristatyti naujausią albumą, tačiau, žinoma, norime atiduoti duoklę ir senesniems kūriniams. Kalbant apie muziką, visada stengiamės rasti tobulą melodiją ar gitaros rifus, kuo garsėja „Saturnus“. Ir manau, kad naujajame albume mes tai radome.
– Sakote, kad naujas jūsų albumas labai asmeniškas. Kuo jis asmeniškas? Taip pat man visuomet buvo įdomu – jūsų muzika yra liūdna, melancholiška. Kiek tai atspindi ir jūsų pačių asmenybes? Nes esu sutikęs ir tokių muzikantų, kurie groja labai melancholišką muziką, tačiau gyvenime yra labai linksmi vyrukai. Ar nebūtinai muzika turi atspindėti ir muzikantų charakterį?
– Visada juokaujame apie tai, kad grojame linksmą doom metal. Scenoje atrodome labai laimingi, tokie ir esame. Mums patinka groti gyvai. Mūsų muzika – tai mūsų mintys, mūsų jausmai. Kartais gyvenime patiriame blogų dalykų. Tave palieka draugai arba patiri melagystes. Išgyveni artimųjų mirtį. Susituoki su savo gyvenimo meile. Visa tai yra mūsų muzikos pagrindas, ir kartais tamsa išryškėja labiausiai. O kartais – šviesa. Manau, kad mūsų muzika gali būti susijusi su abiem šiais pasauliais, ir kartais mūsų asmenybės perteikiamos per mūsų atliekamą muziką.
Visada juokaujame apie tai, kad grojame linksmą doom metal.
– Darbas su legendiniu Flemmingu Rasmussenu, su kuriuo įrašinėjote naują albumą, turbūt buvo įsimenanti patirtis. Ką jis studijoje daro, jūsų manymu, kitaip nei kiti? Ko iš jo išmokote?
– Pirmiausia – Flemmingas yra brangus grupės draugas ir daugelio mūsų asmeninis draugas. Jo nuoširdumas ir muzikos pojūtis labai padeda studijoje. Kai įrašinėjate dainas su Flemmingu, jis puikiai moka priversti jus pasijusti tarsi repeticijų kambaryje ir tiesiog įrašinėti dainas. Nežinau, kuo jis skiriasi nuo kitų puikių prodiuserių, bet žinau, kad man patinka su juo dirbti. Jei įrašau būgnų partiją, kartais girdžiu, kaip jis sako: „Manau, kad gali geriau, Henrikai... pabandyk dar kartą“. Ir tada aš vėl imuosi ir randu tai, ką ir girdite albume. Tai gana smagu, ir tai puiki patirtis.
– Jūsų albumo tema yra audra. Ką tai jums simbolizuoja? Kodėl būtent tai pasirinkote? Tiesą sakant, stebint tai, kas vyksta dabar pasaulyje, tema yra labai aktuali.
– Mes irgi taip galvojame. Audra kiekvienam iš mūsų šešių simbolizuoja kažką kito. Bet man audra – tai pastarieji 10 metų grupėje. Nusivylimas ir, žinoma, COVID laikai, kai negalėjai groti gyvai. Taip pat audra yra mūsų grupės simbolis. Keisdami grupės narius ir grupės vadybininkus bandėme atrasti save iš naujo.
– Beje, kiek jums patiems svarbu tai, kad klausytojai suprastų ir filosofinę potekstę dainų, koncepciją? Nes yra žmonių, kuriems tiesiog svarbu gerai sugrota muzika.
– Muzikos klausymasis visada yra asmeninis reikalas, todėl jei mūsų muzikoje atrasite kažką prasmingo, mes džiaugsimės.
– Ne vieną kartą esu kalbėjęs su žmonėmis, kurie eina į koncertus, apie tai, kiek lieka improvizacijos koncertų metu. Netgi metalo koncertuose, atrodo, viskas yra itin gerai techniškai parengta, kas yra puiku, tačiau atrodo, kad neretai dingsta gyvybė. Kiek jums patiems svarbu improvizacija?
– Improvizacija mūsų pasirodymuose pasitaiko retai. Stengiamės groti savo muziką taip, kaip albume, tik daug geriau ir su tuo jausmu, kurį galima patirti tik gyvai.
– Aš kalbinu ir nemažai rašytojų – ir neretai jie sako, kad Skandinavijos atmosfera, gamta jau pati įkvepia niūriai atmosferai, tamsai. Dėl to tiek daug ir skandinaviškų kriminalinių romanų. Ar manote, kad ir jus pačius veikia būtent gamta, šiaurės atmosfera? Ir galbūt kas dar, be muzikos, jūs įkvepia?
– Įkvėpimas kurti muziką mumyse yra taip įsišaknijęs, kad tai tarsi kvėpavimas. Negalėtume be jos gyventi. Tai kažkas, ką aš TURIU daryti.
Įkvėpimas kurti muziką mumyse yra taip įsišaknijęs, kad tai tarsi kvėpavimas. Negalėtume be jos gyventi.
– Jūs atvažiuojate groti Lietuvoje į festivalį. Kiek žiūrėjau jūsų šios vasaros planus, daugiausia ir grosite festivaliuose. Turbūt sutiksite, kad groti festivaliuose, kur groja daug grupių, ir koncertuose kiek skirtingas dalykas. Kur jums patiems labiau patinka groti?
– Festivalis – puiki vieta susitikti su draugais iš kitų grupių. Tačiau kai groji ture, kuriame esi pagrindinė grupė, – tai visai kas kita. Tuomet viskas priklauso nuo pagrindinio atlikėjo. Jei nesusirenka pakankamai žmonių, kaltas pagrindinis atlikėjas. Ne apšildanti grupė ar kažkas kitas. Tokiame ture nervai gerokai labiau įtempti nei dideliame festivalyje. Bet man patinka ir festivaliai, ir turai.
– Lietuvoje jūs jau grojote prieš daugiau kaip dešimt metų. Galbūt atsimenate tą grojimą? Kiek apskritai grodami turite galimybių aplankyti tą miestą ar šalį, kur grojate? Ir jeigu turite laisvo laiko, kam teikiate pirmenybę?
– Taip, mes grojome Vilniuje 2013 metais, ir, kiek pamenu, tai buvo smagus festivalis. Nelabai didelis, bet smagus. Kai keliauji koncertuoti į kitas šalis, nelabai turi laiko kažką pamatyti. Galbūt gatvę mieste, kur groji, ar apylinkes.
– Kai kurie buvę jūsų grupės nariai sukūrė kitus muzikinius projektus. Ar paklausote jų, vis dar bendraujate su jais? Pavyzdžiui, man labai patinka Kimo Larseno projektas „Of the wand and the moon“, jis ne kartą su juo lankėsi ir Lietuvoje.
– Tiesą sakant, nežinau, ar kiti vaikinai su jais bendrauja. Bent jau aš tai ne.
– Kai galvoju apie metalo muziką, man atrodo, kad ji turi itin ištikimus gerbėjus. Daugybė grupių atsikuria pastaruoju metu ir surenka didžiules sales. Kuo tai paaiškinti, tokį laikymąsi tradicijų? Vieną kartą metalistas, metalistas visam gyvenimui?
– Taip, žinoma. Senos grupės vis dar turi daug sekėjų, jei jų muzika buvo gera. Paimkime kad ir „Pantera“, kurie koncertuoja su „Metallica“. Dviejų originalios sudėties grupės narių ten net nėra, o jie groja daugybei žmonių, be to, jie rengia koncertus, kur jie yra pagrindinė grupė, ir turi daugybę sekėjų. Ir aš tiesiog tikiuosi, kad žmonės tai daro iš meilės muzikai.
– Mes visi puikiai suprantame, kad muzikos verslas smarkiai pasikeitė. Vis mažiau žmonių perka albumus, jie klausosi muzikos internete. Žinoma, daugiau pinigų surenkama parduodant atributiką. Manote, kad toks pokytis pakenkė muzikai, o galbūt kaip tik, muzikantams nuo to geriau, kad gali pasiekti daugiau klausytojų nei anksčiau? Ir, beje, kokį muzikinį formatą patys mieliausiai renkatės: kompaktinius diskus, vinilus, o gal interneto platformas?
– Man pačiam labiausiai tinka interneto platformos. Nebeperku kompaktinių diskų, bet žinau, kad Thomas ir Brianas turi didžiulę vinilinių plokštelių kolekciją ir mieliau klausytųsi albumo vinilinėje plokštelėje, o ne internetu. Žinoma, interneto platformose kokybė daug prastesnė nei vinile, tad manau, kad jie turi tam priežasčių.
– Na, ir pabaigai galbūt galėtumėte išvardinti penkis labiausiai patikusius, jums įtaką padariusius albumus?
– Kaip būgnininkas galėčiau išskirti šiuos:
„Metallica“ – „...And justice for all“
„Slayer“ – „Reign in Blood“
„Porcupine Tree“ – „In absentia“
„Slipknot“ – „Iowa“
„Killswitch Engage“ – „The End of Heartache“
