– Šiuo metu gyvenate Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ muzikoje. Ar po repeticijų dar norisi klausytis kokios nors muzikos, ar reikia tylos poilsiui?
– Dažniausiai iškart po darbo muzikos klausytis tikrai nebesinori. Tokia muzika kaip dabar repetuojama opera pareikalauja daug energijos, ilgai nepaleidžia, išeiti iš repeticijos būsenos nėra lengva.
Apskritai, kai dirbu intensyviau, kai daug repeticijų ar spektaklių, muzikos klausymosi būna mažiau, kadangi ir laisvo laiko lieka ne tiek ir daug. Mėgstu ieškoti naujos man patinkančios muzikos, tačiau tai reikalauja atsitraukimo nuo darbo. Neseniai klausiausi skirtingų „Madam Baterflai“ interpretacijų, algoritmas staiga pradėjo siūlyti tik panašią muziką – laisvalaikiu man tai nebeaktualu.
Palikus repeticijų salę jau norisi kitokios muzikos – tokios, kuri siejasi su atostogomis, ilgais vakarais, pasivaikščiojimais ar tiesiog malonumu kažką naujo atrasti.
– Ar kaip profesionalus muzikantas dar galite tiesiog klausytis muzikos neanalizuodamas detalių?
– Sunku. Iš tiesų sunku. Kritiška ausis veikia nuolat. Klausaisi ir galvoji apie skambesį, stilistiką, skonį, interpretaciją – net kai tai nėra klasikinė muzika, refleksas lieka.
Pavyzdžiui, jeigu įsijungiu muzikinį televizijos projektą, žiūriu labai profesionaliai – beveik kaip mokytojas ar komisijos narys. Galvoju, ar imčiau tą žmogų į komandą, ar ne, ką jam pasakyčiau, kokias pastabas duočiau. Kartais net komisiją mintyse pakritikuoju.
Su profesionaliais muzikiniais įrašais, žinoma, kiek kitaip – jie jau nugludinti, todėl ir analizuoju nebe klaidas, o labiau skonį, balsą, tembrą, stilistiką. Atsisėsti ir klausytis visiškai negalvojant man tikrai nėra paprasta.
– Kaip keitėsi Jūsų muzikinis skonis – galbūt šiandien klausotės to, ko anksčiau nė nebūtumėte įsivaizdavęs?
– Gal keisčiau, kad kai kurių dalykų klausiausi praeityje. Su metais keičiasi ne tik muzikinis skonis, bet ir santykis su atlikėjais, jų viešu įvaizdžiu, vertybėmis, tuo, ką jie reiškia platesniame socialiniame kontekste.
Būna, kad kai kurios dainos vis dar suveikia nostalgiškai – primena konkretų laikotarpį, vaikystę, paauglystę, tam tikrą atmosferą. Nors šiandien jau į daugelį dalykų žiūriu kitaip, muzikinis ryšys vis tiek išlieka.
Tiesą sakant, mano muzikinis racionas labai platus. Man įdomu viskas – ne vien klausytis muzikinio kūrinio, bet ir stebėti, kaip daromas šou, kaip kuriamas skambesys, kaip juda, ką daro atlikėjas scenoje.
– Kas, Jūsų manymu, labiausiai formuoja žmogaus muzikinį skonį – aplinka, amžius, patirtys, o gal tiesiog smalsumas?
– Manau, didžiausią įtaką daro žmonės aplink: draugai, artimieji, autoritetai. Mano atveju taip tikrai buvo ir tebėra – vieni kitiems kažką parodome, pasiūlome. Tokiu būdu supratimas plečiasi.
Ne mažiau svarbus ir klausymosi kiekis bei įvairovė. Kuo daugiau muzikos klausai, kuo daugiau kontekstų išgirsti, kuo daugiau skirtingų dalykų pažįsti, tuo lengviau atskiri kokybę, geriau supranti, kas iš tiesų tau patinka.
Man atrodo, muzika panaši į maistą – kai pirmą kartą paragauji ko nors visai nepažįstamo, gali ištikti atmetimo reakcija. Kuo daugiau ir įvairiau ragauji, tuo labiau aktyvuojasi receptoriai – pradedi suprasti, kas tau patinka, kas ne, kas subtilu, kas įdomu.
– Ką patartumėte žmogui, kuris nori plėsti savo muzikinį akiratį, bet vis grįžta prie to paties?
– Jeigu žmogus iš tikrųjų nori plėsti akiratį, reikia nebijoti išeiti iš savo įprasto rato.
Manau, klasika gali stipriai pagelbėti. Siūlyčiau pradėti nuo aiškesnės, suprantamesnės muzikos – J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno ir pan. Nuo to, kas turi aiškią formą, melodiją, struktūrą.
Svarbiausia nebandyti iš karto suvartoti visko. Skonis formuojasi po truputį. Kuo daugiau pažįsti, tuo labiau atsiveria ir sudėtingesni dalykai.
– Kokios muzikos klausotės kelionėse? Gal tuomet keičiasi Jūsų pasirinkimai?
– Būna smagių momentų – kartais įsijungiu vietinę radiją, kad labiau pajusčiau aplinką. Dažniausiai tai tiesiog žaismingas kelionės akcentas, nieko rimto.
Visgi kelionėse muzikinis fonas man nėra būtinas ar net svarbus. Įdomiau išgirsti muziką natūraliai – gatvėje, kavinėje, kažkur mieste, kai ji ateina ne iš grojaraščio, o iš pačios vietos.
Kartą vienoje Japonijos saloje teko malonumas išgirsti vietinius dainuojant ir grojant tenykščiais instrumentais. Vertinu autentiką, todėl šią patirtį įsiminiau, tačiau specialiai tokių momentų neieškau.
Tiesa, turiu lengvesnės nuotaikos dainų sąrašą – tokį, kurį galima įsijungti važiuojant ilgesnį atstumą automobiliu.
– Negyvenamos salos scenarijus: kokius tris kūrinius pasiimtumėte su savimi?
– Vienas tikrai būtų Gustavo Mahlerio Simfonija nr. 5. Man šis kūrinys labai brangus.
Dar norėčiau džiazo. Pavyzdžiui, Gregory Porterio muzika man artima. Tebūnie daina „When Love Was King“.
Ir reiktų kažko šviesesnio, lengvesnio, kas pakeltų nuotaiką. Pastaruoju metu klausau tokių pop atlikėjų kaip Rosalia, Olivia Dean, MARO, Billie Eilish. Man įdomu, kai muzika turi charakterį, kuria atmosferą, todėl į negyvenamą salą dar pasiimčiau Lola Young „Messy“.
– Šylant orams vis daugiau laiko norisi praleisti lauke, dažnai – ir klausantis muzikos. Kaip atrodytų Jūsų tobulas pasivaikščiojimas mieste?
– Svarbiausia, tai turėtų būti pasivaikščiojimas be aiškaus plano. Tiesiog išeini į miestą ir nežinai, į kurią gatvę pasuksi. Eini lėtai, kažkur prisėdi, jeigu šilta – lauko kavinėj, stebi žmones, išgeri kavos, vėl eini toliau. Kartais užsuki į atsitiktinę parduotuvę, ką nors pasižiūri be tikslo pirkti.
Vilnius mano pasivaikščiojimams tobulas miestas. Pačiame centre yra ir kavinių, ir parduotuvėlių, ir upė, ir miškai šalia. Galėčiau vaikščioti vienas, bet smagiausia įsivaizduoti mus su Kamile.
Gražiausias maršrutas būtų per Vilniaus senamiestį, būtinai užsukant į Bernardinų sodą, be skubėjimo lėtai praeinant palei upę. Ko gero rinkčiausi valandą prieš saulėlydį, kai šviesa ima keistis, spalvos tampa minkštesnės, nusidažo dangus. Tuo metu miestas atrodo ypatingai.
