Šis šokio spektaklis – nėra tradicinis. Muziką jam rašė du kompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Albertas Navickas, spektaklis statytas pagal Rimanto Ribačiausko libretą, o jame šoka ne tik šokėjai-profesionalai, bet ir muzikai: dueto „Twenty Fingers Duo“ nariai Lora Kmieliauskaitė (smuikas) ir Arnas Kmieliauskas (violončelė). Galiausiai, muziką, libretą ir Martyno Rimeikio kurtą choreografiją sujungia sodrios Arvydo Buinausko kurtos šviesos.
Prieš kiek daugiau nei dvejus metus pirmą kartą rodytas „Orfėjas, Euridikė“, tąkart susirinkęs ir keturias „Auksinių scenos kryžių“ nominacijas, vasarį sugrįžta į Vilnių, taip pat keliaus ir į Klaipėdą. Artėjant kiek atsinaujinusio šokio spektaklio rodymams, pasikalbėjome su choreografu Martynu Rimeikiu, prabilusiu apie tai, kad kūrybos procese sudėtingiausia buvo judesiu prabilti apie laiką, kuris – viena svarbiausių šio kūrinio temų.
– Orfėjas ir Euridikė – vieni plačiausiai muzikos, meno istorijoje apskritai interpretuotų įvaizdžių. Kokį priėjimą prie šių archetipinių charakterių ir jų istorijos rinkotės šiam šokio spektakliui?
– Galvojant apie spektaklį ir šiuos archetipus nekilo noro ieškoti kažko visai naujo ar savito, nesinorėjo bėgti ir nuo klasikinių įvaizdžių. Tačiau visos kūrybinės komandos ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko sudėliota interpretacija, kurios centre – laikas, mane be galo sudomino, todėl ir kurdamas choreografiją laikiausi šios bendros idėjos.
– Choreografiją šiuolaikinei muzikai kuriate ne pirmą kartą. Ar darbas su ja dovanoja daugiau laisvės, ar priešingai – yra didesnis iššūkis, nei statant klasiką? Tuo labiau, kad spektakliui „Orfėjas. Euridikė“ muziką rašė net ne vienas, o du kompozitoriai.
– Muzika kūryboje man yra raktas į spektaklio esmę ar personažą, todėl svarbiausia, kad ji atlieptų idėją, o pats žanras neturi didelės įtakos. Kita vertus, turbūt laisvė, kurią suteikia šiuolaikinė muzika ir yra iššūkis. Klasikinė muzika su aiškia savo forma ir struktūra tarsi jau yra apibrėžusi žaidimo taisykles. Šiuolaikinėje muzikoje atsiveria neapibrėžta erdvė, kurioje kartais sunkiau surasti sau teisingą kelią.
O šio spektaklio muzikos dualumas atspindi du skirtingus pasaulius, skirtingus laiko suvokimus. Euridikės belaikį pasaulį įgarsina abstrakti elektroninė muzika, Orfėjo žemišką pradą ir rūpesčius – instrumentinė. Muzikoje užkoduota šių personažų esmė ir tai tiesiogiai paliečia choreografiją.
– Kaip judesiu įprasminti, atspindėti laiką ir jo pojūčio reliatyvumą?
– Neslėpsiu, kalbėti apie laiką judesiu ir buvo didžiausias iššūkis. Įdomu buvo ieškoti man neįprastų būdų vaizduoti laiką. Šokėjai nebuvo pagrindinio pasakotojo vaidmenyje, čia vienodai reikšmingi buvo visi veikiantieji – muzikantai, muzika, šviesos, tekstas, kostiumai. Būtent toje visumoje ir ieškojome laiko jutimo ir jo nejutimo būvio.
– Sunku patikėti, bet kūrinio premjera įvyko jau gana seniai, 2022 m. pabaigoje. Ar kažką nuo to laiko keitėte? Ar kažkas, po tokios pertraukos, pasikeičia savaime?
– Keisti ir tobulinti norisi visada, todėl sąmoningai stengiuosi to nedaryti, nes pradėjus – sunku sustoti. Tačiau visiškai to išvengti nepavyksta, todėl šį kartą spektaklis bus kitoks nei buvo prieš dvejus metus. Nežymiai keitėsi ir libretas. Žiūrovai taip pat pamatys kitus šokėjus – Oleksandrą Borodiną ir Mantą Ūsą. Nauji menininkai natūraliai atneš spektakliui naujų spalvų.
– Kalbant apie šokėjus, spektaklyje šoka ne tik profesionalūs šokėjai, bet ir muzikantai. Koks santykis, simbolinė prasmė tarp choreografijos šokėjams, ir choreografijos muzikantams?
– Įdomu buvo ieškoti fizinio judėjimo ir sąveikos tarp šokėjų ir muzikantų. Ypatingų choreografinių užduočių jiems nekėliau, intuityviu būdu bandžiau atrasti teisingas vibracijas sukeliančius vaizdus, kurie atlieptų mūsų idėjas.
– Šviesų dailė šiame spektaklyje taip pat labais svarbi. Kiek ji veikė, transformavo choreografiją?
– Arvydas Buinauskas – įdomus šviesų menininkas, kuris kaip ir kiti komandos nariai atsinešė savitą šio kūrinio matymą, į kurį labai organiškai įsiliejo tiek choreografija, tiek visa bendra mūsų idėja. Jo dėka šis kūrinys tapo ypatingai vizualus, jam pavyko sukurti belaikę ir beorę erdvę.
– Scenos menuose mūsų laikais dažnai siekiama praeitį susieti su dabartimi. Ką šis šokio spektaklis sako ar gali pasakyti apie mus ir mūsų laiką, kuriame gyvename?
– Priminti žmogui apie žmogiškumą, gyvenimą ir jo laikinumą laikais, kuriais gyvename, yra ypatingai prasminga ir reikalinga. Apie tai man ir kalba šis kūrinys.
