Neseniai „Varža“ išleido debiutinį albumą „Triukšmo fazė“. Apie jį, shoegaze‘o žanrą ir pačios grupės muzikinį gyvenimą pasikalbėjome su trimis iš penkių narių – Dovydu (vokalas, birbynė), Pauliumi (gitara, vokalas) ir Juru (bosinė gitara).
– Pradėkime nuo kiekvieno iš jūsų prisistatymo.
Dovydas: Esu Dovydas. Šiuo metu studijuoju garso technologijas Kauno technologijos universitete (KTU). Šiais metais tikiuosi baigti. Atlieku praktiką NARA (nara.lt) su garso suvedimu – tvarkau podkastus. Dirbu biliardo klube „Fuksas“.
Paulius: Aš Paulius. Studijuoju kino prodiusavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Esu ketvirtakursis. Dirbu filmavimuose. Groju grupėse „Varža“ ir „Bucktooth Tiger“.
Juras: Esu Juras Jurgis Benetis. Groju grupėse „Bucktooth Tiger“ ir „Varža“, ir esu beprotiškai delusional, kad šitas muzikos dalykas paeis (šypsosi).
– Pauliau, tu taip pat esi ir „Varžos“ įkūrėjas. Kada ir kaip kilo idėja suburti grupę?
Paulius: Mes su Dovydu prieš tai grojom dviese vienoje pankroko grupėje. Aš grojau bosine, Dovydas – gitara ir dainavo. Tačiau dalykai nesusiklostė, išsiskirstėm.
Visada norėjau groti kažką tokio kaip shoegaze‘as. Pabandžiau gitara grot ir man žiauriai patiko. Tai ir sumąsčiau sukurti grupę. Tada Dovydui per savo gimtadienį pasiūliau dainuot, parodžiau pačios pirmos „Varžos“ dainos „Aptemo“ demkę, ir jis sutiko.
Pirma mūsų repeticija buvo 2024 metų sausį, bet pirmas koncertas – tų pačių metų spalio 18 dieną. Jis vyko čia („Varžos“ studijoje Lukiškių kalėjime). Niekas netilpo, žmonės klausėsi ir iš lauko. Nesitikėjom, kad ateis tiek žmonių. Bet natūralu, kad atėjo, nes grojo ir kitos, žinomesnės grupės: „Bucktooth Tiger“, „kellyviewcontrol“, „Kerpė Bežmogystė“.
Pagroję iš karto gavom pasiūlymą groti kitą koncą „Red Cat‘e“ spalio 31 dieną. Helovino proga persirengėm kostiumais. Grojom su „Palėpe“, „Buctooth‘ais“ ir „Džiova“. Mums labai pasisekė, kad tie pirmi koncai vyko su žinomesnėmis grupėmis.
– Jūsų grupė – įkvėpta shoegaze‘o žanro. Kaip jį apibūdintumėte eiliniam žmogui?
Juras: Shoegaze‘as yra rokas, ir man jis yra toks – lyg ant tavęs užmestų garso antklodę.
Paulius: Tai emocionali, melodinga muzika. Sunki ji ne tuo, kad būtų heavy (terminas, susijęs su metalo muzika), bet pačiu garsu, kuris yra tirštas ir koncentruotas.
Dovydas: Klausydamas tu esi labai apgaubtas. Tiesiog pilna visko: ir gera, bet ir labai daug tos melancholijos.
Paulius: Ir daug erdvės.
Dovydas: Yra labai mažai džiaugsmingų shoegaze‘o dainų – viskas labiau į melancholiją. Jeigu tu esi liūdnesnio pobūdžio žmogus, tai tau patiks tikrai.
– „Varžos“ skambesyje jaučiasi ir kitų žanrų įtaka.
Juras: Manau, yra kažkiek popso elementų. Yra ir daug tų loud and quiet (liet. tylių ir garsių) momentų, ta dinamika, kuri ateina iš grandžo.
Paulius: Jo, ir yra tas postroko momentas: per storytelling‘ą (liet. pasakojimą), progresijas. Bet mes mėgstam sakyt, kad grojam zoomergaze‘ą.
Dovydas: Sakyčiau, kad zoomergaze‘as – new wave (liet. naujos bangos) shoegaze‘as. Kalbant apie patį garsą, tai, lyginant su kokiais „Cocteau Twins“, jis yra švaresnis.
Paulius: Shoegaze‘as yra monotoniškas, o mes to nenorim. Nors mūsų grupė ir yra paremta tuo žanru, mes jį interpretuojam nauju, moderniu prieskoniu.
– Kaip kiekvienas iš jūsų atradote shoegaze‘ą?
Juras: Man tai viskas prasidėjo su „My Bloody Valentine“, kuriuos aš atradau per tiktoką.
Paulius: Aš tai per „Slowdive‘us“ atradau. Bet tu natūraliai atrandi ir juos, ir juos.
Šiaip pačią shoegaze‘o sąvoką atradau per „Deftone‘ų“ albumą „Around the Fur“. Bet tai nėra grynas shoegaze‘as, o tik jo pradmenys.
– „Varžos“ pirmoji išleista daina pavadinimu „Pienių valsas“. Pasidalinkite jos atsiradimo istorija.
Paulius: Aš nusipirkau „Slowdive‘ų“ albumo „Souvlaki“ plokštelę. Kartą klausiau ir pagalvojau: pagrosiu su gitara ant viršaus. Grojau ant gabalo „When the Sun Hits“ ir taip gavosi „Pienių valso“ ritminė sekcija.
Dovydas: „Pienių valsas“ gimė labai spontaniškai. Ypač jo žodžiai – aš juos parašiau per vieną repeticiją.
– Pakalbėkime apie jūsų debiutinį albumą „Triukšmo fazė“, kurio kai kurias dainas koncertuose grojate jau ilgą laiką. Ar šis darbas jums vis tiek albumas ar labiau dainų rinkinys?
Paulius: Vis tiek albumas. Dainos sudėliotos tokia eilės tvarka, kokia ir turi būti. Jos turi panašų skambesį, nėra, kad labai skirtųsi viena nuo kitos.
Parašėm ir naujų dainų: „Srovę“, dainos „Atgal“ perdarymą („Nymrip“). Padarėm „Pienių Valso Deluxe“ – Dovydas ten su birbyne dabar groja. Keitėsi ir patys rigai (liet. įranga), pedalai ir panašiai. Tai paveikė mūsų skambesį ir realiai, kaip mes įrašėm albumą, taip dabar maždaug ir grojam, skambam.
Juras: Ir išmokom geriau grot.
Paulius: Taip, labiau suprasti, kas ką dengia, užgožia, neužgožia. Kur patylėt, kur pagrot.
Dovydas: Pridėsiu, kad, iš žodžių pusės, aš juos įvirtinau tik po albumo pristatymo, nes per, pavyzdžiui, „Womp womp‘ą“ ar „Gelmę“ koncertuose labai dažnai improvizuodavau.
– Kaip atsimenate albumo išleidimo dieną – su nuovargiu ar džiaugsmu?
Dovydas: Prisimenu, kad labai džiaugiausi. Mes su Mantu, mūsų būgnininku, miksinom, ir visai ilgai. Bet visi nervai ir visas prakaitas atsipirko.
Juras: Man tai buvo: pagaliau – galėsim naują muziką rašyti.
Paulius: Yra momentas, nes užkniso įrašinėjant. Atsimenu, pas Dovydą nuolat sėdėjau naktimis. Tai buvo tas „pagaliau“ momentas.
Bet žiauriai faina buvo. Kai albumas jau atsirado klausymosi platformose, aš realiai spotifajuje kokią savaitę klausiau savo muzikos. Buvo labai keistas jausmas: vieną dieną tau jis patinka, kitą – nebepatinka. Šiaip buvo labai daug pykčių, ir iki šiol būna.
Juras: Bet tas pyktis labai paviršutiniškas.
Paulius: Tai natūralu, nes mes penki kuriam. Jeigu šita grupė būtų vedama vieno žmogaus, tada jo – kiti tiesiog grotų, tų pykčių tikrai būtų mažiau.
Bet taip būtų nefaina. Mes tikrai vienas kitą papildom. Kiekvienas kuriam savo partijas. Būna, kad vienas kitam padedam, parašom partiją, bet galiausiai grojant ji būna adaptuojama paties atlikėjo. Dėl to ir kyla tie konfliktai. Bet, manau, čia – kūrybinės kančios, kurių turi visi.
Dovydas: Kaip sako Juras, grupė yra kaip santykiai. Visada bus tų pykčių, bet jų reikia.
Paulius: Realiai visko yra 50 ant 50 – 50 procentų pykčio, 50 procentų euforijos.
– Kalbant apie albumo dainas, kurios jums yra mėgstamiausias?
Dovydas ir Paulius: „Vasaros Ūkana“ (vienbalsiai).
Juras: „Vasaros Ūkana“ – manau, profesionaliausiai skambanti daina. Labiausiai išpildyta iš grojimo ir miksinimo pusės, ir turtingiausia.
Dar „Krentu“ labai patinka – tokia deep dive, kurios nedaug kas klauso. Man ji viena mėgstamiausių albumo dainų.
Paulius: Dar „Pienių valsas“ labai patinka, „Srovė“ irgi, nes tai – naujausias gabalas.
– O kaip dėl tekstų? Ar juos rašo tik Dovydas? Klausiu, nes koncertuose dainuoji ir tu, Pauliau.
Dovydas: „Srovę“ rašėm kartu su Pauliumi. Jis turėjo neišsakytų jausmų, kuriuos norėjo išpildyti dainos žodžiuose. Kartu susėdom, per vieną vakarą ir parašėm.
Paulius: Bet visus kitus tekstus tik Dovydas rašė. Man patinka dainuot, dabar ir vokalo pamokas lankau.
– O tu, Dovydai, ar mokeisi dainavimo?
Dovydas: Aš buvau hiperaktyvus vaikas, man visada patikdavo dainuoti. Progimnazijoje dalyvavau liaudies folkloro ansamblyje. Kad įsitvirtinčiau visus pagrindus, pusę metų lankiau ir vokalo pamokas.
– Ar turi vokalistų, kurie tave įkvepia?
Dovydas: Man labiausiai patinkantis vokalas – Layne Staley iš „Alice in Chains“. Jo range‘as (liet. diapazonas) tiesiog masyvus.
Patinka ir Jeff Buckley, grupės „Cocteau Twins“ vokalistė Elizabeth Fraser. Visai neseniai atradau jų bendrą dainą „All Flowers In Time Bend Towards The Sun“. Man ji tokia magiška.
– Dovydai, turi mikčiojimo problemą, bet tau dainuojant ji dingsta. Aleksas Augaitis, žinomas „X Faktoriaus“ dalyvis, taip pat mikčiojo, bet labai gerai repavo. Jis buvo linkęs sakyti, kad esmė – muzikoje. O kaip tai paaiškintum tu?
Dovydas: Įdomu, kad paklausei, nes apie tai rašysiu bakalaurą.
Kaip kol kas suprantu, tai čia esmė ne muzikoje, o žodžių jungime. Kai mes šnekam, tai irgi yra tam tikros natos. Bet jeigu tu dainuoji, tu turi platformą, ant kurios gali „šliaužti“. Čia kaip klijai ar molis.
Bet jo, muzika labai padeda, anksčiau žymiai blogiau buvo. Padeda ir pasitikėjimas. Aš jį gavau ir iš koncertų, ir iš grupės narių, kurie man yra labai artimi ir visada palaiko.
– Tą pasitikėjimą savimi rodo ir tavo drąsa ant scenos.
Dovydas: Taip, bet taip tėra tik ant scenos.
Paulius: Na ir artimam draugų rate Dovydas labai drąsus būna (juokiasi).
– Tikriausiai, prie viso to prisideda ir palaikymas iš klausytojų?
Dovydas: Taip, visada būna faina, kai parašo ar po koncerto prieina ir padėkoja.
Paulius: Prisimenu, kaip po albumo pristatymo atėjo bičas su savo pedalboardu (liet. pedalų dėže) ir paprašė visų pasirašyt ant gitaros. Vasarą, kai grojome festivalyje „Utopijoje“, priėjo ir paprašė ant telefonų pasirašyti. Yra viena ant popieriaus pasirašyt, bet ant telefono... Gal dar jaučiuosi to nenusipelnęs.
Mes čia dar neilgai grojame, o tokį palaikymą jaučiam iš klausytojų – tai labai faina. Dėl to ir koncertuose mažiau baimės. Aš turiu scenos baimę, bet grodamas tikrai mažiau jaudinuosi, nes jaučiuosi kaip savoje chebroje.
– Kalbant apie koncertus, kurie iš jų įstrigę kaip smagiausi ir įsimintiniausi?
Paulius: Mano mėgstamiausi koncertai – albumo pristatymas ir Praha.
Žiauriai faina, kad sold out‘inom (liet. išpardavėm) pristatymo koncertą. Faktas, tai – sėkmingiausias mūsų koncertas. Mes žinom, kad tie žmonės atėjo dėl mūsų. Visada pagalvodavai: ai, čia jie atėjo dėl kitos grupės. Bet dabar pamatėm, kad chebra realiai dėl mūsų atėjo – buvo labai geras jausmas.
Prahoj tai išvis... Ten buvo smala. Ten buvo žudynės.
Studijose dariau bendrą projektą su „Erasmus+“ studentu iš Čekijos, Mikolašu. Jis irgi turi grupę pavadinimu „Hansen“. Papasakojau jam, kad groju grupėje. Jis vasarą vis ateidavo į mūsų koncertus. Kai Mikolaš jau turėjo grįžti į Čekiją, jis man sako: „Davai, atvarykit pagrot.“ Tai ir padarėm bendrą koncą su jo grupe Prahoj.
Niekas mūsų ten nežino, mes dainuojam lietuviškai, šokinėjam ant būgnų, nuo scenos. Buvo žiauriai smagu, nes visi „lesė“. Į kelionę su mumis dar vyko ir „Bucktooth‘ai“. Per koncertą pasikvietėm juos ant scenos paskutinį gabalą padainuot. Prižadėjom, kad ir juos („Hansen“) pasikviesim į Lietuvą.
– Apie ką jums „Varžos“ dainos?
Paulius: Čia Dovydas labiausiai gali pasakyt. Mums tai daugiau apie kažkokį jausmą, kurį mes išjaučiam, kurdami partijas. Bet, žiūrint iš šono, tai – muzika, kuri nagrinėja psichologines gelmes ir sunkumus bei sako, kad viskas bus gerai.
Dovydas: Aš rašau tai, kas man gražu ir turi prasmę – tada, jau parašęs, sugalvoju. Rašau labiau pasąmoningai.
Pavyzdžiui, su „Krentu“ aš supratau, kad tai – daina apie žmogų, nepripažįstantį savo problemų. Iš pradžių jis skrenda, o po to jau, viską supratęs, krenta. Viskas dažnai ir apie meilę, bet iš kitos, sunkesnės psichologinės pusės. Priklausomumas nuo pačių santykių, per didelis pastangų dėjimas, savęs juose praradimas ir visa kita. Bet visi gali interpretuoti, kaip nori.
– Pabaigai – ko palinkėtumėte grupei ateityje?
Paulius: Nesustoti kurti, nesubyrėti. Manau, esame geras sąstatas ir labai gerai visi sutariam. Tai ilgaamžiškumo linkėčiau. Norisi ir tos sėkmės, bet ilgaamžiškumas svarbiau. Nes jeigu ir nepaeina muzikoje, mums išlikt visiems kartu yra svarbiau.
Juras: Man tai svarbiau išpopuliarėt (juokiasi).
