Organizacijos „Prirašytos rankos“ savanoris Kasparas Kinčius savo iniciatyva čia jau kelis mėnesius veda jogos užsiėmimus, prie jo prisijungė organizacijoje taip pat savanoriaujanti Gabija Barasnevičiūtė.
Veiklose gali dalyvauti nuteistieji, pasižymintys pavyzdingu elgesiu kalėjime, šiuo metu reguliariai lankančių užsiėmimus yra dvylika.
Susirinkę vyrai šiltai pasisveikina, juokauja, tačiau netrukus išsivynioja jogos kilimėlius ir susikaupia kassavaitinei treniruotei. Savanorių darbas ne tik skatina visuomenės sąmoningumą, bet ir įkvėpė nuteistuosius domėtis savanoryste– vienas jų svarsto, kad išėjęs į laisvę pats norėtų pradėti savanoriauti. Kitas prisimena, kad prieš patekdamas į kalėjimą aktyviai savanoriavo, todėl supranta, kokia svarbi savanorystė.
-
Nuo šimtadienio iki Dainų šventės ir kabareto: kaip Deivydas Valenta tapo vienu ryškiausių jaunosios kartos režisierių
-
„Baroko pašnekesiai“: kai susijungia istorija, muzika ir mokyklų bendrystė
-
„Maliavok ir baliavok“ – arba gyvo piešimo vakaras „Estrãdoje“
-
Po Pietų Ameriką keliavusi Ugnė: „Nesijaučiau, kad pamačiau pasaulio stebuklą“
Natūralu, kad pirmas klausimas, kylantis galvojant apie kalinčius žmones, gali būti – ką jie padarė. Tačiau galima kurti žmogišką ryšį to ir nežinant. Kaip išgirdau iš savanorių – nežinoti gali būti ir lengviau, nes tada išankstiniai įsitikinimai netrukdo nusikaltimui užgožti žmogaus. Žmogaus, kuris taip pat nori paprasčiausio dėmesio ir artumo.
Deja, Lietuvos kalėjimuose dažnai nėra užtikrinamos sąlygos sėkmingai integracijai, todėl norint tobulėti tokioje gniuždančioje vietoje būtinos tvirtos valios pastangos ir išorinis palaikymas. Savanorių vedamos veiklos tampa užuovėja nuo atšiaurios kalėjimo aplinkos ir žmonių laisvėje smerkimo.
Čia į nuteistuosius žvelgiama kaip į žmones, norinčius rūpintis savimi, kurti, bendrauti. Po vieną kartą per savaitę vykstančios veiklos su savanoriais nuteistiesiems tenka grįžti į kasdienybę kalėjime.
Veiklose dalyvaujantys nuteistieji atidžiai atlieka pratimus. Nors ši veikla jiems padeda užsimiršti apie kasdienybę, atsisukę į langą jie vis tiek mato grotas.
Praėję apsaugą ir leidimų bei daiktų patikrą, palikę visas ryšio su išoriniu pasauliu priemones per kalėjimo teritoriją keliaujame iki salės, kurioje vyksta veiklos.
Kalėjimo aplinka – visas gyvenimas sukasi uždarame sovietmetį menančių pastatų komplekse, plevėsuojant Lietuvos vėliavai.
Ant durų, vedančių į patalpas, kuriose vyksta veiklos, – laisvės simbolika.
Savanorių vedamos veiklos vyksta kalėjimo aktų salėje, kuri juokaujant vadinama „nuteistųjų klubu“.
Pro salės langą matyti ant sporto salės sienos nutapyti klasicizmo architektūros fragmentai, kuriuos nuteistieji realybėje galės išvysti tik išėję į laisvę.
Kasparas ir Gabija veda treniruotę – rodo jogos pratimus. Savanoriai tapo pavyzdžiu ne tik treniruočių metu: jų vedamos judesio praktikos paskatino nuteistuosius savarankiškai praktikuoti jogą, rūpintis sveika gyvensena. Veiklų dalyviai svarsto, kad neberūko ar bent stengiasi to nedaryti, nors kalėjime, kur cigaretės laikomos valiuta, tai ypač sunku.
Po intensyvios jogos treniruotės veiklų dalyviai atlieka kvėpavimo pratimus ir meditaciją. Matyti, kad net iš pradžių atrodę aktyviausi ir lengvabūdiškai bendraujantys vyrai itin susikaupia ir pasineria į meditaciją.
Be savanorių vedamų užsiėmimų kalintys žmonės patys imasi įvairių hobių. Kalėjimo darbuotoja rodo vyrų sukurtų rankdarbių nuotraukas: nuo išsikelto iššūkio numegzti ilgiausią šaliką iki valgio gaminimo, daržininkystės ir rankų darbo atvirukų.
Vienas veikloje dalyvaujančių nuteistųjų atnešė savanoriams parodyti iš popieriaus gaminamas šachmatų figūrėles. Jo rankose – karalienė.
Per jogos veiklas buriasi bendruomenė: dalyviai gerai pažįsta vienas kitą, po užsiėmimų šnekučiuojasi, vaišindamiesi Kasparo atnešta arbata. Savanoriai dalino veiklos dalyviams organizacijos sukurtus lankstinukus, kuriuos nuteistieji galės perduoti savo artimiesiems laisvėje.
Užrašas ant sienos – „STOP! DRAUDŽIAMA ZONA BUS PANAUDOTAS ŠAUNAMASIS GINKLAS“. Mums su savanoriais išėjus iš kalėjimo nuteistieji lieka už griežtai saugomų sienų, atskirti nuo laisvo pasaulio.
Grįžę į pasaulį kitoje sienos pusėje šnekučiuojamės su Kasparu jo mėgstamiausioje Alytaus kavinėje. Jis pasakoja, jog mėgėjiškai praktikuoja jogą, todėl pradėjęs savanoriauti kalėjime šias veiklas pasiūlė išbandyti ir nuteistiesiems. Taip pat svarsto, jog, nors kalėjimas gali pasirodyti kaip šalta ir kraupi vieta, po veiklų su nuteistaisiais jis kaskart jaučiasi pasisėmęs teigiamos energijos.
