Sekite 15min Google
Dabar 23-ejų muzikanto karjeroje – naujas svarbus etapas. P.Paškevičius buvo atrinktas į Karališkojo Concertgebouw orkestro akademiją Amsterdame. Kelias iki jos nebuvo paprastas: gyvoje perklausoje dėl vietos varžėsi dešimt obojininkų, o po trijų atrankos turų finale liko tik keturi.
„Staiga atsirandi šalia žmonių, kurie atrodė galbūt nepasiekiami“, – apie perklausą sako P.Paškevičius.
Karališkasis Concertgebouw orkestras – vienas garsiausių pasaulio simfoninių orkestrų. 1888 metais Amsterdame įkurtas kolektyvas garsėja savitu skambesiu ir yra dirbęs su ryškiausiais muzikos pasaulio vardais. Jo akademija jauniems Europos muzikantams suteikia galimybę groti kartu su orkestru ir mokytis iš jo narių, o 22 buvę akademijos dalyviai vėliau tapo nuolatiniais Concertgebouw muzikantais.
Su Pijumi kalbėjomės apie gyvenimą muzikantų šeimoje, anksti prasidėjusios karjeros kainą, skaudžias nesėkmes ir neįprastą obojininkų kasdienybę. Jis taip pat atvirai papasakojo apie savo ateitį ir prisipažino, kad nors Lietuvą labai myli, šiandien dar nemato galimybės čia grįžti gyventi ir dirbti.
– Pirmiausia – sveikinu patekus į Karališkojo Concertgebouw orkestro akademiją. Kaip sužinojote, kad buvote atrinktas? Kokia buvo pirma reakcija?
– Kaip ir į bet kurį orkestrą pasaulyje, reikia laikyti konkursą į laisvą poziciją. Užsiregistravau ir nelabai apie tai daug galvojau. Kai gavau atsakymą, kad praėjau atranką į gyvą perklausą, pradėjau ruoštis, bet per daug nieko nesitikėjau, kadangi konkurencija yra be galo didelė ir vien patekti į gyvą perklausą yra nepaprastai sunku.
Be abejo, kai paskelbė, kad atrinko būtent mane, buvo nepaprastai džiugu ir galbūt šiek tiek siurrealu.
Be abejo, kai paskelbė, kad atrinko būtent mane, buvo nepaprastai džiugu ir galbūt šiek tiek siurrealu.
– Kaip atrodė pati atranka? Kas joje buvo sunkiausia?
– Atranką sudarė įrašo siuntimas, po to – laukimas, ar pateksi į tikrąją perklausą, kuri vyksta Concertgebouw. Gyvoje perklausoje buvo atrinkta dešimt obojininkų, tarp jų – ir aš. Buvo trys etapai, arba vadinamieji turai. Finaliniame, trečiajame, likome keturiese.
Repertuaras buvo įvairus – tiek soliniai kūriniai, tiek orkestrinės partijos. Tai leido komisijai nuspręsti ne tik, ar kandidatas yra geras muzikantas, bet ir ar jo grojimo stilius bei muzikos supratimas sutampa su orkestro vizija ir mentalitetu.
Sunkiausia buvo tai, kad perklausoje groji prieš garsius savo instrumento atstovus, kurių ir aš augdamas klausiausi. Staiga atsirandi šalia tokių žmonių, kurie atrodė galbūt nepasiekiami ir kuriuos matai tik programų afišose ar kompaktinėse plokštelėse. Staiga tau prieš juos reikia groti ir atiduoti geriausia, ką sugebi.
Tai psichologiškai gana nelengvas, bet kartu labai motyvuojantis pojūtis.
Sunkiausia buvo tai, kad perklausoje groji prieš garsius savo instrumento atstovus, kurių ir aš augdamas klausiausi.
– Esu girdėjusi, kad galite būti pirmasis lietuvis, patekęs į šią akademiją. Ar tai tiesa?
– Esu antras lietuvis, patekęs į Concertgebouw akademiją per visą orkestro istoriją. Prieš keletą metų buvo patekęs JAV lietuvis trimitininkas Dovas Lietuvninkas, kuris neseniai laimėjo konkursą į vietą Niujorko filharmonijos orkestre. Man garbė būti šalia tokių vardų, kurie garsina mūsų šalį visame pasaulyje.
– Kuo ypatinga Karališkojo Concertgebouw orkestro akademija? Ką patekimas į ją reiškia jaunam muzikantui?
– Reiškia tikrai nepaprastai daug ir, manau, tai yra ne vieno jauno muzikanto svajonė bei labai sunkaus darbo įvertinimas.
Concertgebouw orkestras išsiskiria tuo, kad jo nariai yra ne tik puikūs muzikantai, bet ir nepaprastai malonūs žmonės, kurie žiūri į tave kaip į lygiavertį narį. O tai kaip tik skatina ir stumia į priekį. Apie tai buvau girdėjęs ir anksčiau, todėl būtent į šio orkestro akademijos perklausą ir užsirašiau.
– Ar prieš atranką pats tikėjote, kad galite patekti?
– Yra geras pasakymas: jeigu negalvoji, kad laimėsi, – nedalyvauk. Be abejo, tokie dalykai nenuspėjami ir būti užtikrintam, kad laimėsi, neįmanoma.
Muzika nėra sportas, kur laimi tas, kas sumeta daugiau taškų ar nušoka toliau. Vertinimas yra labai subjektyvus ir tam tikrų taisyklių rėmuose atlikimo skonį kiekvienas supranta savaip.
Jeigu negalvoji, kad laimėsi, – nedalyvauk.
Dėl to perklausos į bet kurį orkestrą, ypač šiais laikais, yra nepaprastai intensyvios ir sudėtingos. Labai dažnai orkestrai apskritai nepasirenka nė vieno žmogaus į laisvą vietą, nes muzikantas, nors ir gerai groja, neatitinka orkestro muzikinės filosofijos.
– Kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas Amsterdame?
– Grafikas iš tiesų gana intensyvus. Mums, akademijos nariams, tenka groti po 2–3 programas per savaitę orkestro sudėtyje, be to, atliekame kamerinės muzikos koncertus, taigi užimtumas tikrai labai įdomus ir kūrybingas.
– Ko labiausiai norėtumėte išsinešti iš metų Concertgebouw akademijoje?
– Pirmiausia – puikių draugysčių ir pažinčių su pasaulinio lygio muzikantais. Dauguma mūsų juos pažįsta iš įrašų „YouTube“ ar kompaktinių plokštelių, o staiga galiu vos už kelių metrų nuo jų kartu atlikti muziką.
Jau dabar, atgrojęs keletą programų, kartais pagalvoju: „Wow, aš irgi turiu garbę būti mažu varikliuku šitoje didelėje mašinoje.“ Ne kasdien ir ne kiekvienas turi tokią galimybę groti tarp tokių muzikantų bei dirigentų. Jaučiuosi labai laimingas, kad galiu būti tokio orkestro dalimi.
Wow, aš irgi turiu garbę būti mažu varikliuku šitoje didelėje mašinoje.
– Užaugote muzikantų šeimoje – jūsų tėtis Eugenijus yra obojininkas, mama Eglė – dainininkė. Kiek muzikos buvo jūsų namuose vaikystėje? Ar įsivaizdavote save renkantis visai kitą kelią?
– Muzika, be abejo, mūsų šeimoje buvo kasdien. Tiek mama, tiek tėtis grodavo arba dainuodavo, ruošdavosi koncertams ir gastrolėms. Mano vyriausioji sesuo, beje, pianistė, taigi muzikos buvo labai daug ir visada.
Manau, tai, kad tapau muzikantu, buvo labai natūralu. Muzikantų rutina buvo prieš akis, tad pačiam tai perimti buvo gana natūralu.
– Vaikystėje iš pradžių žavėjotės violončele – esate pasakojęs smagią istoriją, kad pasiimdavote mamos gitarą, spagečio makaroną naudodavote kaip stryką ir įsivaizduodavote grojantį violončele. Kaip galiausiai pasirinkote obojų?
– Taip! Istorija tikrai gana šmaikšti ir juokinga, bet net negaliu atsakyti, kodėl būtent tai dariau ar kodėl bandžiau imituoti violončelę. Galbūt todėl, kad jos, kaip ir obojaus, tembras yra artimas žmogaus balsui, galbūt būtent tai mane ir sužavėjo.
Obojų visada girdėdavau, kai tėtis repetuodavo namuose. Kai pradėjau eiti į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, tėvai iš pradžių leido mokytis groti dūdele, tiksliau – blokfleita. Kadangi labai greitai pradėjau mokytis groti obojaus koncertus blokfleita, smalsumas mane pastūmėjo pabandyti obojų. O pabandęs kažkaip ir nebepaleidau jo iš rankų.
– Jūsų tėtis taip pat obojininkas. Kokią įtaką jis turėjo jūsų muzikiniam keliui? Ar iki šiol kreipiatės į jį patarimo?
– Labai didelę ir iš pačios geriausios pusės. Esu labai dėkingas, kad visada yra ne bet koks žmogus, o tėtis, į kurį galiu kreiptis obojaus klausimais.
Vis dėlto tėvai savo vaikus pažįsta geriausiai – žino, kas jiems sekasi prasčiau ar geriau, kur reikia patobulėti, o kas jau išeina visai neblogai. Tai yra dovana, kurią turi tikrai ne kiekvienas, todėl esu labai laimingas ir dėkingas.
– Profesionalioje scenoje atsidūrėte dar būdamas vaikas. Ar augdamas jautėte, kad jūsų kasdienybė skiriasi nuo bendraamžių? Ko dėl muzikos teko atsisakyti?
– Be abejo. Teko mažiau laiko praleisti su draugais ir pamokose mokykloje, o tai vaikui nėra lengva. Tikrai ne visada norėjosi rinktis grojimą vietoj sporto su draugais ar ėjimo į kiną.
Bet gana anksti supratau, kad tai normali muzikanto gyvenimo eiga. Kaip ir bet kurioje srityje – jeigu turi siekių ir svajonių, kažko turi atsisakyti. Galbūt tai ne visada buvo lengva nei man, nei kitiems muzikantams, bet visiškai to nesigailiu.
– Būdamas labai jaunas jau laimėjote konkursus, koncertavote su orkestrais, buvote vadinamas išskirtiniu talentu. Kaip buvo augti su tokiais lūkesčiais – jie labiau motyvavo ar kartais slėgė?
– Tikrai nebuvo lengva, bet laikui bėgant pripranti. Tai tampa tam tikra norma ir žinai, kad iš tavęs tikimasi tam tikro lygio ir standarto.
Mane tai labai pastūmėjo siekti ir stengtis dar labiau, nepaisant to, ar galutinis rezultatas pavykdavo. Sakyčiau, žmogaus sąmonės vystymuisi labai svarbu visada stengtis nepaisant galutinio rezultato, kitaip žmogų apima stagnacija.
Jau vaikystėje pasąmonėje galvojau, kad būtent stagnacija man kelia nepasitenkinimą ir gal net baimę. Todėl ir dabar stengiuosi išlikti kritiškas savo grojimui ir visada atrasti savyje kažką naujo.
Jau vaikystėje pasąmonėje galvojau, kad būtent stagnacija man kelia nepasitenkinimą ir gal net baimę.
– Nuo mažens dalyvaujate konkursuose ir perklausose. Ar prie jaudulio įmanoma priprasti?
– Universalaus atsakymo į šį klausimą nėra, kiekvienas su tuo tvarkomės skirtingai. Aš stengiuosi visada galvoti, kad koncertas yra tam tikra šventė – tiek klausytojui, tiek tau, tiek pačiai muzikai.
Mūsų darbas yra perteikti emociją ar mintį, kurią kompozitorius turėjo galvoje rašydamas kūrinį. Manau, būtent mintis, kad tau tai yra šventė, o ne sunkus darbas, padeda įvertinti tai, ką mes, muzikantai, darome kasdien. Tai tikrai dovana, kuria galime dalytis su publika.
– Minėjote, kad esate patyręs ir skaudžių pralaimėjimų. Ar prisimenate perklausą ar konkursą, po kurio buvo ypač sunku susitaikyti su rezultatu? Ką tokios patirtys išmoko?
– Tokių atvejų tikrai buvo ne vienas, manau, kaip ir kiekvienam muzikantui. Šiomis dienomis, kai muzikantai plūsta iš viso pasaulio, ypač į Vakarų Europą, konkurencija, deja, yra milžiniška, todėl tikėtis visada laimėti arba būti pirmam būtų šiek tiek naivu.
Yra buvę atvejų, kai laimėjau perklausą į orkestrą, bet manęs nepasirinko, nors pagrojau geriausiai ir pati komisija tai įvertino. Tokie atvejai nutinka gana dažnai, nors žmogui, kuris neturi nieko bendra su muzika, galbūt skamba keistai. Kaip gali laimėti, bet nelaimėti?
Kaip gali laimėti, bet nelaimėti?
Tačiau tokios patirtys irgi labai užaugina. Nuslūgus emocijoms supranti, kad negali įtikti visam pasauliui ir dėl to negali nei pykti, nei protestuoti.
Kiekvienas pralaimėjimas arba laimėjimas kažką mumyse keičia, priverčia reflektuoti ir atlikti savianalizę. Mano pažįstami meno ir kitų sričių atstovai, kurie analizuoja save ir gana griežtai vertina savo rezultatus, nueina toli ne tik profesine prasme, bet ir kalbant apie asmeninę brandą. O tie, kurie savo spragų ar nesėkmių nereflektuoja, dažniausiai stagnuoja ir jų progresas sustoja.
Sakyčiau, tai ne mažiau svarbu, nei kiekvieną dieną išsitraukti instrumentą ir groti. Darbas su savo mintimis ir sąmone yra nepaprastai svarbi bet kurio žmogaus gyvenimo dalis, ypač meno srities atstovams.
– Žmogui, kuris apie obojų beveik nieko nežino, kaip paaiškintumėte – kas grojant šiuo instrumentu yra sunkiausia?
– Obojus yra labai reiklus ir gana kaprizingas instrumentas. Be to, kad fiziškai juo groti sunku, labai svarbus ir sudėtingas yra liežuvėlių darymas bei jų pritaikymas grojimui.
Liežuvėlis – tai medinis, liaudiškai tariant, pūstukas, kuris dedamas į obojų ir generuoja garsą. Be jo obojus muzikinių garsų neskleidžia.
Obojaus liežuvėliai yra labai maži ir ploni. Kadangi jie gaminami iš tam tikros nendrės, tai yra gyva medžiaga, reaguojanti į drėgmę, šaltį, karštį, aukštį virš jūros lygio. Tai reiškia, kad liežuvėliai skirtingai gros ne tik kiekviename mieste, bet ir kiekvienoje šalyje.
Tai mūsų, obojininkų, gyvenimą padaro gana komplikuotą, nes niekada nežinai, kaip liežuvėliai reaguos atvykus į kitą salę ar patalpą.
– Obojininkai liežuvėlius dar ir patys ruošia bei reguliuoja. Kiek jūsų profesijoje yra tokių dalykų, apie kuriuos paprastas klausytojas nė nenutuokia?
– Labai daug. Reikalingos tam tikros specialios mašinėlės, kurios kainuoja tūkstančius, mediena ir, svarbiausia, žinios.
Yra daug obojininkų, kurie puikiai groja, bet liežuvėlių gamybai talento turi mažiau. Tačiau tai yra, na, nežinau, galbūt 80 proc. instrumento. Net pasaulinio lygio obojininkas, paėmęs labai prastą liežuvėlį, gali suskambėti kaip pradedantysis.
Todėl kiekvienas obojininkas turi išmokti pats juos gamintis. Tai užtrunka metų metus ir, kaip mes juokaujame, yra nesibaigiantis mokslas, kurio mokaisi iki gyvenimo galo.
– O kiek fizinės ištvermės reikia profesionaliam obojininkui?
– Tikrai daug. Obojus reikalauja labai didelio pasipriešinimo, kadangi liežuvėlio anga yra mažesnė nei centimetras, o tai reiškia, kad oras, kuriuo grojame, yra labai greitas ir siauras.
Todėl dažnai galima pamatyti, kaip grodami obojininkai pradeda raudonuoti ar mėlynuoti.
Todėl dažnai galima pamatyti, kaip grodami obojininkai pradeda raudonuoti ar mėlynuoti – tai nutinka dėl didelio pasipriešinimo ir oro stokos. Manau, visų obojininkų vardu galiu pasakyti, kad po kiekvieno pasirodymo ar koncerto išsekimas yra tikrai nemažas.
Padeda mankšta arba bent minimalus fizinis krūvis, kad kūnas išliktų elastingas ir gyvybingas, ypač kai reikia daug groti.
– Prieš kelerius metus esate pasakęs: „Man muzika yra gyvenimas. Aš be muzikos esu niekas.“ Ar šiandien vis dar taip pasakytumėte?
– Be abejo, muzika užima visą mano gyvenimą ir tikrai labai sunkiai įsivaizduoju save darant kažką kitą. Bet negaliu sakyti, kad neužsiimu niekuo kitu.
Be galo mėgstu gaminti. Man tai padeda nuimti stresą ir kartais pabėgti nuo kasdienybės. Kartais muzikantų darbą prilyginu kulinaro profesijai, nes jos abi nepaprastai kompleksinės ir konkurencingos.
– O kokios muzikos pats klausotės laisvalaikiu?
– Galbūt nuskambės keistai, bet labai mėgstu tylą. Ypač muzikantai po darbo gauna didelę apkrovą ausims ir smegenims, tad grįžęs namo stengiuosi be reikalo nieko neklausyti ir leisti kūnui pailsėti.
Galbūt nuskambės keistai, bet labai mėgstu tylą.
– Jums dar tik 23-eji, tačiau profesionalioje scenoje esate jau daugiau nei pusę gyvenimo. Apie ką dabar svajojate kaip muzikantas?
– Sakyčiau, mano didžiausia svajonė ar siekiamybė – niekada nenustoti ieškoti kažko naujo ir neprarasti smalsumo, kuris mane lydėjo iki dabar.
– Ir kur šiame tarptautiniame kelyje lieka Lietuva?
– Lietuva yra mano gimtinė ir be galo ją myliu. Kiekvieną kartą grįždamas jaučiu, kaip pasiilgau namų, draugų, šeimos ir bendraminčių.
Kultūriniame Lietuvos gyvenime dar trūksta nemažai specialistų bei finansinio stabilumo, o tai, deja, skatina talentingus jaunus žmones studijuoti užsienyje ir ieškoti laimės svetur. Jaunam žmogui trūksta finansavimo ir valstybės palaikymo, ypač lyginant su kitomis, net kaimyninėmis šalimis. Tačiau situacija galbūt po truputį gerėja ir tai mane džiugina.
Visada palaikau ryšius Lietuvoje, ypač su Lietuvos nacionaline filharmonija ir Lietuvos kameriniu orkestru. Tikiuosi, kad kuo daugiau lietuvių garsins mus pasaulyje, o tai atneš dar daugiau naujų savo sričių specialistų, naujų idėjų ir bendradarbiavimo su Vakarų pasaulio kultūros atstovais.
– O kaip yra su jumis pačiu – ar įsivaizduojate vieną dieną grįžtantį į Lietuvą gyventi ir dirbti?
– Visada esu atviras šiam klausimui, bet šiandien dar nematau galimybės grįžti į Lietuvą. Deja, finansavimo stygius ir atlyginimų skirtumas tarp Vakarų Europos ir Lietuvos vis dar yra be galo didelis.
Visada esu atviras šiam klausimui, bet šiandien dar nematau galimybės grįžti į Lietuvą.
Bet galbūt labiausiai trūksta tam tikrų inovatyvių žmonių ir naujų idėjų įgyvendintojų Lietuvoje. Be abejo, tai susiję ir su finansavimu.
Mane džiugina tai, kad mažais žingsneliais ši situacija kinta ir jau dabar yra daug geriau nei prieš 10 ar 20 metų. Taigi niekada nesakysiu, kad man neįmanoma grįžti. Linkėčiau Lietuvai ir toliau judėti į priekį ir tikiuosi, kad ateityje susidarys tokia aplinka, kurioje grįžti kurti ir gyventi norės vis daugiau jaunų ir talentingų užsienyje gyvenančių lietuvių.
– Ačiū už pokalbį.
