Sekite 15min Google
Tradiciniame Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos naujų mokslo metų pradžios koncerte „Menų pašaukti. Nauja pradžia“ rugsėjo 1-ąja su mokyklos simfoniniu orkestru, diriguojamu meno vadovo Martyno Staškaus, Dovydas Čiplys užburiančiai griežė Mauriceʼo Ravelio koncertinę rapsodiją „Tzigane“ (Čigonė).
Gerai žinomas ugningai charakteringas kūrinys, reikalaujantis grojimo technikos įvaldymo – aukščiausio meistriškumo, tačiau dargi – gilaus įsijautimo, plačios jausminės ir emocinės amplitudės, visa tai jaunasis muzikas pademonstravo, tiesiog alsuodamas su muzika, gyvendamas pačia garsais pasakojama istorija.
-
Neįtikėtina Almos Adamkienės vaikystė – kaip pati susirado mokyklą, pasamdė mamai tarnaitę ir prajuokino Smetoną
-
Knygą „Parulskio perukas“ išleidęs rašytojas Vidas Morkūnas: „Paribių žmonės man įdomesni už sėkminguosius“
-
Kultūros ministerijoje skambinama pavojaus varpais dėl kanclerio Raistenskio: „Esam visiškoj nevilty“
Naujųjų mokslo metų pradžios akivaizdoje – pokalbis su smuikininku Dovydu Čipliu ir jo mokytoja eksperte, žymia smuikininke, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore, Styginių instrumentų katedros vedėja, meno daktare Rūta Lipinaityte-Savickiene. Juos kalbino Elvina Baužaitė.
– Dovydai, ką tik prasidėjo dar vieni mokslo metai, su kokiomis mintimis leidžiatės į juos? Ko tikitės, viliatės, linkite ir patariate sau? Kam nusiteikęs, pasiruošęs esate?
Dovydas: Kadangi per vasarą ne tik gerai pailsėjau, bet ir dalyvavau įvairiuose renginiuose, konkurse, kursuose, kuriuose išgirdau begalę inspiruojančių muzikų, į naujus mokslo metus grįžtu labai užsidegęs toliau groti ir siekti profesinių tikslų. Norėčiau sau palinkėti nepervargti ir kad entuziazmo užtektų visiems siekiams. Tikiuosi, kad šie metai atneš dar daugiau naujų patirčių ir žinių.
– Įžangoje aptartas jūsų išskirtinis talentas, jau dabar demonstruojamas meistriškumas, gili muzikinė pajauta, suponuoja, kiek daug darbo įdėta, koks jau išties nemažas kelias nueitas. Dovydai, prisiminkite save dar iki oficialaus muzikos meno mokymosi, kaip ir kuo ataidi jūsų ankstyvasis gyvenimo laikas?
Dovydas: Kiek aš pats atsimenu ir kiek artimieji man pasakoja, buvau labai jautrus, bet ir smalsus, viskuo besidomintis vaikas. Būdamas dviejų metų, eidamas gatve, jau galėjau įvardinti visų automobilių markes. Taip pat prisimenu, kad turėjau lakią fantaziją – žaisdamas kieme su draugais galėdavau visiškai pasinerti į mūsų kuriamus pasaulius.
Permąstydamas pirmuosius su muzika susijusius prisiminimus, menu mamos ir jos mamos lopšinių dainavimą prieš miegą, kai buvau dar visai mažas; taip pat – savo vaikišką improvizaciją išklerusiu pianinu kaime.
– Jūsų gyvenimo pradžia mezgėsi Panevėžyje, kur ir pradėjote lankyti muzikos mokyklą. Kiek tai buvo jūsų paties noras, kiek galbūt suaugusių artimųjų įžvalgiai numatyta perspektyva? Pasidalinkite muzikos meno mokymosi pradžios patyrimu, įspūdžiais.
Dovydas: Prisimenu, būdamas šešerių tikriausiai per televizorių pamačiau smuiką ir mane jis iš pirmo žvilgsnio tiesiog sužavėjo. Tuomet pradėjau atkakliai mamos prašyti, kad nuvestų mane į muzikos mokyklą. Mano tėvai nėra muzikantai ir iš pradžių manė, kad smuikas bus tiesiog dar vienas būrelis iš daugelio, kuriuos tuo metu lankiau. Galiausiai pavyko įkalbėti ir taip pradėjau lankyti muzikos mokyklą.
Iš pradžių viskas buvo paprasta ir lengva, nebuvo didelių lūkesčių ir spaudimo. Pirmi prisilietimai prie smuiko buvo žaidimo forma ir nereikalavo daug pastangų. Manau, kad galimybė išbandyti ir nevaržomai ieškoti įvairių dalykų padėjo išlaikyti kūrybinę laisvę. Tačiau buvo ir akimirkų, kai pasidarydavo sunku ir kartais pritrūkdavo motyvacijos groti.
– Vienuolikmetis atvykote mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tai, galima sakyti, yra muzikos meno Meka Lietuvoje. Dovydai, koks pirmasis įspūdis, jausmas apsilankius, pabuvojus šioje menų pripildytoje aplinkoje, išskirtinėse erdvėse?
Dovydas: Iškart viskas buvo kitaip. Jau vien tai, kad prieš atvykstant į Vilnių buvo paskelbtas karantinas, o pradėjus mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje karantino ribojimai jau buvo atšaukti, tai savaime sudarė didelį kontrastą... Bemat patekau į geriausių šalies menininkų apsuptį, sėmiausi jų muzikos suvokimo ir per dešimtmečius praktikos sukauptų žinių. Apėmė noras pačiam pasitempti, o kadangi buvau dar mažametis, kaip kempinė sugėriau viską, ką mokykla galėjo pasiūlyti.
Tik neseniai pradėjau suprasti, į kokią vietą iš tikrųjų patekau – vos kelių kilometrų spinduliu susitelkusi gausybė svarbiausių kultūros įstaigų. Tai neabejotinai plėtė akiratį, darė ir tebedaro didelę įtaką meniniame kelyje.
– Kaip iš dabarties perspektyvos apibūdintumėte Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą? Ką, dabartiniu suvokimu, galėtumėte išskirti ir įvardinti esminio gavęs, patyręs, atradęs, suvokęs būtent kaip šios mokyklos auklėtinis?
Dovydas: Iš dabarties perspektyvos matau, kad per visą šį laiką mokykla tapo antrais namais. Tikriausiai esminis dalykas, kurį gavau iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, – išskirtinė galimybė formuotis man, kaip menininkui-asmenybei. Mokymasis pas nepaprastai įkvepiančius pedagogus išgrynino vertybes: darbštumą, atsakingumą, ištvermę, kūrybišką mąstymą ir profesionalų požiūrį į profesiją. Be viso to išskirčiau neįkainojamas patirtis, leidusias iš arti pamatyti muzikos pasaulio kasdienybę.
– Gerbiama Rūta, kaip apibūdintumėte Dovydą iš savo, mokytojos, pozicijos?
Rūta Lipinaitytė: Dovydas yra vienas iš tų mokinių, su kuriais mokytojui dirbti labai lengva ir gera. Jis labai darbštus, pareigingas ir atsakingas, atidžiai klausosi to, ką sakau, stengiasi įgyvendinti kiekvieną pastabą. Tačiau man ne mažiau svarbu, kad jis nėra tiesiog klusnus mokytojo nurodymų vykdytojas. Dovydas nekopijuoja aklai – jis mąsto, ieško, turi savo idėjų, savo muzikinį pajautimą, moka ir nustebinti. Man atrodo, būtent šis derinys: gebėjimas girdėti mokytoją ir kartu neprarasti savęs – yra vienas svarbiausių augančiam muzikui.
– Žinia, XXI amžiuje, ko gero, kaip niekada anksčiau istorijoje, daug lemia, yra išskirtinai svarbu konkursai. Pasidalinkite savomis konkursinėmis patirtimis – pajautimais: fiziniais ir emociniais, psichologiniais ruošiantis, dalyvaujant, konkuruojant su kitais dalyviais, o galbūt labiausiai kas kartą varžantis su savimi pačiu – jau buvusiu, esamu, ieškant ir siekiant geriausios savo paties versijos; taip pat ir tuo, kas ir kaip vyksta Jumyse konkursui pasibaigus?
Dovydas: Man konkursai visada teikė inspiracijos asmeniniam augimui. Tai nuolat besikeičiantis atskaitos taškas, nurodantis, kokio techninio pasiruošimo turiu būti, kai pagaliau teks išeiti į sceną ir varžytis. Ruošdamasis konkursui ir nuolat zulindamas tą pačią programą, ilgesnėje perspektyvoje pradedu ypač jausti emocinį ir psichologinį nuovargį. Labai svarbu nepersitempti ir išsaugoti jėgas iki pat pasirodymo.
Vykstant pačiam konkursui stengiuosi atsiriboti nuo kitų dalyvių pasirodymų ir galimų rezultatų, laikausi požiūrio, kad kol nelaimėjau ko, tol ir nieko negaliu prarasti. Dėl to ir nepalankūs man rezultatai per daug neliūdina. O kai konkursas pasibaigia, mano akys jau krypsta į kitą.
– Vis dėlto muziko gyvenime, sakytina, esmingiausia – koncertinė muzikos ir muzikoje gyvavimo ir gyvenimo realybės tikrovė. Dovydai, kas jums yra koncertas?
Dovydas: Man koncertas – tai proga pasidalinti su klausytojais tuo, ką atradau, pajutau gilindamasis į kūrinius, perteikti-pasakoti visa tai garsu, leisti klausytojui išgyventi šiuos jausmus kartu. Taip pat tai – galimybė išbandyti ką naujo, išsiaiškinti savo ribas ir pasimėgauti jauduliu, kuriamu bendros scenos ir publikos atmosferos.
– Gerbiama Rūta, kokias patirtis jūs išskirtumėte, kaip, jūsų, pedagogės, vertinimu, esmines, reikšmines smuikininkui Dovydui dabartyje ir būsimoje ateityje?
Rūta Lipinaitytė: Man atrodo, Dovydas dabar yra tokio amžiaus, kai iš esmės svarbi kiekviena patirtis: ir susijusi su smuiku bei scena, ir visiškai nesusijusi net su pačia muzika. Juk muzika nėra vien garsų perteikimas. Kartais ji yra pasakojimas, kartais – jausmų perteikimas. O kad turėtum ką papasakoti, ką perteikti, pirmiausia turi pats patirti, išgyventi, pamatyti, sužinoti, pažinti. Todėl jaunam muzikui svarbu ne tik tai, kiek valandų jis praleidžia su instrumentu, bet ir visa tai, kas vyksta aplink, kiekvienas potyris, kiekviena akimirka.
Profesiniame kelyje, žinoma, labai reikia įvairiausių sėkmių. Laimėtų konkursų, publikos ovacijų, įkvepiančių pasirodymų. Tokios patirtys motyvuoja, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, skatina kelti sau naujus tikslus ir eiti pirmyn. Bet lygiai taip pat reikia ir nesėkmių. Jos priverčia susikaupti, pagalvoti, ką galėjai padaryti kitaip ar geriau. Sakoma, kad geriausia mokytis iš svetimų klaidų, bet mūsų profesijoje neišvengiamai tenka mokytis ir iš savųjų. (Šypteli.) Svarbiausia, kad kiekviena klaida taptų patirtimi, kuri padeda eiti toliau, ir kitą kartą jos nebekartoti.
– Dovydai, XXI amžiuje informacinės technologijos itin palengvina mokymosi procesą, leidžia pasiekti tolimiausius žemės kampelius bemat, kai anksčiau tam reikėjo metų ar kelių, o gal ir ištiso gyvenimo nepakako. Kaip Jūs, jaunas žmogus, vertinate nepaliaujamo informacinio srauto teikiamas galimybes?
Dovydas: Man kaip muzikantui informacinės technologijos ypatingai palengvina prieigą prie reikalingų žinių. Vien jau skirtingų amžių įrašai, plečiantys supratimą apie įvairių muzikos meistrų interpretacijas, individualius grojimo stilius ir ypatybes. Tai leidžia greičiau susipažinti su begale įvairių muzikos atlikimo galimybių, pačiam jas išbandyti ir taip formuoti savitą interpretaciją. Taip pat neįkainojama informacija apie kompozitorius, jų biografijas ir juos supusio gyvenimo kontekstus – ką būtina žinoti, siekiant visapusiškai suprasti ir atlikti kūrinį. Negano to – plačiausi skaitmeniniai natų archyvai, iš kurių galima atsisiųsti norimą kūrinį ir iškart groti.
– Kokie artimiausi planai, sumanymai? Kas galbūt jau ryškėja ateities horizonto perspektyvoje, kai baigsite Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą?
Dovydas: Artimiausiuose planuose – keletas įdomių koncertų, tarp jų rečitalis Paliesiaus dvare, keli konkursai, pasirodymas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Mstislavo Rostropovičiaus fondo jubiliejiniame koncerte; taip pat atstovausiu savo mokytojai Lietuvos muzikų sąjungos jubiliejiniame koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Visų šių įvykių labai laukiu.
O apie tai, kas bus baigus Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kol kas dar rimtai negalvojau – turiu tam laiko. Gyvenimas labai greitai keičiasi, atsiranda naujų galimybių ir sumanymų, todėl, manau, būtų sunku jau dabar viską suplanuoti. Kol kas tiesiog noriu kuo daugiau groti, mokytis ir tobulėti.
– Pokalbio pabaigoje jūsų abiejų žodžiai kaip mokytojos ir auklėtinio, kurių santykio bendrystė leidžia siekti gražiausių muzikos meno išsipildymo patirčių, kai garsai skamba ir ataidi prasmių kalba bežodes reikšmes sielų pajautose.
Rūta Lipinaitytė: Man, kaip mokytojai, svarbiausia, kad mūsų bendras darbas netaptų vien siekiu kuo geriau pagroti kūrinį, pasiruošti konkursui ar sėkmingai pasirodyti koncerte. Visa tai svarbu, bet tai tik procesas, tik dalis kelio. Labiausiai norėčiau, kad Dovydas augdamas išsaugotų smalsumą, norą ieškoti, savo santykį su muzika ir džiaugsmą ja dalintis. O mokytojo užduotis, mano akimis, yra padėti jaunam žmogui atrasti vis daugiau galimybių, bet ilgainiui vis mažiau būti jam reikalingam.
Dovydas: Man svarbu, kad su mokytoja galiu ne tik mokytis groti, bet ir kalbėtis apie muziką, ieškoti, bandyti ir kartais klysti. Jaučiu, kad ji manimi pasitiki, dažnai skatina siekti netgi daugiau, negu tuo metu, atrodo, įmanoma.