Pristatydamas Lietuvos kultūros kanono idėją Š.Birutis pabrėžė, kad šalies valstybingumui tai yra būtinas dalykas, lygiai kaip ir informacinis atsparumas. Pasak ministro, šios dvi kryptys yra esminės siekiant užtikrinti visuomenės atsparumą šios dienos bei ateities iššūkiams, taip pat norint užtikrinti vertybių ir tradicijų tęstinumą bei perdavimą būsimoms kartoms.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Savo pranešime kultūros ministras teigė, kad tai būtų oficialus, nuolat atnaujinamas svarbiausių Lietuvos kultūros kūrinių, asmenybių ir reiškinių sąvadas, kuris taptų tvirtu atspirties tašku kultūros politikai ir švietimo sistemai. Toks kanonas galėtų apimti literatūros klasiką, iškiliausių įvairių meno rūšių kūrėjų palikimą, taip pat ir tokius tautos tapatybę formavusius reiškinius kaip knygnešystė, Dainų šventės, sutartinės ir kt.
„Kaip medis neauga be šaknų, kaip namas nestovi be pamatų, taip ir kultūros politika negali būti tvari be aiškiai apibrėžto kultūros kanono. Jis yra ne tik mūsų tapatybės atspindys, bet ir atspirtis ateities kūrybai, leidžiantis jai įsižeminti ir išlikti tvirtai permainingame pasaulyje. Be jo esame pasmerkti nuolatiniam blaškymuisi, neturėdami aiškių atraminių taškų apie savo kaip tautos vertybes, kurios itin glaudžiai susijusios su pilietiškumo ugdymu ir visuomenės atsparumu“, – kalbėjo Š.Birutis.
Kultūros politika negali būti tvari be aiškiai apibrėžto kultūros kanono. Jis yra ne tik mūsų tapatybės atspindys, bet ir atspirtis ateities kūrybai, leidžiantis jai įsižeminti ir išlikti tvirtai permainingame pasaulyje.
Pasak ministro, kanonas neturėtų būti statiškas ir uždaras sąrašas, o „gyvas, dinamiškas, atspindintis mūsų kultūros raidą ir atveriantis naujas jos galias. Jį galėtų apibendrinti sąvadas, sudaromas nepriklausomos ekspertų komisijos, užtikrinant mokslinį pagrįstumą ir visuomenės įtraukimą“, – kalbėjo ministras Š.Birutis, kaip teigiamas kitų šalių patirtis pateikdamas Danijos, Nyderlandų bei Latvijos pavyzdžius.
Jis taip pat akcentavo, kad Lietuvos kultūros kanonas būtų svarbi pagalba šalies švietimo sistemai. „Jei turėtume įtvirtintą Lietuvos kultūros kanoną, atsikvėptų ir švietimo sistema, nes per reguliacinę bazę galėtume įtvirtinti tikslą – švietimo programų orientaciją į Lietuvos kultūros kanoną, kultūros vertybių pagrindą“, – pabrėžė ministras.
Š.Birutis teigė, kad nacionalinio kultūros kanono parengimas ir įtvirtinimas yra didžiulis, ne vienerių metų darbas, kuris būtinas kaip investicija į ateitį. Vis dėlto, savo kalboje jis nepaminėjo nei iš kokių lėšų, nei kas galėtų prisiimti atsakomybę už šį darbą.
Didžiausias klausimas – kaip susitarsime?
Paklaustas, kokių minčių sukėlė kultūros ministro Š.Biručio kalbos apie būtinybę sukurti Lietuvos kultūros kanoną, teatro kritikas ir publicistas Vaidas Jauniškis teigė, kad tai iš esmės nėra nauja idėja, bet, tikėtina, paskatinta identiško latvių pavyzdžio.
„Maždaug prieš du dešimtmečius Latvijoje pradėta diskutuoti apie tai, kas galėtų sudaryti jų kultūros kanoną. Jis nuolatos atnaujinamas, šis procesas tęsiasi iki šiol. Tuo tarpu Lietuvoje ši idėja vis iškeliama į viešumą, o ją gvildena tie patys asmenys, vienaip ar kitaip susiję ir su Lietuvos kultūros kongreso iniciatyvine grupe, – Arvydas Juozaitis, Krescencijus Stoškus bei kiti“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Anot jo, sunku ginčytis su Š.Biručio išsakytomis mintimis apie kritinio mąstymo, kaip geriausio būdo atsispirti dezinformacijai, būtinybę. Tačiau kultūros ministro pasisakyme V.Jauniškis pasigedo konkretumo – kokiais būdais, formomis ir lėšomis ketinama to pasiekti.
Teatro kritikas ir apžvalgininkas teigia apsidžiaugęs ministro Š.Biručio mintimi, kad kultūros kanonas galėtų padėti atsikvėpti švietimo sistemai. Anot jo, tokiu būdu siekiama nauja priemone „pridengti tai, kas iki šiol nebuvo padaryta“.
Sunku ginčytis su Š.Biručio išsakytomis mintimis apie kritinio mąstymo, kaip geriausio būdo atsispirti dezinformacijai, būtinybę. Tačiau kultūros ministro pasisakyme V.Jauniškis pasigedo konkretumo.
„Akivaizdu, kad kiekvienais metais švietimo sistemoje turime didžiulių problemų tai su medžiagos pateikimu, tai su baigiamaisiais egzaminais ir t.t. Vienas iš tokių pavyzdžių – kongreso metu švietimo ministrės išliaupsintas kultūros pasas kaip gera priemonė. Man susidarė įspūdis, kad ministrė gal net nėra su tuo susipažinusi. Juk kaip galima liaupsinti priemonę, pasak jos, susipažinti su aukštuoju menu, kai vienam mokiniui per metus yra skiriami vos 11 eurų, ir tie vis mažėja. Sakykime, scenos menuose pasiūla apsiriboja kokiais 3–4 aukštesnio meninio lygio spektakliais – visa kita yra mėgėjiška edukacijų ir laisvalaikio užimtumo maišalynė, siekiant gauti varganus valstybės pinigus“, – teigė V.Jauniškis.
Vis dėlto, didžiausią iššūkį, apžvalgininko manymu, kelia klausimas – kaip susitarsime dėl to, kas turėtų ar neturėtų patekti į Lietuvos kultūros kanoną. Kaip vieną iš karštųjų aktualijų V.Jauniškis paminėjo poetės Salomėjos Nėries pavyzdį.
„Akivaizdu, kad tokiam kanonui sudaryti yra būtina daugybė mokslinių tyrimų, mat dabar daugelis argumentų „už“ ar „prieš“ kyla iš asmeninių konkrečių žmonių įsitikinimų bei požiūrių. Juk kanonas tikriausiai turėtų apimti ne tik meną ir/ar politiką, bet ir kultūrą plačiąja prasme – žmogaus gyvenimą, jo ar institucijos pasiekimus, laikyseną ir panašius dalykus“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Jis teigė sutinkantis, kad kultūros kanonas iš esmės būtų geras ir naudingas dalykas, jis padėtų mums patiems susivokti, ką turime, kas yra svarbiausia, kokie vardai bei reiškiniai mūsų kultūroje bei istorijoje verti didžiausio dėmesio. Tačiau apžvalgininką labiausiai neramina tai, ar kanono rengimas sutelktų ir vienytų bendruomenę, ar taptų dar didesnio skaldymosi ir rietenų pagrindu.
V.Jauniškį labiausiai neramina tai, ar kanono rengimas sutelktų ir vienytų bendruomenę, ar taptų dar didesnio skaldymosi ir rietenų pagrindu.
„Tai ir būtų pats didžiausias iššūkis“, – pabrėžė V.Jauniškis.
Jis taip pat teigė, kad joks kanonas negalėtų būti nepajudinamas ir „iškaltas amžiams“. „Juk iškyla naujų faktų apie istorines asmenybes arba atsiranda naujų kūrėjų, reiškinių, tradicijų – visa tai ir turėtų atsispindėti nuolat permąstomame kanone“, – kalbėjo teatro kritikas V.Jauniškis akcentuodamas, kad daugybė šalių gyvena ir be „kanono“, jei esminiai kultūros principai ir orientyrai yra sureguliuoti kitais būdais bei formomis.
„Laisvai visuomenei negalima primesti kanono“
Komentuodama Š. Biručio pasisakymą Lietuvos kultūros kongrese, menotyrininkė Agnė Narušytė teigė, kad kultūros ministro išsakytos idėjos turėtų būti vertinamos šių dienų politinių įvykių bei visos dabartinės Vyriausybės kontekste.
„Turime Vyriausybę, kuri, mano supratimu, yra panirusi į korupcijos skandalą, tačiau visomis išgalėmis neigia, kad ši situacija yra skandalinga. Maža to, ji siekia korupciją įteisinti įstatymu. O lygiagrečiai kalba apie tai, kad būtina kelti mokesčius, kurie reikalingi šalies gynybai. Visa tai tarpusavyje nedera ir net susidaro įspūdis, kad daroma viskas, kad iš esmės būtų pakirstas pasitikėjimas Valstybe. Tokie veiksmai nedidina atsparumo grėsmėms, apie kurias kalba Š.Birutis, o priešingai – skaldo visuomenę ir neskatina susitelkti gynybai“, – teigė A.Narušytė pabrėždama, kad šiame kontekste kalbos apie Lietuvos kultūros kanono kaip informacinio atsparumo sistemos elemento reikalingumą skamba veidmainiškai.
Mane trikdo dabartinis siekis sukurti kanoną, nes Renesanso laikais susiformavusi humanistinė kultūra sudaro sąlygas individui reikšti savo požiūrį.
Kalbėdama apie pačią kanono idėją, menotyrininkė visų pirma siūlė atkreipti dėmesį į pačią sąvoką. Kaip rašoma A.Narušytės cituojamame „Dailėtyros žodyne“, „kanonas“ – graikų kalbos žodis, reiškiantis „normą“, „taisyklę“, tai „vaizdavimo pavyzdys arba taisyklių visuma“.
„Kiek suprantu, tokiu būdu Lietuvos kultūros kanonu siekiama įtvirtinti pavyzdžius, kuriais visi turėsime sekti, nes, kaip toliau rašoma žodyne, „kanonas išreiškia epochos grožio idealą, visuomenės hierarchiją ir religinius įsitikinimus“. Tad man smalsu, kurią iš kanono prasmių būtų ketinama įtvirtinti kaip visuotinę normą“, – retoriškai klausė A.Narušytė.
Menotyrininkė pabrėžė, kad pagal kanono reikšmę dailėje buvo skiriamos kanoninės kultūros – tai senoji Rytų, Egipto, Graikijos, Bizantijos, Viduramžių, ir nekanoniniai stiliai – Renesansas, Barokas. „Mes jau nuo Renesanso iš esmės gyvename nekanoninių epochų laikotarpiu“, – pabrėžė A.Narušytė.
„Mane trikdo dabartinis siekis sukurti kanoną, nes Renesanso laikais susiformavusi humanistinė kultūra sudaro sąlygas individui reikšti savo požiūrį. Mąstyti ir kurti ne vadovaujantis protėvių nustatytomis taisyklėmis ar pavyzdžiais, bet ieškant kažko naujo, stengiantis išsiaiškinti, kas dar nežinoma, kas paslėpta. Nuo modernizmo pradžios ir menininkai daugiau nei šimtą metų veikia nesuvaržyti kanonų, taisyklių, dogmų, siekia nuolatinio atsinaujinimo kritikuodami ir atmesdami ankstesnių epochų pavyzdžius, kurdami naujas epochas. Žinoma, sovietinės okupacijos dešimtmečiais, priešingai, teko taikstytis su taisyklėmis ar jas apeidinėti, vadovautis primestais kanonais. Būtent šiame kontekste kultūros ministro Š.Biručio idėjos skamba ne tik kaip atgyvena, bet primena prievartinę visuomenę, kuriai nurodoma, kokį meną reikia kurti ir vertinti“, – teigė menotyrininkė, šios Vyriausybės veikloje pastebinti ir kitų mėginimų suvaržyti demokratinius procesus.
A.Narušytė ironiškai kalbėjo apie tai, kad, remiantis Š.Biručio išsakytomis mintimis, kanoną turės kurti iš mokslininkų, kritikų sudarytos ekspertų komisijos, kurioms gal taip atsiras proga šiek tiek užsidirbti. Tai, anot jos, būtų vienintelis pozityvus dalykas visoje šioje istorijoje.
Šiame kontekste kultūros ministro Š.Biručio idėjos skamba ne tik kaip atgyvena, bet primena prievartinę visuomenę, kuriai nurodoma, kokį meną reikia kurti ir vertinti.
„Laisvai visuomenei negalima primesti kanono, nes ji savo sprendimais – ką skaityti, ką žiūrėti, apie ką mąstyti, kuo sekti – ir kuria savus kanonus, jei dar galima vartoti šią sąvoką“, – kalbėjo A.Narušytė.
Tuo tarpu, anot menotyrininkės, net jei dabartinė valdžia siekia kurti nelaisvą visuomenę ir tikisi per „kanoną“ primesti, ką mąstyti ir kurti, tai dar nereiškia, kad jis tikrai veiktų. Pasak A.Narušytės, tai puikiai parodė ir sovietmečio patirtys, kai „kanonas“ egzistavo, tačiau savo virtuvėse žmonės mąstė laisvai, o susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, išėjo į gatves ir atvirai atmetė jiems primestas vertybes.
Tiesa, iš Š.Biručio pasisakymo aiškėja, kad kanonas, jo vizijoje, nebus „statiškas ir uždaras sąrašas“, bet galės būti ekspertų keičiamas pagal aplinkybes. „Tai gerai, nes tai reiškia, kad komisijos nuolatos dirbs ir turės pajamų iš biudžeto“, – ironiškai teigė A.Narušytė. Vis dėlto, menotyrininkė sako nesuprantanti šios sąvokos naudojimo tokiame kontekste, nes „kanonas“ kaip tik ir yra tai, kas nekinta ir gyvuoja ilgą laiką.
A.Narušytė pabrėžė, kad jei „kanoną“ galima koreguoti vos tik pūstelėjus kitos krypties vėjui, tuomet tai iš esmės nėra joks kanonas.
„Pavyzdžiu galėtų būti M.K.Čiurlionis, kuris per šimtmetį įgijo simbolinį statusą. Tačiau tai atsirado ne kažkam primetus jį kaip kanoną, o daugybei žmonių, ne vienai kartai vertinant ir pamilstant jo kūrybą bei asmenybę. Taip per ilgą laiką susiformavusios legendos nepaneigia ir neišstumia kiti, naujai atsirandantys autoriai ar reiškiniai“, – akcentavo menotyrininkė.
A.Narušytė pabrėžė, kad jei „kanoną“ galima koreguoti vos tik pūstelėjus kitos krypties vėjui, tuomet tai iš esmės nėra joks kanonas. „Š.Biručio idėjos man primena nelabai gerai apgalvotus teiginius ir nelabai gerai apgalvotą jų ryšį su dabartine realybe, kurioje gyvename“, – teigė ji.
