„Jeigu kūrėjai ir organizacijos ignoruos technologijas, po penkerių metų jie pabus nebeaktualūs,“ – sako Paulius Juoceris, vienas iš kūrybinių technologijų studijos „Iron Cat“ įkūrėjų.
Pasak jo, menas ir technologijos ilgą laiką buvo tarsi du skirtingi poliai – vieniems atrodė, kad emocijos ir kūrybinė raiška nesuderinama su technine logika, kitiems – kad kultūra per daug neapibrėžta. Tačiau būtent ši sankirta šiandien tampa didžiausia galimybe. Kai šie poliai susitinka, gimsta naujos meno formos, o kartu – ir verslo modeliai, leidžiantys kūrybą paversti tvariu pajamų šaltiniu.
„Didžiausia problema yra ne technologijos, o drąsa, arba tiksliau – vis dar per menkos jos apraiškos mūsų šalyje. Turinio Lietuvoje niekada netrūko – jis dažnai gilus, turtingas, vertingas. Tačiau institucijos ir verslai vis dar nedrąsiai žengia į šiuolaikinės auditorijos lauką. Dalis bijo pasakyti aštriau, nors būtent to labiausiai reikia, kad kultūra neliktų uždara ir neprarastų ryšio su visuomene,“ – pastebi P. Juoceris.
Nuo autorinio kino – prie technologijų eksperimentų
Drąsa visada yra ir kone pirmasis klausimas, kai kalbama apie kūrybą. Naujos priemonės dažnai atrodo rizikingos, tačiau senosios ilgainiui ima nebepatenkinti auditorijos poreikių. Kai visuomenė ima reikalauti kitokio turinio, kūrėjams taip pat tenka ieškoti naujų būdų pasakoti istorijas, kad neprarastų ryšio su savo žiūrovais. Būtent tokioje kryžkelėje prieš kiek daugiau nei šešerius metus atsidūrė ir Paulius su kolega Tadu Bojarsku.
Jų kelias prasidėjo nuo kino, tačiau netrukus bendraminčiai suprato, kad autoriniam kinui Lietuvoje išgyventi sudėtinga. Nors tai buvo jų aistra ir profesija, gyvenimas nuo konkurso iki konkurso reiškė nuolatinę priklausomybę nuo fondų sprendimų.
Dalis bijo pasakyti aštriau, nors būtent to labiausiai reikia, kad kultūra neliktų uždara ir neprarastų ryšio su visuomene,
„Kurdami autorinį kiną supratome, kad mūsų pačių likimas nėra mūsų rankose. Natūralu, kad norėjosi daugiau laisvės ir galimybių patiems nuspręsti, ką ir kaip darome,“ – prisipažįsta Paulius.
Lūžis atėjo atradus virtualią realybę. Tuo metu tai buvo ganėtinai nauja teritorija, bet kartu – erdvė, kurioje jų jau turėti įgūdžiai galėjo būti pritaikyti kitaip. Vizualus pasakojimas įgavo naują formą – žiūrovas tapo dalyviu, o istorija – patirtimi. Iš pradžių atsirado nedideli privatūs projektai, daug bandymų ir eksperimentų, tačiau kiekvienas jų rodė, kad ši medija turi milžinišką potencialą.
„Pati pradžia buvo lėta, projektai nedideli, bet mes jautėme pulsą, kad šios srities reikės. Tai buvo technologijų ir kultūros susikirtimas, kurį iš pradžių mes, menininkai, priimdavome su baime, o techninis personalas – su nepasitikėjimu. Vis dėlto pamatėme, kad ten, kur susitinka šie du poliai, gimsta tikra magija,“ – prisimena Paulius.
Pradėję nuo pramoginio turinio, jie pamažu išsiplėtė į rimtesnius užsakymus. Bendradarbiavimas su muziejais, galerijomis ir turizmo centrais parodė, kad technologijos gali būti ne tik pramogos, bet ir rimtas įrankis, padedantis kitaip pateikti gilų kultūrinį turinį. „Iron Cat“ tapo savotišku tiltu tarp organizacijų ir auditorijos, kuri reikalavo modernesnių formų ir kitokio santykio su kultūra.
„Iron Cat“ tapo savotišku tiltu tarp organizacijų ir auditorijos, kuri reikalavo modernesnių formų ir kitokio santykio su kultūra.
Ši kelionė nebuvo lengva. Reikėjo nuolat mokytis tiek iš technologijų pusės, tiek iš verslo – nuo pardavimų ir rinkodaros iki partnerių paieškos. Tačiau svarbiausia buvo komanda. Paulius sako, kad jų visų smalsumas žaidimų mechanikoms, stalo žaidimams, virtualios realybės (VR) ir papildytos realybės (AR) išradimams tapo pagrindu, ant kurio pamažu statėsi vis nauji projektai.
„Mes patys esame žaidimų fanai, mums patinka analizuoti mechanikas, žiūrėti, kodėl jos veikia. Natūraliai aplink mus atsirado žmonių, kuriems tai įdomu technologiškai – ir jie iki šiol keliauja kartu su mumis,“ – sako jis.
Net geram turiniui reikia kokybiško ir inovatyvaus pateikimo
Paulius pastebi, kad per pastaruosius septynerius metus Lietuvos kultūrinė aplinka pasikeitė neatpažįstamai. Kai „Iron Cat“ pradėjo pirmuosius projektus, žodžių junginys „art tech“ daugeliui skambėjo egzotiškai. Šiuo terminu apibūdinama meno ir technologijų sąveika – sprendimai, kai prie tradicinio turinio pridedami virtualios ar papildytos realybės elementai, interaktyvūs pasakojimai ar žaidybinimo priemonės.
Tuo metu tokie dalykai buvo siejami daugiausia su pramogų industrija, o kultūros institucijose jų taikymas atrodė neįprastas. Paulius prisimena, kad norint įtikinti muziejus ar galerijas išbandyti interaktyvius sprendimus, reikėdavo daug kantrybės ir edukacijos.
„Iš pradžių mes važinėdavome po miestelius, po muziejus ir rodydavome tarptautinius pavyzdžius, kaip galima naudoti technologijas kultūriniam turiniui pristatyti. Tikėdavomės atgalinio ryšio, bet jis būdavo labai nedrąsus ir mažomis apimtimis,“ – pasakoja Paulius.
Nors turinio Lietuvoje gausu, jis dažnai lieka nepatraukliai pateiktas.
Šiandien, pasak jo, situacija visiškai kitokia. Europos Sąjungos ir Lietuvos kultūros politikos gairės akcentuoja interaktyvumą, šiuolaikinės kartos poreikius ir skaitmeninių sprendimų svarbą. Tai reiškia, kad institucijos jau ne tik svarsto galimybę, bet aktyviai ieško būdų, kaip pritraukti auditoriją šiuolaikinėmis priemonėmis. Paulius pastebi, kad ryškiausias pokytis įvyko per pastaruosius trejus metus, ir tai vadina tikru šuoliu.
Vis dėlto, sako jis, pagrindinė problema išlieka ne technologinė, o kūrybinė. Nors turinio Lietuvoje gausu, jis dažnai lieka nepatraukliai pateiktas. Jaunesnės kartos auditorija tikisi greitesnio tempo, dinamiškų formatų, galimybės dalyvauti pačiame pasakojime.
„Dažniausiai problema būna ne turinyje, o jo pateikime. Jis gali būti ypatingai gilus ir įdomus, bet jei nėra pritaikytas dabartiniam žiūrovui, auditorija tiesiog nesusidomi,“ – aiškina P. Juoceris.
Kita įsišaknijusi kliūtis – organizacijos ir verslai vis dar nedrįsta pasakyti daugiau, nei įprasta. Pasak „Iron Cat“ įkūrėjo, dalis Lietuvos muziejų ir kultūros organizacijų dažnai bijo ryžtis drąsesniems sprendimams, nors jų turinys tam visiškai tinkamas.
„Turinio yra labai gero, bet dažnai bijoma pasakyti aštriau. O šiandien kaip tik reikia tos drąsesnės komunikacijos, kad kultūra būtų aktuali visuomenei,“ – sako jis.
Dažniausiai problema būna ne turinyje, o jo pateikime.
Svarbų vaidmenį šiame kontekste užima dirbtinis intelektas (DI). Tai technologija, leidžianti automatizuoti procesus ir generuoti turinį – nuo tekstų ir vertimų iki vizualinių eskizų ar garso takelių. Nors dalis menininkų DI vertina su baime, Paulius pabrėžia, kad tai ne grėsmė, o įrankis. Jis gali pagreitinti kūrybinius procesus, padėti prototipuoti idėjas, lokalizuoti turinį ar kurti vizualines iteracijas.
„Menininkai bijo DI, bet būtina bent jau pabandyti juo pasinaudoti. Jei ignoruosime techninę pažangą, bijau, kad greitai tapsime nebeaktualūs,“ – perspėja Paulius.
Akceleratoriai kūrėjams atveria duris
Kūrybos ir technologijų sankirta atveria milžiniškas galimybes, bet kartu reikalauja įgūdžių, kurie daugeliui kūrėjų nėra savaime suprantami. Verslo modelio pasirinkimas, finansų planavimas, partnerių paieška ar pardavimai dažnai tampa ne mažesniu iššūkiu nei pats kūrybinis procesas.
„Negali vienoje galvoje būti ir geras menininkas, ir finansininkas, ir vadybininkas. Visi šie dalykai reikalingi, bet kažkurioje vietoje vis tiek pritrūksta žinių. Todėl labai svarbu turėti, kur kreiptis pagalbos,“ – sako Paulius Juoceris.
Pasak jo, būtent tokiose situacijose svarbų vaidmenį atlieka akceleravimo programos. Jos veikia kaip vyresnysis brolis ar sesuo – pataria, padeda susiorientuoti, nukreipia tinkama kryptimi, tačiau už kūrėją darbo neatlieka.
„Tokios programos padeda suprasti, kad tavo idėja gali turėti vertę ne tik kultūriniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Jie nesprendžia už tave, bet atveria duris – tiek į rinką, tiek į partnerystes,“ – pabrėžia Paulius.
Šiam tikslui Inovacijų agentūra sukūrė Kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) akceleravimo veiklą. Tai Europos Sąjungos finansuojamas penkių mokymų programų projektas, siūlantis praktinius mokymus ir mentorystę kūrėjams, norintiems auginti savo veiklą. Netrukus startuosianti pirmoji projekto programa „Kūrybinio verslo pre-akceleratorius“ dalyviams padės tinkamai susidėlioti individualų veiksmų planą, užmegzti kontaktų, ir pristatyti savo veiklą platesnei auditorijai.
„Labiausiai vertinu tai, kad tokios iniciatyvos skatina nebijoti klausti. Tada pamatai, kiek aplink yra žmonių, kurie noriai dalijasi patirtimi, išmano tiek Lietuvos, tiek Europos rinką ir pinigų „nusėdimo“ vietas, ir iš tiesų nori padėti,“ – priduria Paulius.
„Kūrybinio verslo pre-akeleratorius“ tampa galimybe kūrėjams peržengti komforto zoną ir kartu su profesionalų pagalba pasiruošti augimui. Jis atviras tiek pradedantiesiems, kurie dar tik ieško savo kelio, tiek jau įsitvirtinusiems, norintiems plėsti veiklą Lietuvoje ar užsienyje. Ir svarbiausia – padeda išsigryninti, kad menas gali būti ne tik saviraiška, bet ir tvarus verslas.
Kūrėjams, ieškantiems krypties ir norintiems savo idėjas paversti tvariu verslu, „Kūrybinio verslo pre-akceleratorius“ gali tapti tuo trūkstamu žingsniu. Daugiau informacijos apie programą – kki.inovacijuagentura.lt.
Projektą „KKI akceleravimo veikla fiziniams asmenims, vykdantiems ūkinę veiklą, labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms VVL regione ir sostinės regione“ bendrai finansuoja Europos Sąjunga.
