Šie muziejai saugo ir eksponuoja artefaktus, dokumentus bei kitą medžiagą, susijusią su tam tikra tema. Todėl memorialiniai muziejai gali būti apibūdinami kaip specifiniai muziejai, skirti tam tikriems įvykiams, asmenybėms ar reiškiniams, kurie turi istorinę, kultūrinę ar emocinę reikšmę, įamžinti.
Memorialiniai muziejai Lietuvos kontekste
Lietuvoje veikia itin gausus memorialinių muziejų tinklas, ir tai yra svarbi šalies paveldo įprasminimo dalis. Vis dėlto, nors įvairiais Lietuvos, kaip ir pasaulio, istorijos tarpsniais fiksuojama daug skaudžių ir prieštaringai vertinamų įvykių, pas mus memorialinių muziejų traktavimas nuo pasaulinio konteksto gana skiriasi. Įprasta laikyti, kad memorialinėms priskiriamos tos institucijos, kurios įamžina asmenų atminimą ir su jų veikla, kuri svarbi šalies raidai, susijusį palikimą.
Lietuvos mokslo šaltiniuose (muziejininkystės mokslininkės Nastazijos Keršytės studijoje „Tarybinių laikų ir tarybinių rašytojų įmuziejinimo paradigmos“) formuluojama tokia memorialinio muziejaus apibrėžtis: „Memorialinis muziejus – asmenybės komunikacinio įamžinimo forma (žinoma, memorialinis muziejus gali įamžinti ir įvykį, reiškinį <...>). Tai muziejus in situ [buvimas pirmykštėje vietoje]. Memorialiniai muziejai kai kuriais aspektais išlaiko, atkuria, rekonstruoja tą autentišką asmenybių gyvenimo, veiklos aplinką, kurią sureikšmina šių muziejų organizatoriai.“ Remiantis Lietuvos Respublikos muziejų įstatymu, muziejai veikdami vadovaujasi šiuo ir kitais teisės aktais, tai yra: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Kultūros ministerijos teisės aktais, taip pat tarptautinėmis konvencijomis, tarptautinėmis sutartimis ir pan. Šalies muziejų sistemą sudaro valstybiniai ir nevalstybiniai muziejai. Pagal rinkinių svarbą, muziejaus veiklą, steigimo tvarką, finansavimo šaltinius muziejai skirstomi į nacionalinius, respublikinius, apskrities, vietinius ir žinybinius.
Dažniausiai memorialinių muziejų kontekste veikia tremties muziejai, Holokausto memorialai, taip pat menininkų namai. Lietuvoje šių institucijų pobūdis kiek skiriasi nuo pasaulinės praktikos. Pagrindinės funkcijos, priskiriamos memorialiniams muziejams, dažniausiai yra įvardijamos šios: atminties saugojimas, pagerbimas, edukacija, kultūrinės vertės ugdymas, socialinis dialogas – aspektai, skirti svarbiems įvykiams, žmonėms ar istoriniams laikotarpiams įamžinti. Dėl to tokio tipų muziejų veikla laikoma svarbia kultūros raiškos forma, kuri yra reikšminga Lietuvos visuomenės reprezentacijai.
Lietuvoje šio tipo muziejai daugiausia skiriami žymiems asmenims – rašytojams, menininkams, istoriniams veikėjams atminti, o pasaulyje memorialiniai muziejai dažniau suprantami kaip nukreipti į didelius istorinius įvykius ar tragedijas, tokias kaip karai, genocidai ar nelaimės. Šie skirtumai gali būti vertinami kaip siekis atspindėti kultūrinius prioritetus – Lietuva stengiasi išsaugoti tautos kultūrinį paveldą, o pasauliniai memorialiniai muziejai dažnai siekia suprasti ir įprasminti universalius žmonijos istorijos įvykius. Apibendrintai, šioje srityje Lietuvoje stebima orientacija į asmenis, dažnai susijusius su kultūra, menu ir literatūra. Jiems skirti muziejai pasižymi intymumu ir asmeninės aplinkos rekonstrukcija, bet pasaulyje labiau krypstama į kolektyvinę atmintį ir platesnį istorinių įvykių kontekstą, dažnai pabrėžiant universalias tragedijas ar visuomenės traumas. Todėl akcentuotina muziejų pobūdžio skirtinga interpretacija.
Kalbant apie memorialinių muziejų steigimą Lietuvoje ir pastarųjų metų viešąjį diskursą dėl kai kurių iš šių įstaigų likimo, svarbu apibūdinti šio tipo muziejų steigimo ištakas, kurios Lietuvoje iš esmės skiriasi nuo pasaulinių tendencijų. Nustatyta, kad turtingose pasaulio šalyse memorialinių muziejų yra nedaug, tačiau jie itin aukšto lygio. Mūsų šalyje, atvirkščiai, jų nepalyginti daugiau, tačiau būklė ir paslaugų kokybė įvairuoja. Apskritai šių institucijų vertinimas valstybėje gali kisti. Galiausiai, skirtingai suprantamas memorialinių muziejų pobūdis. Lietuvoje memorialinių muziejų steigimas glaudžiai siejamas su tarybiniais metais – tuo laikotarpiu stebima ypač aktyvi tokio tipo atminties institucijų tinklo plėtra.
Nepaisant svarbos, memorialiniai muziejai Lietuvoje susiduria su daugybe išbandymų. Vienas jų – finansavimo trūkumas, ribojantis muziejų galimybes plėtoti ekspozicijas, organizuoti edukacines programas ar net užtikrinti tinkamą eksponatų priežiūrą. Be to, memorialiniai muziejai dažnai susiduria su lankytojų mažėjimo problema, ypač kalbant apie jaunimą, kuris vietoje tradicinio apsilankymo muziejuje dažniau renkasi interaktyvesnes patirtis ar virtualius turus. Dar vienas niuansas – istorinių įvykių interpretacija: skirtingos visuomenės grupės gali turėti nevienodą požiūrį į tą patį įvykį, o muziejų siekiamybė turėtų būti pateikti subalansuotą ir faktais pagrįstą informaciją.
Kokia pasaulio praktika?
Memorialinių muziejų steigimas pasaulyje – plačiai paplitęs reiškinys, atspindintis visuomenės siekį išsaugoti istorinę atmintį, pagerbti reikšmingas asmenybes ir įvykius bei edukuoti publiką. Jie egzistuoja beveik visose kultūrose ir dažnai atlieka istorinę, emocinę, ir pažinimo bei švietimo funkcijas.
Kiekviena šalis turi specifinius įstatymus ir reguliavimus, pagal kuriuos, atsižvelgdama į istorines ir kultūrines ypatybes, plėtoja, prižiūri ir kuruoja savo memorialinių muziejų tinklą.
Tarptautiniu mastu memorialinių muziejų veiklą reglamentuoja įvairios organizacijos ir dokumentai. Pavyzdžiui, Tarptautinė memorialinių muziejų chartija, parengta Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso (IHRA), nustato pagrindinius memorialinių muziejų veiklos principus, pabrėždama žmogaus teisių ir kultūrinių vertybių apsaugos svarbą. Chartijoje nurodoma pagrindinė memorialinių muziejų misija: „Memorialinių muziejų pareiga yra saugoti aukų orumą nuo bet kokios formos išnaudojimo ir užtikrinti, kad politinių įvykių interpretavimas įkvėptų kritiškai ir savarankiškai apmąstyti praeitį, neapsiribojant vien įprastomis istorijos pamokomis.“ Iš viso dokumente suformuluota dešimt principų, kuriais memorialiniuose muziejuose turėtų būti grindžiamas juose pristatomo objekto įamžinimas:
- bendroji atminties kultūra negali ir neturi būti diktuojama leidžiant įsakymus. Institucijos turi būti kuriamos siekiant bendradarbiauti, o ne konkuruoti, nes konkurencija gali paskatinti kovą dėl galimybės dominuoti.
- Pliuralistinei atminties kultūrai reikalingos ir bendrai puoselėjamos teigiamos vertybės. Jos jau išdėstytos visuotinėje žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.
- Memorialiniai muziejai, kaip šiuolaikinės istorijos muziejai, daugeliu atvejų prisideda įamžinant valstybės vardu padarytus nusikaltimus prieš mažumas. Dėl to memorialiniai muziejai turi siekti plačiai įsitvirtinti pilietinėje visuomenėje ir ypač stengtis integruoti mažumų grupes.
- Dabartiniai memorialiniai muziejai yra šiuolaikinės istorijos muziejai, kuriems tenka ypatinga prievolė dalyvauti humanitarinio ir pilietinio ugdymo procese.
- Esminės svarbos sprendimai dėl turinio, ugdymo ir dizaino turi būti priimami remiantis atvira, nehierarchine pliuralistine diskusija su išgyvenusiais asmenimis, mokslininkais, mokytojais, lobistais ir visuomenininkais.
- Parodose, publikacijose ir įgyvendinant edukacinius projektus pateikiama informacija apie istorinius įvykius turi skatinti empatiją aukoms kaip tikslingai persekiotiems individams ir visuomenės grupėms.
- Istorinė patirtis turi būti integruojama į istorinį kontekstą nemenkinant individų asmeninių kančių.
- Reikėtų skirti dėmesio ir nusikaltimus vykdžiusių kaltininkų perspektyvai. Kaltininkų nederėtų laikyti blogio įsikūnijimu.
- Memorialiniai muziejai, įsikūrę istorinėse autentiškose vietose, kur ir buvo vykdomi nusikaltimai, gali pasiūlyti puikių istorinio ir pilietinio ugdymo galimybių, tačiau tai susiję ir su didžiule rizika. Reikėtų gerbti subjektyvų individų požiūrį, o kontroversiškas temas ir traktuoti kaip kontroversiškas.
- Memorialiniai muziejai, būdami šiuolaikinės istorijos muziejais, visuomet užsiima savos istorijos savikritika, kurią jie turėtų įterpti į atitinkamos atminties kultūros istorinę perspektyvą.
Memorialinių muziejų kūrimosi aplinkybes pasaulyje lemia skirtingos priežastys. Kaip minėta, įvardijamos bent kelios memorialinių muziejų funkcijos bei daugialypė šių institucijų paskirtis. Memorialiniai muziejai atlieka svarbų vaidmenį ne tik saugant istorinę atmintį, bet ir skatinant visuomenę suprasti bei vertinti praeities pamokas. Visų pirma, dažnai šio tipo muziejuose dėmesys skiriamas itin jautrioms temoms, pavyzdžiui, sudėtingiems ir prieštaringiems istoriniams laikotarpiams – ypač pasauliniame kontekste. Pasauliniai memorialiniai muziejai dažnai veikia kaip istorinės refleksijos erdvės, kurios ne tik įamžina praeities įvykius, bet ir siekia atkreipti dėmesį į žmogaus teisių svarbą, tragedijų prevenciją ir toleranciją. Dėl šios ypatybės memorialiniai muziejai apibūdintini kaip sudėtingus reiškinius atspindinčios institucijos.
Publikacija parengta remiantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos analitine apžvalga
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos viešojo turinio analitinėse apžvalgose aptariami politinės raidos procesai, šalies ir užsienio aktualijos, įvairiais pjūviais nagrinėjama institucijų veikla, gvildenama valstybės ir pilietinės visuomenės evoliucija.
Daugiau apžvalgų rasite Nacionalinės bibliotekos analitinių apžvalgų archyve
