Nuo skaičių prie prasmės
Šiuo metu platformoje jau sukaupta apie 1 mln. suskaitmenintų objektų, iš kurių daugiau nei pusė į sistemą pateko per pastaruosius kelerius metus. Tai vaizdai, tekstai, garso įrašai, vaizdo medžiaga, 3D objektai, virtualios patirtys. Planuojama, kad platformoje atsiras apie 130 tūkst. audio ir vaizdo objektų. Tačiau, pasak kuruoto turinio eksperto Žygimanto Jančoro, skaitmeninės kultūros sėkmė matuojama ne vien kiekybe.
„Vien faktas, kad turime milijoną objektų, dar nereiškia, jog jie bus naudojami, matomi ar suprantami. Temiškai atrinktas turinys atsiranda tada, kai pradedame galvoti ne apie objektą, o apie žmogų, kuris su juo susiduria“, – sako Ž. Jančoras.
Pasak jo, būtent todėl platformoje vis daugiau dėmesio skiriama audiovizualiniam turiniui – vaizdo ir garso pasakojimams, interaktyviems formatams, kurie leidžia kultūrą patirti intuityviau.
„Audiovizualinis turinys šiandien yra viena natūraliausių kalbų. Žmonės įpratę prie pasakojimo ekrane, todėl tai tampa svarbiu tiltu tarp archyvo ir vartotojo“, – dalijasi specialistas.
Kas yra kuruotas turinys?
Temiškai atrinktas turinys, kurį specialistai vadina kuruotu turiniu, dažnai suvokiamas kaip sudėtinga ar profesionalams skirta praktika, tačiau, anot Ž. Jančoro, iš tiesų tai – labai kasdienis procesas: „Jeigu nueinate į parodą, kažkas jau yra nusprendęs, ką matysite, kokia bus seka, kur sustosite ilgiau. Tas pats vyksta ir skaitmeninėje erdvėje – tik čia reikia dar labiau galvoti apie labai skirtingas auditorijas.“
Dirbant su partneriais, pirmasis žingsnis dažniausiai prasideda ne nuo technologijų, o nuo klausimų: kam šis turinys skirtas? Ką jis gali pasakyti žmogui, kuris galbūt pirmą kartą susiduria su opera, archyvu ar muziejumi?
„Dažnai institucijos turi labai gilų, turtingą turinį, bet jis pateikiamas tik specialistams suprantama kalba. Mūsų užduotis – padėti pergalvoti pasakojimą taip, kad jis neprarastų turinio gylio, bet taptų atviras ir ne ekspertui“, – pasakoja Ž. Jančoras.
„Svarbu palikti vartotojui pasirinkimą – vieni sustos ties įžanga, kiti norės tyrinėti toliau“
Kai archyvas tampa istorija
Vienas didžiausių iššūkių – didelės apimties archyvai. Tūkstančiai dokumentų, nuotraukų ar įrašų patys savaime dar nesukuria patirties.
„Jeigu vartotojui pasiūlome pusantro tūkstančio fotografijų su archyviniais aprašais, jis tiesiog pasimeta. Todėl ieškome istorijos – temos, laiko linijos, žmogaus, per kurį galima įeiti į archyvą“, – aiškina Ž. Jančoras.
Tokiais atvejais pasitelkiamas piramidės principas: pirmiausia pateikiamas trumpas, vizualus pasakojimas, kuris sudomina, o vėliau siūloma galimybė gilintis – per dokumentus, objektus, papildomą kontekstą.
„Svarbu palikti vartotojui pasirinkimą – vieni sustos ties įžanga, kiti norės tyrinėti toliau“, – sako specialistas.
Kai archyvo beveik nėra: šokio patirtis skaitmeninėje erdvėje
Su kitokio pobūdžio iššūkiais platformoje „ekultūra“ susiduria šokio laukas. Skirtingai nei dailė ar teatras, šokis yra efemeriškas menas – jis įvyksta čia ir dabar, o pasibaigus spektakliui dažnai lieka tik fragmentiški pėdsakai.
„Šokis yra menas, kuris gimsta ir išnyksta tuo pačiu metu. Jeigu jis nėra fiksuojamas, archyvas tiesiog neegzistuoja“, – sako Lietuvos šokio informacijos centro projektų koordinatorė Anastasija Kaminskė.
Pasak jos, būtent todėl skaitmeninė platforma tampa ne tik vieta saugoti informaciją, bet ir priemone apskritai sukurti šokio atmintį.
„Daugeliu atvejų „ekultūra“ tampa pirmąja erdve, kurioje šokio procesai, spektakliai, kūrėjai ir kontekstai sujungiami į vieną pasakojimą. Tai nėra tik dokumentacija – tai bandymas papasakoti, kas yra šokis Lietuvoje“, – teigia A. Kaminskė.
Ji pabrėžia, kad kuruotas turinys leidžia šokį parodyti ne kaip pavienius įrašus, bet kaip gyvą lauką, turintį savo raidą, temas ir bendruomenę.
„Kai medžiaga pateikiama struktūruotai, žmonės pradeda atpažinti save, savo patirtis, o kartais net padeda identifikuoti archyvinius fragmentus. Archyvas pradeda gyventi“, – sako A. Kaminskė.
„Traviatos“ istorija kaip temiškai atrinkto turinio pavyzdys
Būtent tokia logika pasirinkta kuriant Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) virtualią istoriją platformai „ekultūra“. Teatras yra pateikęs daugiau nei 4000 skirtingų kultūros paveldo objektų – nuo nuotraukų ir afišų iki vaizdo įrašų bei leidinių, atspindinčių teatro istoriją, o virtualiai istorijai pasirinkta tema „Traviatos retrospektyva“.
„Opera „Traviata“ laikoma lietuviškos profesionalios operos gimimu. Tai spektaklis, nuo kurio prasidėjo profesionaliojo operos meno raida Lietuvoje, ir kuris daugiau nei šimtmetį gyvuoja mūsų scenoje“, – sako LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas menui ir rinkodarai Audrius Kundrotas.
Pasak jo, „Traviata“ išskirtinė tuo, kad per vieną kūrinį leidžia atskleisti visą Lietuvos operos raidos panoramą – nuo pirmųjų pastatymų iki šiuolaikinių interpretacijų.
„Keitėsi meninės kalbos, atlikėjų kartos, režisūriniai sprendimai, scenografija. Stebint „Traviatos“ istoriją, galima pamatyti, kaip keitėsi ne tik opera, bet ir visuomenė, estetika, požiūris į teatrą“, – pasakoja A. Kundrotas.
Laiko juosta kaip pasakojimo forma
Virtualiai istorijai papasakoto bus naudojama laiko juosta, leidžianti vartotojui keliauti per skirtingus „Traviatos“ pastatymus ir laikotarpius.
„Laiko juosta leidžia ne pasyviai žiūrėti į archyvą, o aktyviai tyrinėti. Vartotojas pats renkasi, kur sustoti, ką palyginti, kuris laikotarpis jam įdomesnis“, – teigia A. Kundrotas.
Archyvinės nuotraukos, afišos, vaizdo įrašai ir dokumentai čia sujungiami į vientisą vizualų pasakojimą, kuris padeda suprasti kūrinio tęstinumą ir kaitą.
Anot LNOBT atstovo, tai sudėtingą ir didelės apimties paveldą paverčia aiškiai struktūruotu, lengvai suprantamu ir patraukliu pasakojimu.
Procesas, reikalaujantis laiko
Kiekvieno tokio pasakojimo sukūrimas reikalauja daug laiko ir sprendimų. Vien tik objekto įkėlimas su metaduomenimis gali užtrukti nuo 30 minučių iki kelių valandų, o interaktyvūs pasakojimai kuriami mėnesiais.
„Tai nėra tik techninis darbas. Tai ir tyrimas, ir atranka, ir bandymas suprasti, ką norime papasakoti“, – sako Ž. Jančoras.
A. Kundrotas taip pat pabrėžia archyvinės medžiagos įvairovės iššūkius: „Dirbome su labai skirtingų laikotarpių medžiaga, todėl reikėjo ne tik peržiūrėti LNOBT archyvą, bet ir ieškoti papildomų šaltinių, kad pasakojimas būtų kuo pilnesnis.“
Platforma kaip pradžia, o ne pabaiga
Pasak Ž. Jančoro, svarbiausia, kad tokie virtualūs kultūros pasakojimai leistų platformai tapti gyva erdve.
„Temiškai atrinktas turinys padeda palaikyti ryšį su visuomene. Jeigu žmogus atranda istoriją ekrane, labai dažnai tai tampa pirmu žingsniu link gyvo susitikimo su kultūra – parodoje, koncerte ar spektaklyje.“
„Traviatos“ atvejis parodo, kaip vienas kūrinys gali tapti raktu į platesnį kultūros lauką, o archyvas – gyvu pasakojimu. Tokios patirtys leidžia platformai „ekultūra“ augti ne tik kaip skaitmeninei saugyklai, bet ir kaip vietai, kur kultūra patiriama, suprantama ir atrandama iš naujo.
Kol platforma „ekultūra“ kuriama, kviečiame apsilankyti informacinėje svetainėje ekultura.lt. Pavienius skaitmenintus kultūros objektus galite rasti portale epaveldas.lt – čia jų sąrašas bus pildomas iki pat projekto pabaigos, kol bus baigiama kurti platforma „ekultūra“.
Šiuo metu informacinėje svetainėje galima rasti virtualias istorijas apie bokso varžybas Kaune XX a. 6-ajame dešimtmetyje, Lozoraičių šeimos gyvenimą Romoje, kino teatrus regionuose – pasakojimus, kuriuose dokumentai, fotografijos, vaizdo ir garso įrašai sujungti į vieną naratyvą, leidžiantį „panirti“ į epochą.
Didžiausią skaitmeninę šalies kultūros turinio erdvę „ekultūra“ kuria Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su daugiau kaip dvidešimt kultūros institucijų.
Platformos „ekultūra“ kūrimas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
