Mykolo Katkaus „Facebook“ profilyje pateikti pateikta statistika kelia klausimus: kodėl lietuviškoje interneto erdvėje dominuoja ne angliški, o rusiški keiksmažodžiai?
Istorikas Valdemaras Klumbys ir sociologas Karolis Jonutis įvardijo keiksmų ištakas bei atsakė, kodėl net karo Ukrainoje akivaizdoje jie neišnyksta iš mūsų kalbos.
Ištakos gali siekti LDK laikus
Pasak V.Klumbio, rusiški keiksmai lietuvių kalboje įsitvirtinę jau mažiausiai šimtą metų, o jų ištakos gali siekti net LDK laikus.
„Gali būti, kad ir anksčiau, dar iki carinės okupacijos, buvo paplitę rusiški keiksmažodžiai. Reikia nepamiršti, kad LDK buvo ne tik Lietuva. Baltarusijoje lygiai taip pat keiksmažodžiai buvo“, – komentavo istorikas.
Paklaustas, kodėl, net vykstant karui Ukrainoje, iš žodyno neišmetame rusiškų keiksmų, ekspertas teigė, kad jie – lietuvių kalbos dalis.
„Juk, pavyzdžiui, naudojame žodį „kaminas“, nors jis yra kilęs iš rusiško žodžio. Tokių žodžių yra daug. Ar tie keiksmažodžiai yra rusų kalbos dalis ar jau lietuvių kalbos? – svarstė pašnekovas. – Turbūt modernus kalbininkas pasakytų, kad kalba yra viskas, ką žmogus vartoja. Ir taisyklinga kalba, ir netaisyklinga – nesvarbu. Šia prasme rusiški keiksmažodžiai yra mūsų kalbos dalis“, – dalijosi istorikas V. Klumbys.
Be to, nėra aišku, kur šie keismai pirmą kartą užfiksuoti. V.Klumbio teigimu, gali būti, kad dalis pirmųjų keiksmažodžių užfiksuoti metraščiuose XIV–XV amžiuje, dabartinės Ukrainos teritorijoje.
„Ar jie yra Ukrainos, ar Rusijos kultūros dalis – neaišku. Čia jau prasideda politika“, – teigė istorikas, pridėdamas, kad dalis keiksmų turi indoeuropietiškas šaknis, tad apskritai gali būti laikomi rytų slaviškais.
Lietuviški keiksmažodžiai – nepakankamai stiprūs?
O kodėl neprigijo lietuviški keiksmažodžiai? V.Klumbio teigimu, jie – nepakankamai stiprūs.
„Velnias ar šūdas nėra tokie stiprūs kaip kiti, kurie susiję su lytiniais dalykais. Vien dėl to rusiški keiksmai sunkiai išnyks. Oficialią kalbą galima bandyti norminti, bet slengą sunorminti yra labai sudėtinga“, – kalbėjo jis.
Kalbėdamas apie sovietinės okupacijos palikimo mažinimą apskritai, istorikas V.Klumbys tai vertino skeptiškai: „Esame pakliuvę į pinkles, kai mėginame sumažinti sovietinės okupacijos palikimą, tačiau ar iš tiesų kasdienybėje tai sumažinama? Dabar iki tokio lygio, kur negali būti rusiškų užrašų ant kanalizacijos dangčio.“
Istorikas taip pat pridėjo, kad rusiškų keiksmų sunku atsikratyti ir dėl įpročio bei šeimos įtakos, nors rusų kalbos gali nė nemokėti: „Sąmoningai studentų kartais paklausiu, ar jie vartoja rusiškus keiksmažodžius. Vartoja. Nepaisant to, kad daugelis jų rusiškai net nemoka.“
Anot pašnekovo, čia veikia ne žinojimas, o tam tikras šablonas, išmoktas, nesąmoningas modelis. Pavyzdžiui, nusidaužę pirštą jaučiame neigiamą emociją, kurią norime kažkaip išreikšti. Tokiu atveju nė negalvojame, ar keiksimės lietuviškai, ar rusiškai.
Latvija įtraukė į žodyną
Kad keiksmai yra sunkiausiai keičiama kalbos dalis pritarė ir sociologas K.Jonutis: „Keiksmažodžiai yra kaip ištiktukai – jie beveik pasąmoningi. Gali save visaip kontroliuoti, bet kai plaktuku į pirštą pataikysi, vis vien išsprųs koks kurwa ar fuck, bet greičiausiai ne po velniais.“
Dėl šios priežasties mūsų kaimynė Latvija į savo dabartinės kalbos žodyną įtraukė ir rusiškus keiksmus. Šioje šalyje keiksmažodžiai paprasčiausiai laikomi dabartinės latvių kalbos dalimi.
Sociologas taip pat pastebėjo, kad ne tik „influenceriai“, bet ir, pavyzdžiui, žymūs sportininkai keikiasi rusiškai.
„Tiesiog tokia yra mūsų aplinka. Kad tai pasikeistų vien dėl karo Ukrainoje, taip neveikia“, – sakė jis.
K.Jonutis taip pat pridūrė, kad tik didelės akcijos prieš keiksmažodžius metu, galimas tam tikras pokytis, tačiau to visiškai atsikratyti praktiškai neįmanoma: „Žmonės nepradės kažkaip kitaip kalbėti. Keiksmažodžiai keliauja iš kartos į kartą. Ir nors influenceriai yra mūsų visuomenės atspindys, nėra taip, kad jie užkrečia visuomenę.“
Anot ekspertų, norint keistis, šį veikimo modelį turi išstumti kažkas kito – nauji efektyvūs keiksmai, kuriuos vartotų ir socialinių tinklų žvaigždės.
Vis dėlto sociologas K.Jonutis pabrėžė, kad pokytis turi ateiti organiškai, nes prievarta ar karo kontekstas nieko nelemia, o istorikas V.Klumbys tikino, kad neįsivaizduoja, kad po 50-ies metų žmonės Lietuvoje nebesikeiks rusiškai. „Turi keistis visa kultūrinė aplinka. Kol ji nekinta, tokie dalykai išlieka sunkiai pakeičiamais“, – užbaigė jis.
