Atidarymo metu bus pristatytas albumas ir demonstruojamas filmas apie Nevados dykumoje vykstantį alternatyvaus meno festivalį. Dalyvaus mažasis šokio teatras „Vilga“. Paroda veiks iki vasario 26 dienos.
Festivalis „Degantis žmogus“, kuriame lankėsi žymus fotomenininkas R.Požerskis kartu su jo pėdomis sekančia dukra Monika, išskirtinis ne tik savo koncepcija. „Degančio žmogaus“ festivalis yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje, kuriame išsitrina ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno. Vieną kartą metuose, paskutinę rugpjūčio savaitę (savaitę prieš Darbo šventę) dešimtys tūkstančių žmonių susirenka nesvetingoje ir atokioje Juodosios uolos dykumoje, Nevados valstijoje, JAV, kad sukurtų laikiną miestą, skirtą menui ir saviraiškai.
„Prieš dešimtį metų „Nemuno“ žurnale pamačiau straipsnį apie „Burning Man“ („Degantį žmogų“ – aut. past.). Šios bendruomenės užuomazgos atsirado 1986 metais. Vienas menininkas su draugais San Francisko paplūdimyje sukūrė medinę žmogaus skulptūrą. Ji buvo tarsi atsvara šaltiems, stikliniams dangoraižiams, tai buvo priešprieša visai nedraugiškai visuomenės sistemai. Nežinau, koks buvo pirmasis impulsas sukurti šią skulptūrą – nelaiminga meilė ar kas kita. Tačiau Lary Harvey kartu su draugais sudegino šį kūrinį.
 |
| R.Požerskio, M.Požerskytės nuotr./Akimirka iš festivalio „Degantis žmogus“. |
Kitais metais jį vėl sukūrė ir vėl sudegino. Aplink pradėjo burtis bendruomenė, stovyklaudavo po kelias dienas, kurdavo menus ir savą gyvenimo modelį. Neapsikentusi vietos valdžia paprašė jų išsikraustyti. Tada projekto kūrėjai bei grupelė savanorių išsinuomojo iš Valstijos dykumos plotelį Nevadoje. Tai – ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą tai savotiškas molio dulkių grindinys. Nerasi jokios gyvybės: nei žolytės, nei uodo, net bakterijos čia negali ištverti. Kalnai ratu supa šį slėnį, peizažas panašesnis į Mėnulio užkampį, o ne žemę“, – pasakojo R.Požerskis.
Pasak M.Požerskytės, į festivalį „Degantis žmogus“ ji išvyko kartu su tėvu, nes tai buvo jo svajonė.
„Mano draugė fotografė Ieva Sireikytė, gyvenanti New Yorke, padėjo pasirengti šiai kelionei. Prieš gerą pusmetį internetu įsigijome bilietus į festivalį, nuskridome į San Franciską, nusipirkome būtiniausius reikmenis: palapinę, dviračius, vandens ir maisto atsargų, išsinuomojome automobilį ir leidomės dykumos keliais į Nevadą. Tiesa, automobilių nuomos kompanijos tuo metu privengia skolinti automobilius, nes kelionė į „Burning Man“ festivalį – tikras išbandymas tiek vairuotojams, tiek transporto priemonėms. Mes atvykome gerokai po vidurnakčio, o festivalis vyko jau trečią dieną. Nustebome: prie įvažiavimo vartų rikiavosi atvykusių eilė, kurioje pralaukėme geras tris valandas. Prie vartų mus pasitiko beprotiškai apsirengę 5 ar 6 žmonės. Jie apsikabino ir pasakė „sveiki atvykę namo“. Pakliuvome visai į kitokį pasaulį, kurio gyventojai atrodė tarsi iš kosmoso. Pajutau, kad mano šypsena tą akimirką „įsijungė“ ir „nenulipo“ nuo veido visas tas dienas. O tėtis? Tik išlipom iš mašinos, jam – akys ant kaktos ir tą pačią akimirką ėmė fotografuoti. Tiesą sakant, penkias dienas jį tiek ir tematėm“, – prisiminimais dalijosi fotografė.
