Tačiau su Europos ekonominės erdvės (EEE) partnerių ir Norvegijos Karalystės tiksliniu finansavimu, į muziejaus teritoriją pavyko perkelti senąjį Aristavos dvarą. Dabar tai – Lietuvos etnografijos muziejaus Aristavėlės dvaras, pasakojantis dar Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikus menantį Lietuvos valstybės istorijos etapą.
Renginio dalyvius sekmadienio vidudienį Aristavėlės dvare pasitiko XVIII a. aprangomis pasipuošę muziejaus edukatoriai. Dvaro svečius jie vaišino ir ypatingomis kaimo bei dvaro gėrybėmis – vietos obuoliais, agurkais, medumi, varškės sūriu, namine duona ir baltu pyragu.
„Šie dvaro rūmai buvo pastatyti 1768 metais. Tuo metu jis priklausė Zabielų giminei. Spėjame, kad dvarą pastatė Juozapas Zabiela – tai buvo ATR valdovo dvaro vadovas. Šis dvaras pastatytas pagal tradicinį to meto stilių – ir barokinis, ir su laužytu, vadinamuoju lenkiškuoju, ATR stogu. Daugiau tokių pastatų Lietuvoje išlikusių nebeturime“, – sako LEM vyresnysis muziejininkas Justas Rimavičius.
Dvaro atstatymas – tarptautinio bendradarbiavimo rezultatas
Į atstatytą Aristavėlės dvarą vietos bendruomenę pakvietė renginys „Gyvos vietos“. Tai jau ketvirtasis iš penkių nemokamų renginių ciklo, sukurto Finansų ministerijos kartu su EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų programa (toliau – Norway/EEA Grants).
„Visi Aristavėlės dvaro atstatymo, įrengimo, įkūrimo ir idėjų viešinimo darbai įgyvendinti nuo 2003 m. iki 2023 m. Tai buvo labai prasmingi bendradarbiavimo metai, kai galėjome atstatyti kultūros paveldą muziejuje, papildant mūsų medinių pastatų kolekciją“, – teigia muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė.
„Dvaro būklė tuo metu, kai jis dar stovėjo 1988 metais Kėdainių rajone, Aristavoje, buvo labai prasta. Dešimtmečius jį saugojome, o šis fondas leido mums dvarą prikelti“, – pasakoja G.Šapranauskaitė.
Aristavėlės dvaras – vienas iš daugelio sėkmingų Norvegijos ir EEE šalių finansuotos programos pavyzdžių. Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas per pastaruosius 20 metų Lietuvoje investavo 270 mln. eurų. Šios investicijos prisidėjo prie reikšmingų pokyčių tokiose srityse kaip aplinkosauga, energetika, klimato kaita, sveikata, moksliniai tyrimai, teisingumas, vidaus reikalai, kultūra, pilietinės visuomenės stiprinimas, socialinis dialogas ir verslo inovacijos.
„Dvaro įrengimas apėmė tris projektus – pačiu pirmuoju įkurdinome čia pastatą. Antruoju – jį įrengėme. Tai darėme viso įrengimo metu vykdydami veiklas ir mokymus – mokėme meistrus, kaip dirbti – dailides, kaip ręsti sienas, stogdengius, kaip dengti stogus iš tradicinių medžiagų, kaip restauruoti senus langus, kokios yra pastato vertingos dalys, o kurias reikia keisti ir kaip tai įvertinti“, – teigia G.Šapranauskaitė.
„Paskutinysis projektas – trijose mobiliose palapinėse įrengtas keliaujantis Aristavėlės dvaras – gimė mums susipratus, kad projekto įgyvendinimo metu tikrai sukaupėme daug patirties, kuria norėtume pasidalinti su bendruomenėmis, nutolusiomis nuo Lietuvos centrų. Šiuo keliaujančiu dvaru norime parodyti, kad negalima nuo paveldo nusisukti, jei jis dabar atrodo senas ir netinkamas naudoti ir kad įdėjus bendruomeniškų pastangų, jis gali labai pasikeisti ir pasakoti jūsų bendruomenės istorijas“, – sako LEM direktorė.
Ji taip pat pažymi, kad praėjusiais metais muziejuje apsilankę Norvegų programos valdytojai itin palankiai įvertino keliaujančio dvaro iniciatyvą ir pripažino jį labiausiai atitikusiu programoje keltus tikslus.
„Akivaizdu, kad investicinius projektus sėkmingais padaro ne vieta, ne laikas, ne investicijos dydis, o sąžiningai, tikslingai ir kūrybingai prie projekto dirbantys žmonės“, – susitikime su muziejaus atstovais pažymėjo Finansų ministerijos Investicijų departamento vadovė Vaida Žukauskaitė.
Išskirtinės edukacijos
Savo ruožtu LEM rinkodaros skyriaus vedėja Rasma Noreikytė pažymi, jog keliaujantis Aristavėlės dvaras jau aplankė 10 Lietuvos ir keletą Norvegijos miestų – visos kelionės įvyko per mažiau nei tris mėnesius 2023 metų pavasarį.
„Keliaujančioje palapinėje buvo du veidrodžiai-ekranai, vienas rodo filmuką, kaip dvaras buvo statomas, o kitame galima pasimatuoti dvaro rūbą. Buvo ir stalas su to laiko daiktais, buvo kvapai, kuriuos galima pauostyti – ten ir čiobrelis, cinamonas, muskatas, ramunėlės ir kt. Veiklos palapinėje vykdavo maždaug 3 dienas, po 8 valandas, per kurias po 45 minutes būdavo rengiama veikla vienai grupei. Per dieną – 4 suaugusių ir 4 vaikų grupės“, – pasakoja muziejaus atstovė.
Tiek projekto metu, tiek ir „Gyvų vietų“ renginio dieną, dvaro lankytojai pakviesti patys dekoruoti savo lininius maišelius, dalyvauti kaimo jaunimo žaidimuose, taip pat dailininko Modesto Malinausko tapybos dirbtuvėlėse bei kitose dvaro veiklose – ekskursijose, rožių iš krepinio popieriaus kūrime.
„Tai buvo tokia tarsi dvaro moterų saviraiška – vis tiek, ūkį ir dvarą tvarkė vyrai, moteris būdavo kiek suvaržyta, tai tokios veiklos būdavo svarbios tarsi parodyti, kad ir ji gali kažką sukurti ir papuošti namus.
Tai yra karalienės Viktorijos laikų tradicija, kadangi mūsų ponai važinėdavo į užsienį, jie ten leisdavo atostogas, kažkiek idėjų parsiveždavo ir taip tos tradicijos atkeliaudavo ir čia“, – sakė rožių sukimo dirbtuves vedusi LEM vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė.
Tuo metu dvaro kieme laukė ir muzikinė edukacija, kurią vedė muziejaus edukatorius Augantas Braziulis, pristatęs ir senuosius lietuvių muzikos instrumentus.
„Štai čia yra vienintelis mūsų tikrasis būgnas – „kelmas“. Aišku, latviai ar lenkai sakytų, kad tai latviškas ar lenkiškas būgnas – tai iš tiesų yra mūsų krašto būgnas. Jis aptrauktas ožio oda, kartais dedama ir karvytės ar šuns oda. Šunų niekas specialiai nepjaudavo, nebent turimas numirdavo – seniau viską labai taupė“, – pasakojo A.Braziulis.
„Taip pat turime basedlą (basedlė ar basetlė) – tai seniausias mūsų instrumentas, šiam yra 150 metų. Buvo tuo metu stalius, norėjo groti šiuo instrumentu, pats jį pasidarė iš grindinių paplonintų lentų. Originaliai visos jos stygos buvo iš žarnų. Jis juo grojo, paliko vaikams, jie užmetė tą instrumentą kažkur ant aukšto, o pasenę pardavė už kažkiek rublių.
A.Braziulio krepšiuose – ir dūdelės, ragai, moliniai švilpukai, lumzdeliai ir dambrelis.
„Ožio ragas – su juo dažniausiai grodavo vyriausias kaimo piemuo, norėdamas susisiekti su kitais piemenukais. Susitardavo, kokia melodija ką reiškia ir prireikus ją sugrodavo. Taip pat dažnai ir dūdelėmis piemenukai karvėms grodavo. Tas grojimas vadinosi raliavimu. Ir žmonės tikėjo, kad jei karvei grojama muzika, ji yra ramesnė, raliuota, duoda daugiau pieno ir jos pienas skanesnis“, – priduria A.Braziulis, pademonstruodamas keletą melodijų viena iš dūdelių.
„Ir, aišku, kanklės – jomis būdavo grojama visomis progomis. Tai buvo išskirtinai vyriškas instrumentas dar iš pagonybės laikų, su jais kriviai atlikdavo savo ritualus. Moterims net nelabai leisdavo liesti. O dabar jau yra taip, kad kai kūrėsi liaudies ansambliai, jų vadovėmis dažniausiai buvo moterys, todėl dabar atrodo, kad tai moteriškas instrumentas“, – sako muzikantas.
Kaip nurodo muziejaus atstovai, dvaras muziejaus lankytojams atviras kiekvieną dieną sezono metu nuo gegužės iki spalio. Atstatytame dvare taip pat vyksta mokymai, edukacijos ir kiti užsiėmimai, kuriuos galima užsisakyti net ir ne sezono metu. Taip pat čia vyksta seminarai, konferencijos medinio paveldo išsaugojimo ir tvarkybos klausimais.
Rugpjūčio 30 d. lankytojai kviečiami į paskutinį „Gyvų vietos“ renginį, kuris vyks menininkų rezidencijoje „Kintai Arts“. Čia pamario kultūros šventė lauks atvykstančiųjų su plaukimu senoviniais laivais, žuvienės virimu ir koncertu Šilutės liuteronų bažnyčioje.
